Inga Sakurako-Fontez. Fot. Arvydas Gudas

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako choreografė, Butoh meistrė Inga Fontez-Sakurako.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Aš esu daugiabriaunė menininkė. Esu baigusi vizualiuosius menus ir  konceptualų meną. Aš kūriau fotografiją, skulptūrą, instaliacijas ir performansus, tačiau baigusi Rietveld Akademiją Amsterdame, vis labiau dirbau su erdve ir kūno/sąmonės/sielos fenomenu. Aš praktikavau kovos menus, meditaciją, tradicinį Japonų Noh teatrą ir avangardinį  butoh šokį su įvairiais meistrais Japonijoje ir Europoje. Šiuo metu mane vadina choreografe ir režisiere, šokėja. Kartu su savo partneriu Prancūzų kompozitoriumi ir atlikėju Phil Von atvykę į Lietuvą, 2017 m. įkūrėme šokio teatrą „Okarukas”, kuris išsiskiria tuo, kad šiuolaikinis šokis ir fizinis teatras yra praturtintas butoh šokio technika. Aš kuriu performansus ir spektaklius,  kurie yra dažniausiai tarpdisciplininiai ir balansuoja tarp vizualiųjų menų, performanso, šokio ir teatro. Mano kūryba egzistuoja kažkur toje erdvėje „tarp”. Mane domina bendražmogiškos temos, nesivaikau aktualijų, man rūpi per tūkstantmečius gvildenomos temos – žmogaus prigimties ir būties problematika, meilė. Man kūryba yra būdas būti savimi, žmogumi, suvokti save, kitus ir aplinką. Kuriant aš analizuoju, kvestionuoju ir transformuoju įvairią informaciją, emocijas, patirtis ir visa tai paverčiu scenos meno raiškos forma. Tada pristatomas kūrinys toliau komunikuoja su kitais žmonėmis, verčia juos susimąstyti ar jausti, analizuoti, kvestionuoti bei medituoti viena ar kita tema. Taigi kūryba yra savotiškos tiesos paieškos, savęs ir pasaulio suvokimo įrankis ir komunikacijos būdas su kitais. Bandau pasinerti kaip galima giliau į save ir labai subjektyvius atradimus bandau komunikuoti universaliai, visiems suprantama kūno kalba. Tai netiesioginė, bet metaforinė, abstrakti kalba, kuri gali paliesti kitą žmogų, kartais net ir aplenkiant intelektą, nes pataiko tiesiai į jausmus. Man labai svarbu, kad įvyktų rezonansas su žiūrovais, kad jie neišeitų iš spektaklio tuščiomis.

„Not A Love Story” , Kaunas, 2020. Fot. Laura Vancevičienė

Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms?

Mano spektras labai platus: nuo vizualaus meno (tapybos, skulptūros ) iki įvietintų instaliacijų, performansų, šokio ir teatro spektaklių. Aš studijavau Gerrit Rietveld Akademijoje, kuri žinoma kaip viena geriausių konceptualaus meno kūrėjų rengimo vieta Europoje. Tad ir esu šiuolaikinio meno įtakos sferoje nuo Marcel Duchampo iki Marinos Abramovič. Didelę įtaką man padarė konceptualistai ( Sol LeWitt, Joseph Kosuth, Laurence Weiner ir t. t. )  ir minimalistai (Yves Klein, Ad Reinhardt, Dan Flavin ir pan. ) bei abstraktus ekspresyvizmas ( Mark Rothko, Jackson Pollock ir pan. ). Turbūt didžiausią įtaką ir įkvėpimą tapti kūrėja, kokia aš esu dabar,  yra padariusi Joseph Beyus kūryba. Pradėjusi nuo fotografijos, skulptūros ir instaliacijų, perėjau prie performanso meno bei edukacijos.  Kai studijavau dailės akademijoje Amsterdame, aš taip pat labai žavėjausi Young British Artists kūryba  ir dažnai lankiausi Londone jų parodose, Demian Hirst, Tracey Emin, Sarah Lucas ir kt. Aš taip pat  nuolat lankiausi Stedelijke muziejuje ir labai dažnai  Tate Modern muziejuje Londone, Kunsthalle, K20 K21 Dusseldorf, taip pat Palais de Tokyo ar Centre Pompidou Pryžiuje , bet kartais būdavau ir MoMA New York ir pan. Be to, kas 2 m. vykdavau į Venecijos meno bienalę ir kitur.

Jei kalbėtume apie mano scenos menų praktiką, tai man artimiausi yra šiuolaikinio šokio darbai kaip Pina Bausch, DV 8, Peeping Tom ir pan.  Iš Butoh meistrų aš esu labiau Hijikatos įtakos zonoje nei Kazuo Ohno, nors mokiausi ir jo studijoje su jo sūnumi Yoshito Ohno, tačiau didžiausią įspūdį paliko besipraktikuojant su tiesioginiais Hijikatos įpėdiniais, kurie kūrė kartu su juo kaip Yukio Waguri (JP) ir Natsu Nakajima (JP). Nors ypač artimą ryšį atradau iš Hijitakos linijos meistrų, atradusių labai savitą butoh stilių Ko Murobushi (JP). Su Yumiko Yoshioka (JP/De) esu dirbusi turbūt daugiausiai, tiek praktikuodama butoh, tiek  ir bendradarbiaudama kuriant spektaklius. Taip pat norėčiau išskirti ir Masaki Iwana (JP/FR), atradusį labai savotišką minimalistinę butoh šokio išraišką, su kuriuo praktivau ir diskutavau pas jį Normandijos sodyboje, įsikūrusioje butoh studijoje. Labai patinka Dairakudakan grupės kūryba su Akaji Maro priešakyje bei Sankai Juku vadovaujama  šios grupės įkūrėjo Amagatsu Ushio.

Filosofijoje didžiausią įtaką darė dar mokykloje atrastas Friedrich Nietzsche ir Arthur Schopenhauer, o studijuojant meną buvau visiškai pasinėrus į Gilles  Deleuze filosofiją ir  į Zen Budistų tekstus ir kitus rytų filosofijos šaltinius.

„Banzai!”, Paryžius, 2017. Fot. Fabrice Pairault

Koks didžiausią įspūdį jums palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtumėte aplankyti ateityje? Kokios jūsų lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?

Esu laiminga, kad teko pabuvoti pagrindiniuose šiuolaikinio meno muziejuose bei galerijose Europoje ir New Yorke ir tiek daug  kartų lankytis Venecijos bienalėje  ir pan., todėl ir padariusių įspūdį parodų ar muziejų yra labai daug. Jei reiktų išskirti kelias, tai turbūt didžiausią įspūdį paliko Olafur Eliasson instaliacija Turbine Hall’e Tate Modern 2003 „the Weather project” arba paprastai dar vadinamu „The Sun”– neišdildomas įspūdis iki šiol. Taip pat Tate Modern muziejuje 2002 irgi  Turbine Hall’e pristatyta Anish Kapoor instaliacija „Marsyas”. Taip pat labai patiko kelių mano mėgiamų tapytojų retrospektyvos, lankiausi Mark Rothko retrospekyvoje Tate Modern pagal jo paties dizainą sukonstruotoje salėje, bei Ansel Kiefer retrospektyvoje Centre Pompidou ir Gerhard Richter retrospektyvoje MoMA muziejuje. Nepakartojamos genialių kūrėjų parodos. Labiausiai norėčiau apsilankyti tuose muziejuose, kur dar nebuvau ir sugrįžti į kai kuriuos, kur jau yra tekę būti. Kad ir keista, bet vis dar taip ir nesu buvusi Guggengeim Muziejuje Bilbao, tai tikrai norėčiau apsilankyti, nes įdomus ir muziejus,  ir pats pastatas kaip architektūros kūrinys.

Ar dažnai lankotės teatre? Galbūt, turite labiausiai patikusių spektaklių, teatro režisierių? Koks jūsų/jūsų kūrybos santykis su teatru, teatro scenografija?

Kai po 20 m. atvykau gyventi į Vilnių, tai ėjau į teatrą kaip į darbą praktiškai kasdien, nes labai daug ko nemačiau taip ilgai nebuvus Lietuvoje. Grįždavau atostogų tik vasarą, kai teatrai atostogaudavo) ar būdavo gastrolėse, tai Lietuvos teatrų pasirodymus matydavau užsienyje. Be to, tada neturėjau vaiko, todėl buvo daug daugiau laiko bei  pinigų, kuriuos galėjau skirti sau, nors į teatrą gaudavau ir daug kvietimų iš kolegų. Dabar auginu 5 m. dukrytę, tad „persikvalifikavau” į spektaklių vaikams lankytoją, nes dukrytei labai patinka teatras, tad pirmenybė vaikiškiems spektakliams. Kai turiu laiko ir ypač jei gaunu pakvietimų, būtinai nueinu pasižiūrėti kolegų darbų, stengiuosi nuvažiuoti ir į Kauną, Panevėžį ar Klaipėdą.

Lietuvoje yra labai stiprus teatras. Dar paauglystėje buvau visiškai sužavėta Eimunto Nekrošiaus spektakliais (pirmasis matytas Nekrošiaus „Pirosmani, pirosmani” spektaklis Jaunimo teatre paliko neišdildomą įspūdį – iki šiol pamenu tą būseną ir patirtį, kai stebėjau Bagdono stiprų buvimą scenoje užuodžiant batų tepalo kvapą ir buvau visiškai čia ir dabar). Oskaras Koršunovas,  mano manymu,  yra vienas talentingiausių savo kartos teatro kūrėjų Europoje. Jo spektakliai man yra didžiulis įkvėpimo šaltinis ir iš jo neakivaizdžiai mokausi tiek žiūrėdama spektaklius, tiek kartais pasikalbėdama. Visi jo matyti spektakliai yra kažkuo ypatingi ir apie juos galėčiau labai daug kalbėti, bet jei reikėtų išvardinti kelis, palikusius labai gilų įspūdį,  tai būtų „Meistras ir Margarita”, kurį teko pamatyti gyvai tik po 20 m. po premjeros (nes prieš tai buvau mačiusi tik įrašą). Tiesiog puikiai „sukaltas” spektaklis ir atrodo, kad jame vaidinančių aktorių nepalietė laikas…  Labai stiprus „Apvalytieji”, kuriame debiutavo ir mūsų studentas Elijas Martynenko, „Hamletas”, kurį teko matyti po atviru dangumi nepaisant to,  kad yra papildomi trukdžiai,  neapsakomai įtraukė. Paryžiuje matyta „Žuvėdra” privertė atsistojus ploti ne tik mane, bet ir visą be galo įnoringą paryžietišką publiką, ko neteko patirti nė karto per 3 m. gyvenant Paryžiuje ir gausiai besilankant įvairiausiuose spektakliuose. O „Vestuvės” ir „Išvarymas” mane taip „įvedė” į kontekstą, grįžus į Lietuvą, kad ir juokiausi, ir verkiau, ir visus triaukščius rusiškus keiksmažodžius prisiminiau… Turbūt vienas spektaklis, kuris mane tiesiog pakerėjo, tai „Vasarvidžio nakties sapnas“, dėl genialių sprendimų, kaip išnaudojama ir kokia paprasta yra scenografija ir choreografija, fantastiškai išradingi režisūriniai sprendimai ir toks netikėtas šios pjesės pastatymas, toks nepaklusnus laikui pastatymas. Galėčiau ir toliau vardinti, nes neįsivaizduoju, kaip jis sugeba tiek ir taip kokybiškai kurti…. Taip pat Lietuvoje susipažinau ir su pasauliniu mastu dirbančiu lenkų kūrėju Lukasz Twarkowski, kurio Vilniuje sukurti spektakliai „Lokis” ir „Respublika”, neteko patirti tokio masto imersinio spektaklio prieš tai, kurie yra  palikę didelį įspūdį. Taip pat labai patinka Romeo Castellucci, Jan Fabre ir  Dimitris Papaioannou,  kurie kaip ir aš į teatro sceną „emigravo” iš vizualiųjų menų, labai vertinu jų kūrybą ir jų požiūris,  metodai man yra suprantami ir artimi. Castellucci Paryžiuje matytas spektaklis pagal Stravinskio muziką, kuriame šoko kaulų miltai ir keli žmonės pasirodė tik pačioje spektaklio pabaigoje, buvo tiesiog genealus sprendimas. Mašinų barstomų kaulų miltų ir šviesų šokis pagal šią sudėtingą muziką – nepakartojama patirtis.  Dimitris Papaioannou didelį įspūdį paliko „Still Life” spektaklis turbūt todėl, kad buvo be galo estetiškas, poetiškas ir tuo pačiu labai politiškas, ką pasiekti neforsuojant yra labai sudėtinga.  Apie teatrą galėčiau tęsti ir tęsti, nes ir pati kuriu ir nuolat lankausi teatre, „sukuosi” kolegų draugų rate. Dabar ir dukrytė „privertė” peržiūrėti visą „Lėlės” teatro vaikams nuo 0 iki 7 m. repertuarą, nors anksčiau į vaikiškus spektaklius nevaikščiodavau.

„Šokis Dykumoje” Vilnius, 2018. Fot. Laura Vancevičienė

„Not A Love Story” , Kaunas, 2020. Fot. Laura Vancevičienė

Kokie jūsų mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su literatūra? Galbūt, turite sau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtumėte sugretinti save su vienu iš jų?

Mėgstamiausias literatūros žanras yra mokslinė fantastika ir tokie rašytojai kaip Aldous Huxley ir jo romanas „Brave New World”, George Orwell ir jo „Gyvulių ūkis”,  „1984” ar Stanislaw Lem ir jo romanas „Soliaris” yra palikę labai stiprų įspūdį. Pati dažnai savo kūryboje naudojuosi distopine ateities visuomene, kai analizuoju žmogiškumą, mūsų prigimties ir būties problemas. Dažniausiai kuriu pagal pačios sugalvotus scenarijus, tačiau šokio teatro „Okarukas”  naujausias pristatytas šokio spektaklis „Meat Factory” yra pastatytas, remiantis Jaroslavo Melniko romanu „Maša, arba postfašizmas”. Tai irgi mokslinės fantastikos romanas, vaizduojantis distopinę visuomenę, kurioje išvesta žmogišką pavidalą turinti gyvulių rūšis vadinama storais, kurie laikomi tvartuose, atlieka įvairias funkcijas ir yra skerdžiami, o  jų mėsa naudojama maisto pramonėje. Tai meilės istorija, užsimezgusi protu nesuvokiamomis aplinkybėmis,  kai pasroviui plaukiantis propagandinio leidinio žurnalistas pradeda puoselėti jausmus storei Mašai ir pasipriešina nusistovėjusiam totalitarizmui.

Mes kurdami šokio spektaklį „Meat Factory” pagal šį romaną ir nagrinėjame žmogiškumą arba žmogaus gebėjimą elgtis žiauriai ir žvėriškai, fašizmo atsiradimo prielaidas, meilės galią. Tai tarpdisciplininis spektaklis, kuris šiemet buvo pristatytas Panevėžio teatre „Menas” ir taip pat atrinktas dalyvauti Lietuvos Kultūros sezone Prancūzijoje ir bus pristatytas Paryžiaus žiūrovams lapkričio pabaigoje. Spektaklis sulaukė palankaus žiūrovų ir romano autoriaus Melniko įvertinimo. Šviesų dailininkas Vilius Vilutis yra nominuotas už šio spektaklio apšvietimo koncepcijos sukūrimą Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui. Tikimės gauti dalinį finansavimą iš Lietuvos Kultūros tarybos šio spektaklio sklaidai Lietuvoje ir užsienyje, kad kitą sezoną galėtume pristatyti šiuo metu ypač aktualias temas nagrinėjantį spektaklį Vilniuje, Kaune , Klaipėdoje ir kt.

„Meat Factory” Panevėžys, 2023. Fot. Paulius Židonis

Ar galėtumėte išvardinti labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?

Man patinka įvairūs filmai: nuo gilių psichologinių iki romantinių komedijų, ypatingai patinka mokslinės fantastikos žanras.  Stiprų įspūdį paliko George Lucas debiutinis filmas THX 1138, taip pat esu „Star Wars” filmų megėja. Ridley Scott „Blade Runner” yra irgi vienas iš mano mėgstamiausių visų laikų filmų. Turbūt visų laikų mėgstamiausiu režisieriumi lieka Andrei Tarkovsky ir jo „Stalker”, „Solaris” ir t. t. Taip pat labai sužavėjo ir pasirodęs Wachowski brolių „The Matrix”, man patinka rytų kovos menų filmai.  Dar vienas filmas, kurį tiesiog labai mėgstu  –  tai Kim Ki-duk „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris”. Man patinka ir lengvesnio turinio  filmai, kaip  Woody Alien ar Nancy Meyers.

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?

Išlikti nepriklausoma menininke, kurti tai, ką noriu ir kaip noriu. Ir toliau nedaryti kompromisų dėl savo meninės vizijos. O didžiausia siekiamybė – atrasti būdą, kaip suderinti buvimą kūrėja  ir mama.

www.sakurako.lt

https://www.facebook.com/sakurako.sumiko/

https://www.facebook.com/OkarukasLT/