Menininkas Mindaugas Gapševičius (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančiu menininku Mindaugu Gapševičiumi.
Mindaugas Gapševičius: esu menininkas, bet gyvenimas išmokė ir kitų dalykų. Vilniaus dailės akademijoje baigiau tapybą, toliau magistrantūroje studijavau tapybos restauraciją, paskui išvažiavau į Vokietiją dirbti su projektais ir dėstyti. Dar Londone pradėjau doktorantūros studijas, kurias tęsiu Veimare. Mano veikloje viskas prasideda nuo idėjos: jei jos materializavimui reikia programavimo, atsiranda poreikis jo išmokti. Jei reikia idėjų materializavimui biolaboratorijos, ji prisijaukinama.
Nors gyvenu Berlyne, dažnai būnu ir Lietuvoje, tad nelaikau savęs emigrantu. Dėstau Bauhauzo universitete Veimare. Mano studentai yra menininkai ir dizaineriai, juos mokau interaktyvių dalykų, kuriuos galima naudoti interaktyviose instaliacijose. Turiu dvi kassavaitines paskaitas: viena paskaita susijusi su programavimu, kita – su gyvybės mokslais.
TOP projektų erdvei Berlyne reikėjo sukurti veiklos modelį, jo principas toks: čia yra darbo, bendravimo, apsikeitimo informacija, bendrų projektų kūrimo vieta. Čia turime biolaboratoriją, medžio dirbtuves, grybų auginimo kambarį. Vyksta parodos, performansai, skaitymo grupės, kūrybinės dirbtuvės. Paskutiniu metu koncentravomės į grybų auginimą, grybienos panaudojimą įvairių medžiagų gamybai. Tarkime kūrybinių dirbtuvių metu mėginome izoliuoti skirtingus grybus, auginome grybieną. Dirbtuvių dalyviai ieškojo būdų kaip iš gyvų organizmų padaryti įvairias medžiagas, audinius. Iškepus grybieną su substratu krosnelėje, gavome plytos kietumo medžiagą – toliau darėme iš jos objektus. Tai vienas kūrybinių dirbtuvių variantų, tačiau ne vienintelis: esame darę seriją kūrybinių dirbtuvių su įvairiais organizmais ir skirtingomis žemės rūšimis. Kolegos dirbo su šviečiančiais grybais ir šviečiančiais mikroorganizmais. Taip pat analizavome DNR. Organizmų genetiškai modifikuoti negalime, jų ir nemodifikavome.
Menininkas Mindaugas Gapševičius (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Menininkas Mindaugas Gapševičius (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Menininkas Mindaugas Gapševičius (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Panašią projektų erdvę, pavadintą „Alt lab“, įkūrėme ir Lietuvoje, naujajame kultūriniame centre SODAS 2123, Vitebsko gatvėje. Artimiausiuose planuose – mikroorganizmų izoliavimas. Tarkime, iš jogurto planuotume izoliuoti keletą mikroorganizmų (pavyzdžiui, Streptococcus thermophilus, Lactobacillus bulgaricus), tai būsimas mūsų tikslas – padaryti vieno mikroorganizmo jogurtą, kurį vartotume, norėdami pakeisti savo žarnyno florą. Šią mintį siečiau su galimais mąstymo pokyčiais – ar galima, pavyzdžiui, išjausti meną iš vidaus?
Vilniaus projektų erdvėje planuotume įrengti biolaboratoriją pirmam saugumo lygiui, kad čia galėtume genetiškai modifikuoti vienaląsčius organizmus. Jų modifikavimas galėtų virsti į meninį projektą ar kūrybines dirbtuves. Tarpdisciplininiuose renginiuose išsivysto netikėti meno projektai. Įdomus yra interaktyvumo momentas, kažkokio mechanizmo, per kurį aktyvuotųsi organizmai arba mes patys, paieškos. Svarbu, kad atsirastų tarp organizmų ir mūsų betarpiškas ryšys.
Menininkas Mindaugas Gapševičius (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Menininkas Mindaugas Gapševičius (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Tokiose projektų erdvėse būna įvairių žiūrovų. Įprastai, jei vyksta kokia paroda, šalia būna ir kūrybinės dirbtuvės. Čia žmonės patys gali pamėginti darymo metodus, išgyventi meninius ir mokslinius procesus. Tie, kas nedalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, ateina kaip žiūrovai: skaito, kas parašyta, mėgina įsivaizduoti.
Vokietijoje publika nebūtinai daug supratingesnė nei Lietuvoje. Čia, tačiau, daug stipresnis kritinis diskursas, čia natūraliai yra daugiau iniciatyvų. Žmonės įvairiapusiškesni ir turi daugiau laiko domėtis įvairiais dalykais. Tuo tarpu Lietuvoje meninis laukas yra siauras, kritiniame diskurse daug žmonių nedalyvauja.
Tarpdisciplininės projektų erdvės yra specifinės, jose dirbti nėra paprasta: reikia investuoti daug laiko, kad atsirastų bendruomenė, tam tikros žinios, konceptualus mąstymas.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
