„Mekas mirksi geriau“
Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas (1922–2019) turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai virsdavo istorija. Meko susitikimus su tuometinėmis meno ir popkultūros žvaigždėmis liudija ne tik jo filmai, bet ir filmų kadrai – XX amžiaus pabaigoje menininkas juos ėmė eksponuoti kaip savarankišką kūrybos dalį. Dalis šių kadrų tapo MO kolekcijos dalimi ir pristatomi parodoje „Mekas mirksi geriau“. Meko žvilgsnis ieško ne kultinių asmenų ar reikšmingų monumentų, jo kamera nukreipta į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimus žmones.
Eksponuojamose fotografijose lankytojai turi galimybę pamatyti ne vieną žymų veikėją – Yoko Ono, Johną Lennoną, Andy Warholą, Nam June Paiką, Elvį Preslį ar Jurgį Mačiūną. J. Meko kadruose jie nėra tikslingai fiksuojami, o tampa bendro Niujorko kultūrinio konteksto dalimi. J. Meko filmų kadrai liudija, kaip susipynę 6-ojo, 7-ojo dešimtmečio avangardinio meno ir populiariosios kultūros kūrėjų ryšiai ir įtakos.
Švyturys BHouse (Kūlių vartų g. 7, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 4 d.
Simona Pabrėžaitė: „Būties (ne)darna“
Šioje parodoje, keliuose skirtinguose kūriniuose nagrinėjama žmogaus, kaip liminalaus subjekto
tema. Liminal – tai perėjimo periodas arba fazė tarp dviejų priešingybių, dviprasmybių.
Tiesiogine prasme šis terminas reiškia „slenkstį“ (lot.), pasireiškiantį tuuomet, kai subjektas ar
vieta nebėra toks, koks buvo, tačiau dar nėra ir pilnai pakitęs.
Gimęs iš gamtos, bet sukūręs miestą, žmogus yra atsidūręs miško ir urbanistikos sankirtoje. Taip
sukurdamas santykį tarp to, kas suprantama bei pažįstama ir tarp nesuvokiamų bei neištirtų
laukų. Žmogus tampa susikirtimo tašku tarp praeities ir dabarties, tarp žinomo ir nežinomo, nuo
laukinių šaknų iki pažangiausių technologinių inovacijų.
Tekstilės galerijoje „Artifex“ (Gaono 1, Vilnius) veiks iki birželio 10 d.
Danielius Rusys ir Nojus Petrauskas: „Sapno apeigos ir Metafizinis kokteilis“
Šių menininkų tapyboje į vieną unikalią viziją susijungia sapnai, emocijos, pojūčiai, išsipildę ir neišsipildę lūkesčiai, skaityta lektūra, matytos parodos, išorinio gyvenimo įvykiai ir visos įmanomos refleksijų formos. Danielius Rusys teigia, kad šio metafizinio kokteilio sudedamąsias dalis palieka atpažinti pačiam žiūrovui. Spalvų, formų, figūrų žaismo pakerėti galerijos svečiai nebus tikri, ar jie žvelgia į paveikslus, ar juos pačius kažkas stebi iš menininkų kuriamo pasaulio. N. Petrausko ir D. Rusio siurrealistinių paveikslų veikėjai žvelgia į žiūrovus, tarsi jų žvilgsnis būtų akimirkai sustabdęs įprastą gyvenimą ir vos šie nusisuks, personažai pajudės toliau kiekvienas savo keliu.
Galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki birželio 23 d.
Vija Tarabildienė: „Reminescencijos“
Ekspozicijoje pristatomi darbai iš plačios autorės kūrybinės veiklos perspektyvos, aprėpiančios net 1968 m. sukurtą tapybos triptiką „Praeities aidai“. Dailininkė baigė tuometį Lietuvos valstybinį dailės institutą, kur mokėsi pas žymiausius monumentaliosios dailės klasikus – prof. A. Stoškų, prof. K. Morkūną, tapytojus L. Surgailį ir kitus. Greta tapybos darbų parodoje pristatomi akvarelės kūriniai bei neišlikusių jos sukurtų freskų Misionierių ligoninėje dokumentinė archyvinė medžiaga.
„Norėdama pabėgti nuo socrealizmo, pasukau link atminties temos, kuri vienaip ar kitaip jaučiama daugelyje mano darbų. <…> Estetinio poveikio krūvis mano darbuose, kokia medija bekurčiau, tenka spalvai ir linijai. Savo kompozicijose dažnai naudoju baltų pasaulio modelio struktūrą bei simbolius, nes mūsų sąmonėje glūdi archetipinių ženklų prasmių sluoksniai. Atmintis – tai toks žmogaus egzistencijos šiame pasaulyje fenomenas, be kurio būtume lyg klaidžiojančios žaltvykslės. Atmintis mus moko gyventi ir kuria istoriją.“ (Vija Tarabildienė)
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki birželio 30 d.
Jonas Maldžiūnas: „Mirusios kopos“
Parodoje pristatoma kelių atskirų, 2021-2022-aisiais metais sukurtų serijų kolekcija, skirta per gyvenimą sutiktiems žmonėms, bičiuliams, šeimai, kelionėms, vietovei, kur gimė ir užaugo jo vaikai.
Maldžiūno kūryba ekspresyvi, funkcionuojanti skirtingomis raiškomis ir medijomis. Jis studijavo dizainą, tapybą, dirbo keramikos, grafikos srityse. Kurdamas piešia, fotografuoja, tapo, aptapo, degina, karpo, klijuoja, imituoja, sluoksniuoja, žvejoja, rašo eiles, tekstus, rengia menines akcijas, instaliacijas, performansus ir t. t. Pastarasis veiklos laikotarpis aprėpia nuosaikesnį kūrybinį gyvenimo periodą asketiškoje aplinkoje menininko sodyboje.
Jonas Maldžiūnas – klajoklis tarp realybės ir savito pasaulio suvokimo, manifestuojančio ties sąmonės, būties bei beprotybės riba. Apmąstant Maldžiūno asmenybę, galvoje šmėžuoja savotiškas fenikso motyvas: menininkas, kuris nuolatos save sudegina tam, kad atgimtų kituose kūriniuose.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki birželio 30 d.
Giedra Purlytė: „Tyliu spalvotai“
Menotyrininkas Remigijus Venckus kalbėdamas apie Giedros Purlytės kūrybą dalijasi savo įžvalgomis: „Vos tik pažvelgęs į dailininkės tapybą galiu išskirti kelis jos kūrybos braižą nusakančius teiginius. Pirma – nors pasaulio pajauta reiškiama abstrakčių dėmių, spalvinių niuansų ir kontrastų žaismu, kur sukuriamas autoriaus jausmų ir patirčių „portretas“, tačiau nevaržomo interpretavimo metu „gimsta“ žiūrovas, kaip aktyvus ir beveik centrinis interpretacijos dalyvis.
Antra – abstrakčios formos yra nutapytos atidžiai stebint gamtos reiškinius ir nenutrūkstamai kintančią organiškų struktūrų visumą arba jos atskirus elementus
Trečia – „įtrintų“ ir savo ribų „nepaisančių“ dėmių žaismas inspiruoja nesufokusuoto regėjimo, akvarelinės tapybos, yrančio atvaizdo epitetus.“
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki birželio 17 d.
Aloyzas Stasiulevičius: „Moteris“
Dailininkas gerai žinomas kaip istorinės Vilniaus vizijos, architektūrinių ansamblių, Vilniaus kiemų ir panoramų tapytojas. Dailininko kūrybą sekantis žiūrovas įpratęs, kad jo miesto peizažuose žmogaus figūros nėra. Ar tikrai dailininko nedomino žmogus, sukūręs jo mylimą ir visą gyvenimą tapytą Vilnių? Ar jo kūryboje yra vietos moterims? Pasirodo, domina, yra. Tarp daugiau kaip dviejų tūkstančių darbų, nutapytų per 65 kūrybos metus, rasime bent 20 paveikslų, kuriuose vaizduojamos moterys. Šie paveikslai, sukurti 1963-2022 m., eksponuojami A. Stasiulevičiaus parodoje „Moteris“.
Dailininkas tapo moteris, kurių nepažįsta, jos į A. Stasiulevičiaus paveikslus yra atėjusios iš kultūros istorijos. Netapo jų nuogo kūno – tapytojų džiaugsmo daugelį amžių. Moters figūrą traktuoja skulptūriškai, iškelia ją į miesto peizažą, dangaus skliautą, tarp žvaigždynų.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) vyks birželio 25 d.
„Vladislovas Starevičius – animacijos pasaulio pionierius“
Projektu siekiama supažindinti visuomenę su kino istorijai ir lėlinei animacijai itin reikšminga Vladislovo Starevičiaus asmenybe bei tarptautinėje scenoje reprezentuoti kūrėjo nuopelnus animacijos raidai.
1965 m. mirusio menininko kūrybinį palikimą sudaro 45 filmai. Pirmoji lėlių animacija „Elniaragių kova“ sukurta 1910-siais Starevičiui pradėjus dirbti Kauno miesto muziejuje, kuris užsakė menininkui sukurti dokumentinius filmus. Šiam užsakymui įgyvendinti V. Starevičius įsigijo kamerą. Tuomet ir prasidėjo jo kaip filmų kūrėjo karjera. Pirmasis visuotinio pripažinimo sulaukęs buvo lėlių animacijos trumpametražis filmas „Gražioji Lukanida“. Nuo tada jis sukūrė daugybę filmų, kurie pasklido po visą pasaulį, pasiekdami net Kiniją ir JAV. Nors menininkas laikomas animacijos klasiku ir vadinamas „Europos Disnėjumi“, o jo filmai įkvėpė tokius kūrėjus kaip Tim Burton, brolius Quay ir Wes Anderson, Lenkijoje ir Lietuvoje jis vis dar mažai žinomas.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki birželio 30 d.
Dieter Mammel: „Tranzitas“
„Tapytojas Dieteris Mammelis išsaugo romantinį pasakojimą vaizdais – kaip istoriškumo jausmą, savipratos laike galimybę, ir kaip savaip idealizuotą – jausminį santykį su tikrove, pripildytą moralinio jautrumo ir dėmesingumo. Čia neieškoma kažko specialiai šiuolaikiško, nepasiduodama pasyviai simbolių cirkuliacijai, tad jo vaizdavimo prieiga įdomi kaip autentiška istorinio romantizmo manifestacija. Persiformuojančiame vaizdų sraute vienu metu – ir sena, ir nauja, intymu ir universalu, racionalu ir vizionieriška, o tai išreiškia individualią ir kartu daugialypę tikrovės patirtį. Tikrovė nepasirodo tiesmukai, vaizdai kinta, atverdami tai tragišką, tai džiugią jos patyrimo galimybę. Tas vyksmas – tie romantinės jausenos ženklai įtraukia žiūrovą.“ (Agnė Kulbytė)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki birželio 30 d.
Sebastianas Mügge ir Christophas Mügge: „Ar tikrai norite išsaugot visus pėdsakus?“
Tai įtraukianti instaliacija, kalbanti apie daugybę pėdsakų, kuriuos palieka žmogus po mirties. Vienas iš pagrindinių klausimų – kaip artimieji turėtų elgtis? Ką išsaugoti, o ko atsisakyti? Po netikėto praradimo, patirto šoko ir sielvarto, nelengva būti atsakingam dar ir už per daug metų sukauptą palikimą – įvairius daiktus, kolekcijas, o tuo pačiu ir už didžiulius skaitmeninių duomenų kiekius.
Gedinčiajam išlikti racionaliu tokioje situacijoje nėra lengva užduotis, jis turi veikti labai greitai. Apmaudžiausia yra tai, kad vėliau dėl šių skubotai priimtų sprendimų dažnai gailimasi. Šią universalią temą brolių menininkų duetas interpretuoja išskirtiniu techniniu sprendimu – išnaudodami atrastų medžiagų ypatybes ir įvairias technikas, tiražuodami darbų ant popieriaus serijas – pašto ženklų kolekciją iš Kauno, puslapius iš vintažinių užduočių knygų – kaip modernią ir istorinę nuorodą į fantominį skausmą, gendančias kapų gėles, taip pat – vieną kitą vietinį ir asmeninį anekdotą.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki birželio 30 d.
Augustė Tomkutė ir Lukas Vigelis: „Nowness“
Video instaliacijos idėja yra apie tapsmą, virsmo būseną. Tai būsena, kuomet sąmonė apima tiek skausmą, tiek malonumą ir leidžia tam sąveikauti kartu suteikiant energijos savirealizacijai.
„Aš žiūriu į savo vidų ir pripažįstu, kad galiu lygiavertiškai priimti kančią ir malonumą, kad galėčiau būti momente, kuriame esu atvira prieš save kaip kūniškąjį „aš“ ir prieš save kaip sielos „Aš“. Momentas, kuomet suvokiu, kad verkiu iš skausmo, toks pat stiprus, kuomet verkiu iš džiaugsmo. Tas
vidinis balsas, kuris leidžia pasiekti ekstazę, kuomet nėra žodžių ir įgalinama neverbalinė kalba.“ – Augustė Tomkutė.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki birželio 16 d.
,,Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“
2014 m. visiškai atsitiktinai Biržų rajone, Parupės kaime, buvo rastas seniausias kirvis Lietuvoje. Kadaise ten telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus.
Tikslios priežasties, kodėl kirvis buvo pamestas būtent šioje vietoje ir išbuvo čia tokį ilgą laiką, ko gero, nesužinosime. Tačiau, ką tikrai žinome – šiam kirviui yra net 13 000 metų, o netikėtai atrastas, jis bematant tapo seniausiu šiuo metu žinomu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitvirtino labai retai Europoje randamų Lyngby tipo dirbinių sąraše.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Nijolės Nagienės akvarelės paroda
Rima Leipuvienė: „Kiti laikai“
„Paralelinis laikas“
Parodoje kviečiame pažinti svetur gyvenančių menininkų kūrybos užkulisius ir kasdienybę. Ši išeivių grupė, žinoma, neturi vieno stilistinio branduolio, nes tai labai skirtingų kalbų vaivorykštė, šįkart vienijama A. Baltėno kameros rakursų. Menininkas fotografas su kolegomis kalbasi kitaip, nei tai įprastai atliktų meno kritikas, žurnalistas ar teoretikas – čia svarbi empatija, bendrystė ir atvirumas iki detalių.
Parodoje eksponuojame šiuolaikinio meno kūrinius daugiausia iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“, taip pat MO muziejaus, galerijos „Menų tiltas“ ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijų. Sujungdami įvairias medijas – tekstus, interviu, dokumentines fotografijas ir vizualiojo meno kūrinius – norime sukurti parodos daugiasluoksniškumą ir taip kurti pasakojimą apie Lietuvos menininkus pasaulyje, permąstant šiandien pakitusias išeivijos, egzilio, diasporos sąvokas ir naujai besiformuojančias tradicijas.
LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.
„Nepažįstamieji tave nusivedė ir parodė, kur šiukšlės, o kur žvaigždės“
Parodų autoriai: Šarūnas Rudys, Brigita Kasperaitė, Benedikta Rukaitė, Paulius Zavadskis, Gabija Pernavaitė ir Žygimantas Bėrontas (Vilniaus fotografijos galerija).
„Kažkodėl aš pajėgiu galvot tik apie melodijas, kurių kitiems dabar net nereikia, bet aš galiu tai paaiškint taip – aš irgi nebeturiu žodžių, kažkur žiūriu, o pasaulis žiūri į mus, ne naujiena. Mes su kolegom vienaip ar kitaip matuojam atstumus, leistinus, pernelyg rizikingus, tolimus, užpildančius, bet kokius, jau supratot, viskas, kas apakina, sujaudina, atima žodžius, padaro nematomą – žodžiu, apšviečia veidą ir kaip Patti Smith dainoj taria ”the boy, the beast and the butterfly” ar Leonardo Coheno žodžiais ji tave nusiveda prie upės ir parodo, kur žiūrėt tarp šiukšlių ir tarp gėlių. Turbūt tai viskas, nei jos, nei jų mes nepažįstam, turbūt tai nesėkmingas aprašymas, nes ir žodžių mažyn, ir nieko klausytis jau nebeįmanoma, ypač manęs.“
Taip baigia ir pristato savo meninius tyrimus Vilniaus dailės akademijos fotografijos, animacijos ir medijų meno (VDA FAMM) katedros magistrantūros programos „Fotografija ir medijos menas“ absolventai.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki birželio 23 d.
„Nepažįstamieji: padarai ir istorijų pasakotojas“
Paskutinėmis gegužės dienomis Lietuvos fotomenininkų sąjungos galerijose pradės veikti Vilniaus dailės akademijos fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros absolventų darbų parodos.
Parodų autoriai: Olga Astratova, Ieva Krikštoponytė, Agnė Žiūkaitė, Mantvydas Zaukas, Tata Frenkel („Prospekto“ galerija).
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki birželio 18 d.
„#FAMM.BA.2022 / Žinau, tu ilgiesi jau dabar“
Ateitis – parodos svečias, paroda – laiškas Ateičiai, kvietimas priimti tai, kad normalumo sąvoka neteko prasmės. Ateitis kviečiama reflektuoti ir suvokti, kaip ją keičia ketveri metai, talpinantys nevaldomą bei iracionalų laikotarpį, prasidėjusį abstrakčia, nematoma grėsme žmogaus organizmui ir besibaigiantį akistata su nenuneigiamu bei aiškiu priešo veidu.
Būtent tai atsispindi studentų kūriniuose – nuo vidinius išgyvenimus, vienatvę ir izoliaciją reflektuojančių abstrakčių darbų iki išreiškiančių aiškius, pykčio ir įniršio pilnus žodžius, pateikiančių dabartinių įvykių ir globalių struktūrų komentarus.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki birželio 17 d.
Ieva Pachomova: „Ciklas“
Kūrinys „Ciklas“ – tai keramikos instaliacija sudaryta iš šešių akmenį imituojančių formų, dekoruotų antglazūros technika sukurtais piešiniai. Piešiniuose vaizduojami siužetai ir veikėjai – tai aliuzija į metų rate besikartojančias šventes ir jų ritualus.
Ciklas – nei pradžios, nei pabaigos neturinti transformacinė įvykių seka, kurioje vykstantys virsmai sudaro kanoninę sistemą, pagrįstą pasikartojančiais procesais. Gamtos virsmų ciklas, riedantis ratu, tiesiogiai sąveikauja su žmogaus gyvenimo ratais, besisukančiais iš naujo ir iš naujo. Keliaujant per metų laikus ir juos žyminčius ritualus, tuo pačiu keliaujama ir savo vidiniais ratais, ciklais, kurie kartojasi, tačiau skleidžiasi skirtingomis formomis. Meilė, skausmas, prisirišimas, ilgesys, džiaugsmas, pyktis – tai mūsų sielų santykio su išoriniu pasauliu išdavos su kuriomis mokomės harmonizuotis visais savo gyvenimo etapais – nuo pirmos iki paskutinės savo Saulės. Šios kelionės metu atliekame asmeninius ritualus, kurių pagalba bandome įprasminti įvairias mus kamuojančias emocijas ir jausmus.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki birželio 10 d.
Paulius Šliaupa (LT) ir Finn Anton Örstrand (SE): „Žemės drama“
Parodoje „Žemės drama“ eksponuojami tapybos darbai, piešiniai ir videodarbai pristato dramatiškas, dažnai filmiškas vizualias struktūras, kylančias iš šiuolaikinio žmogaus santykio su peizažu ryšio. Kas supa mus ir kas bus po mūsų? Pasaulis keičiasi žmogui nesuvokiamais mastais ir galbūt jų neįmanoma paaiškinti mokslo teorijomis ir žodžiais? Žmogus, gamta, sintetinis ir organinis pasauliai, figūros, tirpstantys tekstai, gestai ir simboliai – pasikartojantys F.A. Örstrando ir P. Šliaupos darbų motyvai.
Menininkų darbuose matome atsikartojančius motyvus, tokius kaip dėmės, simboliai, šviesos, gaubiančios paslaptingas struktūras, kylančias iš peizažo vaizdinių. Šie nuolat kintantys mikropasauliai tampa įkvėpimo šaltiniais. Kokių vizualių žymių paliksime prieš iškeliaudami? Pasitelkdami skirtingus stilius ir priemones, parodoje „Žemės drama“ menininkai kuria subjektyvias pasaulio vizijas, kuriose persipina mitologija, antropologija, magija, kvantinė fizika, mokslinė fantastika ir pasąmonės žaidimai.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki birželio 23 d.
Vladas Oržekauskas: „Sapnų asmenukės“
Autorius savo kūrinius, rodomus šioje parodoje, vadina skaitmeniniais paveikslėliais.
„Mano darbai yra nuorodos į dalykus, kuriuos visi mato, bet retai pastebi. Nuorodos į daiktų šešėlių pasaulį. Įprastus daiktus, randamus, pavyzdžiui, sendaikčių turguje ar savo virtuvėje, stengiuosi suvokti ir perteikti kaip abstrakčias formas, nepriklausomai nuo jų kasdienės paskirties ir juos apibrėžiančio žodžio. Aš naudoju fotografiją ir Photoshop redaktorių, net neįsivaizduodamas galutinio rezultato. Neturiu jokio plano, darbo procesas nėra kaip tiesi linija, jungianti tašką A su tašku B. Greičiau tai tarsi sapnas, kuriame, atrodytų, nereikšmingos detalės nukreipia įvykius netikėtomis kryptimis. Šiuo atžvilgiu savo darbų niekada nelaikau užbaigtais, nes jie galėtų nuolat keistis, jei nebūtų sustabdyti. Kuomet savo triūsą išsaugoju kietame diske, matau, kad tai tik proceso fragmentas. Todėl savo darbus galėčiau pavadinti „sapnų fosilijomis“. (Vladas Oržekauskas)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki birželio 28 d.
Eglė Karpavičiūtė: „Re-painted“
Parodoje pristatomas naujausias E. Karpavičiūtės darbų ciklas – anksčiau menininkės kurtos „Nutapytų ekspozicijų“ serijos tęsinys. Drobėse užfiksuotos žymiausios šiuolaikinio meno galerijų ir muziejų (Guggenheimo, Victorios Miro, Davidi Zwirnerio, Gagosiano ir kt.) erdvės, kuriose ji įterpia ir „eksponuoja“ savo kurtus paveikslus. Taip randasi fiktyvi jos kūrybinės biografijos dokumentacija, naikinanti ribas tarp fakto ir iliuzijos bei vis iš naujo patikrinanti tapybos ir tikrovės santykį. Tapyti atvaizdai tampa neįvykusių įvykių laikmenomis – ekspozicijos įvyksta ir yra įvietinamos tik drobės paviršiuje. Tad kūriniai, imituodami žvilgsnį atgal, veikia kaip laiko klastotės ir per vieną archajiškiausių meno formų – tapybą – yra suarchyvuojami kaip būties faktai.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki birželio 28 d.
„Kvadratas – 13: Kimono“
Beveik trisdešimt dėstytojų menininkų iš trijų Baltijos valstybių, pasitelkę tapybos, grafikos, fotografijos, taip pat tekstilės, keramikos, stiklo ar medžio apdorojimo technikas, „matavosi“ kimono ir kitus Japonijos kultūros artefaktus, reflektavo Chiunės Sugiharos veiklą. Varijuodami nuo beveik tiesioginių kimono kartočių iki skulptūrinės dėžės, kurioje menamai supakuotą kimono žiūrovui siūloma įsivaizduoti (A. Liskupa). Regimai nenutoldami nuo archetipinio šio rūbo modelio, bet siedami jį su baltiškųjų tunikų ar marškinių tradicija (D. Brogienė, L. Ringelienė). Panaudodami žinomus marginimo raštus ar technikas (B. Sarapienė) arba kurdami naujus (J. R. Kunigėlytė, E. Petraitytė-Talalienė). Dažnai suasmenindami kimono vaizdinius, jų pagalba įprasmindami „savo rūbo“ koncepcijos paieškas (E. Brinkytė, J. Celiešienė).
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo centras, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki liepos 15 d.
Valentynas Odnoviunas: „Nuosekli fiksacija“
Fotomenininkas Valentyn Odnoviun pristato seriją projektų, paremtų skirngais XX a. Baljos šalyse, Ukrainoje ir Lenkijoje egzistavusiais režimais, kaip valdymo priemonę naudojusiais stebėjimo, tardymų bei kontrolės metodus. Šie projektai atspindi istorinius ir socialinius įvykius bei problemas, perteiktus abstrakčiais vaizdais, žadinančiais publikos vaizduotę siekiant išprovokuo komunikaciją per interpretacijas bei konceptualų mąstymą. Autoriaus atliekamame tyrime pateikiamas aiškus pranešimas – nepaisant to, kad stebėjimo, kontrolės bei informacijos rinkimo priemonės persikėlė iš fizinio į skaitmeninį formatą, esmė iš principo nepasikeitė.
Menininką domina istorija ir jos pasekmės, kurias, naudodamas tipografijos ir kriminologijos metodus, jis pristato žiūrovams. Nuosekliai ir estetiškai fiksuodamas įvairių prievartos mechanizmų, režimų kankinimų vietas, menininkas panardina mus suvokimo paradoksuose, kviesdamas nelengvoms diskusijoms apie karo, prievartos mechanizmo ir žmogiškumo, faktų ir interpretacijų santykius.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki birželio 18 d.
Alnis Staklė: „Lengva apokalipsė“
„Vaizdų pasaulis tampa vis labiau prisotintas, o mūsų galimybės jį suvokti ir suvokti darosi vis ribotesnės. Poetiškai kalbant, žemėlapis tapo didesnis už teritoriją. Šiais laikais galime pasiekti beveik visą žmonijos sukauptą vizualinę kultūrą. Šiais laikais, kai kiekvienas iš mūsų tapo prodiuseriu ir pasakotoju, siekiančiu išreikšti save ir atkreipti dėmesį, viešai skęsti socialinių tinklų melancholijoje ar praktikuoti pilietinę žurnalistiką – vaizdų pasaulio prieinamumas nebėra privilegija. Mane domina kanonizuotų meninių, mokslinių ir publicistinių vaizdų likimas ir jų galimybės įkūnyti šiuolaikines prasmes. Koliažai remiasi mano sintaksinių vizualinės kalbos ryšių paieškomis įvairiais vizualinės kultūros laikotarpiais. Naudojau vaizdus iš atviro kodo muziejų, mokslo institucijų ir vaizdų bankų kolekcijų, kurių archyvai gali būti laikomi ikoniniais dabarties ir praeities liudijimais.“ (Alnis Staklė)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki birželio 18 d.
Andrius Repšys: „4 m² laisvės“
„Šiose fotografijoje lemtingai susitiko dvi panoptikinės sistemos – kalėjimas ir dronas. Tai dvi kontrolės, biovaldžios, sekimo ir žmogaus sudaiktinimo priemonės, kurios A. Repšio darbuose įgauna veidrodinių atspindžių principą ir radikaliai vizualizuoja pavergimo technikas.
Mes matome uždarus, skurdžius, geometriškai aštrius kalėjimo kiemus, kurie yra dar kartą įkalinami iš viršaus banalią kalinių kasdienybę stebinčio nebaudžiamo drono akimi. <…> Kalinys gali susidurti žvilgsniu tik su paukščio arba drono skrydžiu. Taip susikerta neribotos laisvės ir įkalinto kūno optikos pasauliai. <…> Mes galime jaukintis kalėjimų kiemų kasdienybę, įsijausti į amžino pasikartojimo rate įstrigusių žmonių ritualus, galime pasijusti visagale dieviška akimi. Dangiška žiūra žmones paverčia daiktais, taikiniais, schemomis, todėl taip lengva juos naikinti optinėmis raketomis ar dronais – kamikadzėmis.“ (Virginijus Kinčinaitis)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki birželio 18 d.
Jonas Aničas: „Saugotojas“ ir Marius Puskunigis: „Stebėtojas“
Visvaldas Morkevičius: „Tikiuosi susitikti save“
„Looking Forward to Meet Me (Tikiuos susitikti save)“ – vienas iš naujausių Visvaldo Morkevičiaus projektų. Su šia fotografijų serija, pirmą kartą pristatyta erdvinės instaliacijos formate, menininkas iš naujo perteikia klasikinį Narcizo mitą. Projekto pavadinimas sufleruoja momentą ateityje, susidūrimą su (dar nepažintu, neatrastu) pačiu savimi. Ateities perspektyva, nors ir apibrėžta, nėra absoliučiai užtikrinta, ji laikiškai nepastovi ir kintanti – lyg Narcizo atspindys vandens paviršiuje. Tokį sudrumsto atspindžio motyvą žiūrovas randa vienintelėje į projektą įtrauktoje autoportreto žanro fotografijoje, įrėmintoje už užtapyto stiklo ir matomoje tik fragmentiškai. Kiti serijos darbai taip pat suponuoja į portreto žanrą ir menininko savi-reprezentacijos temą, tam pasitelkiant simbolius ir vaizdines metaforas, įvairias istorines, menotyrines, mitologines ar psichologines asociacijas.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki birželio 26 d.
Elena Kanarskaitė: „Pasilikti veidrodyje“
Šis projektas – tai mūsų vidinio pasaulio simbolinė reikšmė, kurį galima pasiekti per sapno būseną. Pasak Juri Lotman, „sapnas — tai semiotinis mūsų veidrodis“. Veidrodis priskiriamas vienai seniausių archetipų grupei ir išsiskiria savo misticizmu. Miego būsenoje praleidžiame trečdalį savo gyvenimo laiko. Smegenys tęsia funkcionavimą ir jose pradedami generuoti neapibrėžti vaizdiniai: fragmentai iš gyvenimo, įvairūs daiktai, simboliai, žmonės, akimirkos, kuriuose lengvai galime pasiklysti. Sapnuose ne vien slypi pasakiški ir idealizuoti vaizdai, o dažnai nugula mūsų potrauminiai ir negatyvūs prisiminimai, kurie kartais gali net bauginti, po tokių sapnų ryte pabudę džiaugiamės, jog tai tik sapnas.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki birželio 26 d.
Juozas Laivys: „Nieko naujo“
Parodoje eksponuojama 14 diagramų, sugeneruotų remiantis Prano Domšaičio galerijos pastato Klaipėdoje (Liepų g. 33) rekonstravimo projekto brėžiniais. Vaizdams išgauti naudojami pastate egzistuojantys ir realybėje patikrinami mato vienetai, kurie sudaro spalvines jungtis bei proporcijas. Estetizuoti duomenys yra komponuojami išlaikant vienovę su aplinka. Pastato vidus ir išorė persipina su vidinio kiemo ir toliau už jo atsiveriančio miesto peizažu. Skirtingų perspektyvų visuma kuria autentišką atmosferą, kuri papildoma fotografijomis kaip nuorodomis į meninio tyrimo efektus.
Pasak Juozo Laivio, kadangi ši paroda manipuliuoja achitektūriniais parametrais, jos atsiradimas konkrečioje erdvėje gali būti traktuojamas kaip unikaliam pastatui charakteringa meninė išraiška. Algoritminiais projektavimo sprendimais, kuravimo ir nekūrimo sąvadu bei meninio postprojektavimo užduotimis išmarginta aplinka veikia kaip paroda, kuri atsiskleidžia per savaiminę refleksiją į nieko naujo negeneruojančią savimonę. Vizualiniai sprendimai nekonfliktuoja su paminklosauginiais reikalavimais ar galiojančiomis meno normomis, todėl tai veikia kaip orientacija į būties dabartį kaip realybės abstrakciją.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki spalio 2 d.
Gustas Jagminas: „Tas langas. Dienotepis / Naktitepis“
Kūryboje G. Jagminas persvarsto tikrovės daugialypumo temą. Tapydamas reflektuoja būsenas, kurias sukelia gamtos ir aplinkos stebėjimas ir jos dekonstravimas bei konstravimas. Menininkas gamtoje pastebėtus reiškinius ir struktūras derina su vidinio laiko tėkme, taip kurdamas savitą laiko ir erdvės santykį.
Naujausioje parodoje „Tas langas. Dienotepis / Naktitepis“ Gustas pasitelkęs stebėjimo metodiką, žiūrovui pateikia matomą vaizdą pro dirbtuvių langą arba jau išsiveržus iš jų į aplinką. Urbanistiniai fragmentai, peizažai tapyti skirtingu paros metu nugula į vaizdinių dienoraštį. Kasdienybės fiksacija balansuoja tarp tikro ir įsivaizduojamo, asmeninių ir kolektyvinių patirčių.
Gustas Jagminas (g. 1979) Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos magistro studijas, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Gyvena ir kuria Vilniuje.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki birželio 24 d.
Augustas Ramonas: „Didieji Lietuvos mūšiai, Didžiosios pergalės“
Lena Chvičija: „Eskapizmas kaip įprotis“
Tarp savo kartos dailininkų, pradėjusių reikštis meniniame gyvenime jau naujajame šimtmetyje, Lena Chvičija atsiskleidė kaip kūrybinga ir neabejotinai talentinga tapytoja, savaip interpretuojanti lietuvių koloristinės tapybos tradiciją ir abstrakčiosios tapybos estetiką. Sunku būtų prikišti jai sekimą kuriuo nors savo mokytoju ar įsižiūrėtu autoritetu. Ji radusi savo temperamentui ir vidinei vizijai adekvačią plastinę išraišką. Tai emocingą menininkė, tačiau jos darbai konstruktyvūs, gerai subalansuotos kompozicinės sandoros, kuri disciplinuoja, suvaldo jos rankos judesį, platų potėpį.
Lenos Chvičijos tapybai būdinga tai, kad jos paveikslai, šiaip jau ramios išvirštinės faktūros, vizualiai neatrodo plokšti, jie matomi lyg turintys gelmę, trečią matmenį, nors paveiksle nebūtų realaus, daiktinio pasaulio užuominų. Svarbu, kad jos net grynai abstrakčiuose darbuose daugiau ar mažiau juntamas prasminis klodas, tai yra lyg ir autorės išgyventų įspūdžių, nuotaikų pasąmoniniai atspindžiai.
Galerijoje „Aidas“ (A. Jakšto g. 9, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
Ieva Mekšrūnaitė: „Antroji paroda“
Naujojoje parodoje menininkė atsigręžia į knygą ir tapybos reprodukcijas. Autorei knygos visuomet patiko kaip objektas: „Nors tai – tik popieriaus blokas, tačiau teksto ir iliustracijų derinimo dėka jis tampa meno kūriniu, kelione, jausmu. Labiau už naujas knygas man patinka senos, o labiausiai – seni dailės albumai“.
Reprodukcijų albumus Ieva Mekšrūnaitė prikelia antram gyvenimui: „Tam turėjau perkurti santykį su knyga kaip su jau esamu kūriniu. Juk mūsų kultūroje knygos yra sakralizuojamos, kone suamžinamos. Jų nevalia išmesti, o savintis po mirties irgi negalima.“
Grafikė panaudoja dailės albumus, jungia juos su piešiniu ir siekia, kad gimę kūriniai imituotų muziejinį patyrimą: „Juk neprivalome į El Greco žiūrėti tik Ispanijoje, o į Da Vinčį – Italijoje. Originalų santykį su tapybos aukso fondu galime kurti ir patys.“
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki birželio 11 d.
„Kas į Viršulus?“
Vilniaus muziejaus parodoje „Kas į Viršulus?“ kviečiame susipažinti su vienu mažiausių Vilniaus rajonų – Viršuliškėmis. Šia paroda pradedame naują tyrimų ciklą, skirtą tariamai neįdomiems Vilniaus rajonams.
Ši paroda išskirtinė. Tai – pirmoji Vilniaus muziejaus paroda, veikianti keturiomis kalbomis, pirmoji, vykstanti ne Senamiestyje, ir pirmoji, padalinta į tris dalis. Pirmoji dalis įkurta troleibuse šalia troleibusų parko (Viršilų g.) ir ant parko tvoros (Viršuliškių skg.) Joje pristatoma senojo Viršuliškių kaimo istorija ir jo teritorijos tolimesnė raida. Antroji dalis pasakoja apie sovietinio Viršuliškių rajono atsiradimą ir yra Viršuliškių g. 43 stovinčio dvylikaaukščio cokoliniame aukšte. Trečioji – pasivaikščiojimo po Viršuliškes maršrutas, vedantis po įdomiausias rajono vietas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 31 d.
54-oji tradicinė Lietuvos karikatūrų paroda „Kartoms kartu – nekartu“
Kasmet Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje eksponuojami Lietuvos karikatūristų darbai, kuriais siekiama atkreipti lankytojų dėmesį į Lietuvos socialino, kultūrinio, politinio ir kt. gyvenimo problemas ir iššūkius. 54-osios parodos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į Europos jaunimo problemas, jų išgyvenimus, identitetą, kartų skirtumus, skatinti pilietinį aktyvumą, savanorystę tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Nors mes šiandien patiriame daug streso, tačiau humoras kiekvienam reikalingas kaip oras, kaip vanduo, kaip pozityvus jausmas. Paroda skirta Europos Jaunimo metams.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki liepos 16 d.
„Spalvotas Hunto Slonemo pasaulis“
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vilą pasiekė įspūdinga siunta iš Niujorko – atkeliavo tarptautiniu mastu pripažinto amerikiečių dailininko, skulptorius ir raižytojo Hunto Slonemo darbai.
Ryškūs, ekspresyvūs kūriniai muziejuje bus eksponuojami nuo gegužės 26 dienos. Parodos „Spalvotas Hunto Slonemo pasaulis“ pristatyme dalyvaus galerininkas Serge Sorokko (San Franciskas, JAV), Šiaulių dailės galerijos direktorė, menotyrininkė Ernesta Šimkienė.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki liepos 3 d.
„Kolekcionuojant hitus. Kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“
Parodoje pristatomi meno kūriniai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos ir specialiai jiems įvairių Lietuvos muzikantų, muzikos grupių bei garso menininkų sukurti garso takeliai. Čia siūloma pažvelgti į „Lewben Art Foundation“ kolekciją ir jai sukurtus garso takelius mąstant apie populiarumo reiškinį kultūros lauke. Parodoje „Kolekcionuojant hitus“ nepateikiami atsakymai, nesprendžiamos problemos ir nedaromos išvados. Čia klausiama, keliamos hipotezės, pastebimos bei apmąstomos populiarumo reiškinio mene situacijos ir reikšmės, o tam pasitelkiami įvairiausių laikotarpių ir medijų kūriniai bei specialiai jiems sukurti garso takeliai. Kitaip tariant, ši paroda yra diskusijos apie populiarumą moderatorius.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 10 d.
„Permainų šventė“
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Molėtų krašto muziejuje (Inturkės g. 4) veiks iki birželio 24 d.
Tomas Daukša: „Laimės švieselės“
Šioje parodoje apmąstomas tvarumas, perteklius, harmonija ir triukšmas kultūroje ir kasdieniame gyvenime bei meno ir dizaino santykis. Iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas, tačiau jis kelia svarbų ir aktualų klausimą – ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos?
Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Jos tarsi nuneigia autoriaus dėtas pastangas sukurti tvarų kūrinį. Pagaliams surišti menininkas naudoja rišimo techniką, dažnai naudojamą amatuose. Šioje instaliacijoje meno kūrinys interpretuojamas kaip vizualios kultūros produktas, kuriame susipina kūrėjo ir kitų kultūros lauko veikėjų požiūriai.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„kovotoJOS XIX–XX“
Moterų kova vyko laisvu pasirinkimu, jų neįpareigojo mobilizacija ar prievolė, todėl pasireiškė kovos formų ir pasitelktų priemonių įvairove: gedulo rūbų dėvėjimu sukilimo metu, plaukų kasoje įpinta slapta žinute, iš mūšio lauko ištemptu kulkosvaidžiu, dviračio su įtaisyta slėptuve nenuilstamu mynimu, nukirstu kabeliu, bado akcija lageryje, patraukusia Ronaldo Reigano dėmesį, nuolatine ir sekinančia konspiracija priešo užnugaryje, dviem dešimtmečiais, praleistais prie spausdinimo mašinėlės, ir, žinoma – tikrų ginklų paėmimu į rankas.
Parodoje pristatomos kovojusių moterų istorijos griaus stereotipą, jog kova buvo ir yra vyrų laukas: ginkluota ir neginkluota kova, parama ir pagalba, aktyvesnis ar mažiau matomas pasipriešinimas vedė prie svaraus ir lygiaverčio indėlio ar net įtakų, vertusių ir šiandien vis dar tebeverčiančių permąstyti lyčių vaidmenis.
Lukiškių kalėjime (Lukiškių skg. 6, Vilnius) veiks nuo gegužės 19 iki gruodžio 4 d.
Gražina Vitartaitė: „Šiapus ir anapus paveikslo“
Šiai parodai tapytoja paruošė įvairių metų peizažus, todėl parodą galima vadinti retrospektyva. Menotyrininkai Gražiną Vitartaitę apibūdina kaip gamtos lyrikę, stichijos poetę, iliuzijų virtuozę, kurios kūriniai praplečia lietuviško peizažo ribas. „Man peizažas – tai noras ir galimybė tapyti patirtą galingą gyvenimo įspūdį. Beribį. Neaprėpiamą. Neperžvelgiamą“, – sako menininkė.
1966 m. baigusi monumentaliosios tapybos studijas Valstybiniame dailės institute tapytoja iškart įsijungė į aktyvią parodinę veiklą. Dalyvavo parodose Lietuvoje (pagrinde Vilniuje ir Kaune) bei užsienyje (Austrijoje, Italijoje, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje), 1980 – 89 m. Valstybiniame dailės institute vadovavo tapybos katedrai, nuo 2013 m. Lietuvos Kultūros Kongreso narė. Apie tapytoją sukurtas dokumentinis filmas „Vidinės laisvės link“ (2013, rež. A. Tarvydas).
Šiauliuose „Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83) veiks iki birželio 11 d.
Horst Skodlerrak: „Didelis mažame“
Parodoje eksponuojami 49 aliejiniai paveikslai, akvarelės, guašo, grafikos kūriniai, daugiausiai peizažų. Vyrauja Klaipėdos krašto vaizdai, Šiaurės Vokietijos miestai, miesteliai, jų apylinkės; kelionių Toskanoje, Amsterdame, Aleksandrijoje, Ispanijoje motyvai. Darbai nedidelio formato. H. Skodlerrakas, pasirinkęs tokį formatą, daugiausiai liedavo akvareles. Jo kūryba buvo veikiama naujojo daiktiškumo, abstrakcionizmo, siurrealizmo krypčių. Anot parodos kuratoriaus J. Barfodo: „Kiekvienas jo darbas visada prasidėdavo nuo smulkaus piešinio, spalva dažniausiai būdavo panaudojama jau antrajame tapybos etape. <…> Peizažai su namais, medžiais, žmonėmis, kelio ženklais ir kitais panašiais objektais dažniausiai būna kuklios išvaizdos ir primena gerai sukomponuotus natiurmortus. H. Skodlerrako natiurmorte pavieniai objektai yra didesni ir dažnai derinami su kraštovaizdžiu. Peizažuose ir natiurmortuose krenta į akis iškabos su užrašais, jų sutrumpinimais arba ir visais žodžiais. Klaipėdos krašto peizažuose dažnai vartojami ir lietuviški žodžiai.“
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 11 d.
Ugnė Motekūnaitė: „Neiškanuotieji“
„Šiuolaikinė Afrikos dailė: tapatybės svajos ir realijos“
Parodoje Afrikos dailė atskleidžiama trimis teminiais aspektais: Pasidalinti akimirka kviečia atsisakyti stereotipinio mąstymo ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Sutelkdami dėmesį į mus visus jungiančius ryšius, parodos autoriai dalinasi gyvenimo akimirkomis ir tuo, kas rūpi „čia ir dabar“. Kasdieniai ritualai pasakoja apie dar mažai žinomą Afrikos kasdienybę ir tapatybės įtvirtinimą šiais sudėtingais globalizacijos ir tapatybės dezorientacijos laikais. Tad vaizduodami save ir artimuosius asmeninių ar šeiminių ritualų kontekste, dailininkai ieško savo socialinės, religinės ar bendruomeninės priklausomybės. Tikrasis „aš“ prabyla apie savęs pažinimą ir Afrikos tapatybės renesansą. Afrika neturėjo galimybės kurti savosios nepriklausomos tapatybės. Kolonizatoriai sakė afrikiečiams, kas jie tokie yra ir kokie gali būti. Tad šiandien jaunieji dailininkai stabteli ir gilinasi į save. Jie ieško, konstruoja, koreguoja, keičia savąjį „aš“ ir drąsiai pristato mums savo hibridinės tapatybės viziją.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
Nikita Kadan: „Dark Air“
Nikitos Kadano instaliacijoje „Dark Air“ lankytoją pasitinka sutirštintas „tamsus istorijos oras“ ir socialistinių paminklų Ukrainos miestuose fotografijos. Pasak kuratoriaus Vladimiro Vidmaro, „Dark Air“ pabrėžia atstumą tarp praeities ir istorinės jos reprezentacijos. Nuotraukose – sovietmečio kariniai paminklai: oficialus atminties kanonas, kuriame vyrauja ryškus kontrastas tarp archyvuotos atminties ir asmeninių atsiminimų. Paminklas gali būti suvokiamas ne kaip „neatpažinta“ atmintis, o kaip laike besitęsiantis fenomenas. Jo iliuziniai „tamsūs krešuliai“ tampa atskiru vaizdo komponentu, iškreipiančiu suvokimą.
Nikitos Kadano kūryba kritiškai perteikia skirtingų istorinių laikotarpių poslinkius, todėl jo kūriniai pristatomi kaip vaizdo projekcijos ant skulptūrinių elementų – griuvėsių, kurie tuo pačiu metu simbolizuoja ir pamatus. Iš po žemių kylantys griuvėsiai vienu metu įkūnija smurtą ir pasipriešinimą, trapumą ir kultūrinį tvirtumą.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 22 d.
„Po paviršiumi. Slovakų juvelyrai Jana Machatová ir Peteris Machata“
J. Machatová ir P. Machata du dešimtmečius kartu dirba komunikacinėje, mobilioje autorinės juvelyrikos ryšius kuriančioje erdvėje. Juos domina judrūs, energingi svyravimai nuo dizainerio prie juvelyrikos kūrinį nešiojančio asmens ir žiūrovo, akcentuojant laiko ir erdvės santykius. Menininkai dirba prie vieno juvelyro stalo bendroje erdvėje, bet juda autonomiškomis, išcentrinėmis ir įcentrinėmis trajektorijomis. Abu jungia „užsago taisyklė“. Jų abiejų juvelyrikos dirbinį valdo ir artikuliuoja gyvo kūno ritmas, frazėmis skaido rupūs ir spontaniški žmogiškosios patirties judesiai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 21 d.
Andrius Erminas: „Atminties kambariai“
Andrius Erminas gerai žinomas dėl savo konceptualių, jautrių ir asociatyvių skulptūros objektų bei instaliacijų. 50 metų jubiliejų švenčiantis menininkas personalinėje parodoje „Atminties kambariai“ pristatys naujausius kūrinius, plėtojančius autoriaus kūrybai aktualias temas. Joje svarbus asmeninių patirčių įprasminimas, kuriame skulptorius nagrinėja individualumo, autorystės, atminimo, sėkmės ir nesėkmės koncepcijas. Laimėjimai paprastai būna aukštinami ir švenčiami, tačiau dažnai nepastebima jų kaina. Jie įamžinami įvairiuose daiktuose, užpildančiuose mus supančią aplinką ir ją paverčiančia savotišku atsiminimų muziejumi. Pergalės trofėjai, turintys perteikti asmens pasididžiavimą, parodoje yra panaikinami ir tampa žmogaus tuštybės atspindžiu. Būtent šiai parodai sukurti įvietinto meno ir ready-made darbai, kuriems pagaminti naudojamos autoriaus pamėgtos medžiagos, kaip medis, kartonas, kaulai ir kt. Šie kūriniai ir šviesos pagalba kuriama atmosfera skatins iš naujo įvertinti asmeninių pasiekimų, trofėjų reikšmę.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki birželio 9 d.
Gamtos fotografijų klubo ŽALIAS SKĖTIS fotomenininkų darbų paroda
„Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“
Parodoje eksponuojami trijų Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos, Suomijos ir Nyderlandų menininkų darbai. Išgyvenimai, kuriuos sužadina šie kūriniai, dažnai išstumiami iš atminties, ignoruojami ir neįtraukiami į oficialiąją istoriją. Parodoje dalyvaujantys menininkai šiuos išgyvenimus pasakoja per individualias istorijas, sužadindami gilesnius kultūrinės atminties klodus. Kokią vietą šios istorijos užima dabartyje? Kaip mes galime jas integruoti į savą istorijos supratimą? Kaip jos keičia mus supančio pasaulio suvokimą? Kirsdama vietines ir nacionalines sienas, paroda ragina apmąstyti santykius tarp sudėtingų praeičių, jų poveikį ir aktualumą dabarčiai per bendros istorijos perspektyvą – siūlydama dialogus, megzdama ryšius ir pabrėždama solidarumą tarp skirtingų, tačiau vienodai sudėtingų istorijų, kurios dažnai suvokiamos kaip nesuderinamos arba besivaržančios tarpusavyje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 28 d.
„Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“
Retas senosios Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija kaip Vladislovo Neveravičiaus (1814/1815–1891), dar žinomo Jono Tisevičiaus vardu, paveikslas Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė. Pagal belgų dailininko Jeano Baptiste’o Lodewijko Maeso (1794–1856) drobę sukurtas šventosios atvaizdas nebuvo tik paprasta kopija. Nutapytas dailininkui studijuojant Vienoje, jis netrukus buvo apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas.
Neveravičiaus paveikslas – meistriškai atlikta ambicinga pirmavaizdžio interpretacija. Žiūrovus žavėjo ir vis dar žavi tikslus piešinys, spalvos, efektinga šviesotamsa. Šiomis priemonėmis dailininkas sukūrė be galo gyvą, kūnišką šventosios atvaizdą.
Parodą sudaro keturios dalys: „Vladislovas Neveravičius“, „Kūrinio gimimas ir įvertinimas“, „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, „Įkvėpimo šaltinis“. Be garsiausio dailininko paveikslo, joje lankytojai pamatys ir kitus Neveravičiaus kūrinius, susipažins su paveikslo eksponavimo istorija, išgirs šv. Magdalietei skirtas eiles.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“
Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 15 d.
,,Pasaulis semiotiko akimis“
Parodą sudaro kelios dalys – „Semiotizatorius“ (skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti kasdienybės objektai) ir trys pasakojimai: apie Greimo gyvenimo vaidmenis, jo įkurtą semiotikos mokyklą ir kelias svarbias semiotines sąvokas. Semiotizatorius – tai instaliacija, suteikianti galimybę kiekvienam parodos lankytojui išmėginti semiotinį žvilgsnį į pasaulį, skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti pasiūlytus kasdienybės fragmentus. „Semiotizuojami“ objektai (laiškas, vynas ir šuo Rudis) buvo ypatingai svarbūs Greimui: jis nuolat susirašinėjo su bendraminčiais ir kolegomis visame pasaulyje, šalia savęs turėjo keturkojį bičiulį Rudį, mėgdavo gurkšnoti vyną. „Semiotizatoriaus“ tekstuose pabraukti žodžiai – tai nuorodos į komiksus, pristatančius kelias Greimo semiotikos sąvokas: reikšmė, sakymas, būsena, utopija. Komiksai padeda susidaryti įspūdį apie semiotinių tyrinėjimų pobūdį. Parodoje taip pat eksponuojamas žemėlapis, pristatantis Greimo semiotikos mokyklos idėjų paplitimą pasaulinės semiotinės minties fone.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“
Vilniaus ir Kauno gyvenimą apaugusi puikybė ir prietarai paslepia tiesą – šiems miestams reikia vienas kito, kitaip jie pasmerkti „karikatūrinei egzistencijai“. Tai dar prieš šimtą metų savo dienoraštyje užrašė Mykolas Römeris.
Miestai taip pat apmąstomi kaip nekropoliai, kur fiziškai ir simboliškai laidojama, atsisveikinama ir įamžinama. Šitaip atminties ritualais parodoma, kaip miestai save suvokia, ką siekia pasilikti, o ką – atmesti ir kokie išryškėja tarpusavio skirtumai. Parodoje nagrinėjamos ir Kauno–Vilniaus jungtys ir mainai – nuo gamtinių iki simbolinių, nuo dipolio vizijos iki dvivietystės tapatybės, nuo kultūrinės donorystės iki darbo jėgos vampyrizmo.
Parodos kalnai ir motyvai atsikartoja abiejų muziejų ekspozicijų salėse, bet pasakoja skirtingas istorijas. Šitaip parodos koncepcija ir architektūra pati įkūnija riomerišką Kauno ir Vilniaus būtinybę būti kartu: norint pamatyti visą parodą, reikia aplankyti abu miestus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) ir Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 28 d.
„Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“
Jo nuotraukos tokia pat paslaptis, kaip ir jų autorius. Prieš jo fotoobjektyvą tarpukario Kaunas atsiskleidė visai kitomis spalvomis – senovinis, medinis, besivystantis, kasdienis ir ikimodernistinis. Visai kitoks, negu mes jį pažįstame.
Parodoje iš fotografijų brėžiamas nepažinaus, kaip ir pats Antanas, Kauno vizualinis žemėlapis. Šis žemėlapis gyvas – jį sudaro ne tik gatvės, pastatai, upės, kalnai, bet ir žmonės. Tad paroda pasakoja apie miestą ir miesto kūrėjus: patį fotografą ir visus tuos, kas pateko į jo fotoobjektyvą – gatvių darbininkus, skalbėjas, laikraščių ir turgaus pardavėjus, dailininkus, rašytojus, aktorius. Fotografijos saugo šių „miesto kūrėjų“ buitį, kasdienes nuotaikas, vietos atmintį.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.
„Neramūs kūnai: Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“
Po Berlyno sienos griūties praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai. Ką žinome apie Rytų Vokietijos fotografiją? Ši paroda siūlo į paskutinįjį šio ilgo ir dar menkai pažįstamo istorijos puslapio dešimtmetį pažvelgti per kūno prizmę. Tikslas – parodyti, kaip autoritarinėje valstybėje, paremtoje individualybės neigimu, fiziniais suvaržymais, sekimu ir normatyvumu, fotografija tapo priemone, per kurią menininkai galėjo išreikšti savo gyvenimo ypatingumą ir santykį su kūnu, atskleisdami galingą vidinės laisvės pojūtį.
Po trijų dokumentinės ir humanistinės fotografijos dešimtmečių XX a. 9 dešimtmečio pradžioje atsirado subjektyvesnė hibridinė kalba. Neatmesdami savo pirmtakų palikimo, fotografai atsiribojo nuo jų subtiliai kritiško empatiškumo ir atsigręžę į socialinius tabu objektyvą nukreipė į savo epochos vyrus ir moteris.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 19 d.
„Skaitymo mėginiai / Reading Samples“
Briuselio karališkosios menų akademijos kuratorystės studentų kolektyvas sukūrė instaliaciją, įkvėptą Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų. Meno kūrinių eksponavimo ir ekspozicijų rengimo praktikas tyrinėjantys autoriai šiame projekte susitelkė į muziejinės veiklos kodus. Kultūrinio paveldo rinkimo ir (ne)rodymo visuomenei taisyklės tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu – naudojantis įvairiomis mėginių reprodukavimo ir maišymo technologijomis muziejiniai eksponatai sujungiami su pačių studentų kūryba.
Susipažinti su Lietuvoje saugomais eksponatais studentai galėjo tik nuotoliu – per mėgėjiškas nuotraukas, automatiniame vertime pasiklydusius pasakojimus ir tekstus. Toks netiesioginis muziejaus fondų pažinimas rėmėsi tariamai klaidingo perskaitymo idėja ir išryškino fizinius, kalbinius ir kultūrinius skirtumus, kurie „Skaitymo mėginiuose“ iškyla kaip skirtingas erdves susiejanti idėjų projekcija.
Kazio Varnelio namuose muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
„Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“
Atidarydamas naują parodą, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kartu išpakuoti vieną didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muziejinių kolekcijų. Tai įspūdinga karinės ginkluotės ir kariuomenės atributų, archyvinių ir rašytinių šaltinių kolekcija, kuri muziejaus rinkinius papildė beveik šešiais tūkstančiais vertybių.
Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 29 d.
„Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“
Parodoje pristatomi unikalūs Oriento kraštų audiniai bei siuvinėti dirbiniai, išlikę Lietuvos liturginėje tekstilėje. Tai jau trečia muziejaus, saugančio didžiausią ir vertingiausią šalyje senosios tekstilės rinkinį, liturginės tekstilės paroda (2013 m. „Šilkas ir auksas“, 2017 m. „Siuvinėtas dangus“).
Eksponuojami 32 XVI–XX a. Osmanų imperijoje, Safavidų Persijoje, Mogolų Indijoje, Vidurinėje Azijoje sukurti audiniai ir siuviniai. Per šias šalis nuo II a. pr. Kr. iki XV a. iš Kinijos driekėsi Šilko kelias, padėjęs pamatus gilioms šilkinių audinių gamybos tradicijoms. Kinijos tekstilės bruožus atskleidžia atskirai pristatomi unikalūs iš šio krašto audinių pasiūti bažnytiniai drabužiai.
Parodoje būtina išvysti vieną iš rečiausių audinių Europoje – XVII a. indišką aksomą, pasigrožėti tikrais klasikinio Osmanų rūmų stiliaus brokatais. Vienas keisčiausių parodos eksponatų – katalikų liturginis drabužis arnotas, kurio kryžius puoštas kiniškais drakonais. Keli XVIII a. šinuazerijos stiliaus audiniai praplečia pasakojimą apie Rytų poveikį Europos menui.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki spalio 8 d.
Marina Abramović: „Būties atmintis“
Ekspozicijoje išsamiai pristatoma Marinos Abramović kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų. Čia bus galima susipažinti su dokumentine medžiaga, menininkės kūrybine biografija, garsiuoju jos Manifestu bei unikaliu kūrybos Metodu, taip pat pamatyti jos interviu. Menininkė planuoja dalyvauti atidarymo renginiuose, o Kauno „Žalgirio“ arenoje numatyta surengti specialų vakarą, skirtą susitikimui su ja. Specialiai šiai progai lietuvių kalba yra išleistas iki šiol išsamiausiai Marinos Abramović kūrybą pristatantis katalogas „Valytoja“ („The Cleaner“).
Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“ – svarbus meno renginys ne tik Kaune, Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Vienas iš parodos kuratorių Waclaw Kuczma (Lenkija) teigia, kad Marinos Abramović menas toks paveikus dėl jame slypinčios pasaulio vizijos ir fatališkų ateities nuojautų. Pasinėrimas į šios autorės kūrybą žiūrovui tampa dramatišku, magišku iššūkiu.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 31 d.
„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“
Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“
Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki liepos 10 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
Patricija Gilytė: „Krašto kraštai“
Menininkė kuria užvaldydama muziejaus erdves: kiekviena nauja erdvė reikalauja naujos koncepcijos ir naujo apmąstymo. Prano Domšaičio galerijoje ji kalba apie augalų, sąvokų ir reiškinių migracijas, kurias inicijuoja geografiniai ir vidiniai pokyčiai. Imersinėje ekspozicijoje pristatomi ir ankstyvieji vaizdo darbai, ir specialiai muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijos bei vaizdo projekcija. Šie darbai kuriami ant lietuviškojo kultūros paveldo pagrindo, kuris naujai perteikiamas vizualinėmis priemonėmis ir perduodamas medijomis. P. Gilytė naujai apmąsto ne tik parodinę erdvę, bet ir vietą.
„Krašto kraštuose“ kalbama apie buvimą pakraštyje, ribas ir paribius, apie Klaipėdą, kuri visuomet buvo krašte, kitokia ir savita. Klaipėdos krašto kontekstas, jo geografinių, istorinių, literatūrinių, spalvinių klodų savastis, veikianti šio krašto dabartį, perteikiama ne tiesiogiai, o subtiliomis vizualinėmis aliuzijomis. Būti ant krašto (ir krašte) reiškia nuolatinį balansavimą, tarpinę būseną, norą peržengti kraštus skiriančias ribas. P. Gilytė tušu piešia žemėlapius, kurie kelia begalinių, aiškių ribų neturinčių plotų pojūtį – kaip vėjas, oras ar gamta nepaiso valstybių ribų, taip jų neturi ir piešiniai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki liepos 31 d.
Petras Repšys: „Mano Tėvynė“
Parodoje pristatoma 70 eksponatų: tai P. Repšio sukurti litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.
Parodos pavadinimui pritaikytas dailininko litografijų ciklo „Mano Tėvynė“ pavadinimas. Šiame cikle, kaip ir visoje vėlesnėje P. Repšio kūryboje, jo asmeniai pasakojimai skleidžiasi Lietuvos istorinės praeities fone.
Parodos organizatorių teigimu, į pavadinimą „Mano Tėvynė“ galima žvelgti ir kur kas plačiau: jis atliepia eksponuojamus kūrinius, iš kurių kiekviename atrastume Lietuvos papročių, istorijos, tautosakos elementų. Tai, kas svarbu ir reikšminga ne tik ne vieną parodą surengusiam, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintam autoriui, bet ir mums visiems – P. Repšio kūrinių žiūrovams, jo publikai.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.
Andrew Mikšys: „Baxt“
Parodoje pirmą kartą pristatomos naujausios menininko Andrew Miksio fotografijos iš jau 20 metų Lietuvos romų gyvenimą fiksuojančio projekto „BAXT“.
A. Miksio fotografijų serija atskleidžia romų bendruomenės įvairialypiškumą, ją sudarančias individualias asmenybes. Portretuose įamžintus žmones Andrew Miksys sutiko du dešimtmečius keliaudamas po visą Lietuvą – nuo Vilniaus iki Žagarės. Fotografo žvilgsnis sutelktas į pamatinį žmogiškumą: nuotraukose užfiksuota išraiškinga pozuotojų gyvenamoji aplinka, kupina užuominų apie kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.
Miksys neidealizuoja fotografuojamų žmonių – siekia atskleisti kiekvieno jų asmenybę. Menininkas siūlo kritiškai vertinti poreikį apibrėžti žmones išskirtinai pagal jų tautybę ir kviečia susimąstyti, kaip visos bendruomenės atžvilgiu taikomi stereotipai veikia konkrečių individų gyvenimą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 14 d.
„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškame Vilniuje“
Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo darbų į dienos šviesą iškelia unikalius archeologinius radinius iš 2005 metais netikėtai atrasto ir Vilniaus miesto istorijos pamatus supurčiusio Vilniaus Bokšto gatvės kapinyno. Parodos Vilniaus miesto bastėjoje lankytojai išvys daugiau nei šimtą sidabrinių, žalvarinių ir paauksuotų papuošalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims.
Šios parodos surengimas nebūtų įmanomas be ilgamečių dviejų Lietuvos istorijos instituto archelogų dr. Irmos Kaplūnaitės ir dr. Ryčio Jonaičio tyrimų Bokšto gatvėje. Šie mokslininkai detaliuosius tyrimus čia vykdė nuo 2006 iki 2014 metų. Pastarajame sklype buvo aptiktas išskirtinis paminklas – vėlyvųjų viduramžių griautinis senkapis, datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu – XV a. pradžia. Šis laikotarpis yra dar daug archeologams ir istorikams klausimų keliantis Lietuvos istorijos tarpsnis, kai vyko fundamentalūs virsmai ir pagonybę keitė krikščionybė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Yoko Ono: „Ex It“
Instaliaciją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais bei sklindantis gyvosios gamtos garso įrašas. Tai paveikus karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.
Ši instaliacija yra didelės Yoko Ono retrospektyvos, kuri atsidarys Kauno paveikslų galerijoje šių metų rugsėjį, įvadinė dalis. Parodoje pavadinimu „Laisvės pažinimo sodas“ bus gausu kūrinių, pristatančių įvairius Yoko Ono kūrybos laikotarpius ir praktikas: nuo konceptualaus meno ir eksperimentinio kino iki erdvės instaliacijų, objektų ir tekstinių kūrinių. Svarbu ir tai, kad paroda rengiama Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje prie pat fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų, galerijoje taip pat veikia šiam kūrėjui skirtas fluxus kabinetas. „Laisvės pažinimo“ sodas – tai kvietimas kvietimas įžvelgti laisvę kasdienybėje, esančioje ir už parodos galerijoje ribų. Yoko Ono kūrinius bus galima pamatyti ir Kauno viešosiose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.
Lietuvos banko pastate (Maironio g. 25, Kaunas) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Vokiečių gatvė“
Apie gana trumpą Vokiečių gatvę Vilniuje kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti.
Žinome, kada gatvė kilo, degė, atgimė, buvo sugriauta ir užstatyta. Senosiose Vokiečių gatvės fotografijose gausu žmonių, tačiau apie juos žinome gerokai mažiau. Kas jie? Kuo jie užsiėmė? Kaip gyveno? Iš kur atvyko? Kodėl atsidūrė šioje gatvėje ir ką joje veikė?
Šio projekto metu tirsime Vokiečių gatvės žmonių kasdienybę: rekonstruosime jų maršrutus, gyvenimo ritmą, konfliktus, priminsime apie pasilinksminimo ir apsipirkimo vietas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki liepos 16 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)“
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
