Akimirka iš performanso „Perkusijos”, galerija „Atletika”. Fot. Martyna Kairaitytė

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tarpdisciplininio meno kūrėja Dagnė Petkevičiūtė.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Esu tarpdisciplininio meno kūrėja, o mano kūrybos visumą daugiausiai sudaro performansai, tačiau eksperimentuoju ir su kitomis medijomis. Gyvi performansai dažniausiai persikelia į video plotmę ir tokiu būdu ima dominuoti ne tik vaizdas, bet ir garsas. Garsas tampa priemone išgryninti kūrinio idėjinį ir estetinį pamatą.

Niekuomet neužsidarau estetiniuose rėmuose, kurdama natūraliai prieinu prie vizualinių sprendimų, kurie dažniausiai yra minimalistiški, švelnūs ir erdviški. Pirmieji mano kūriniai labiausiai fokusavosi į žaidimus su erdve, architektūrinę objektų dekonstrukciją. Kelią pradėjau nuo juodai baltos fotografijos, nuotraukose minkštos linijos ir sumažinti kontrastai sukurdavo lengvumo efektą. Pastebėjau, kad ir šiandien mano kūrinių paletėje dominuoja aptakios formos, o spalvų paletė yra švelni, artima žemiškiems tonams.

Kūrybos procesą pradedu nuo įdomios medžiagos paieškų, tuomet ieškau ir domiuosi jos simbolika ir sukuriu ryšį tarp jos ir savęs. Pavyzdžiui, viename savo performansų dirbau su kiaušiniu, kuris per kontaktą su mano oda tampa lygiaverčiu mano performanso dalyviu. Taigi svarbiausia mano kūrybos procese yra pati pradžia – refleksijos, kūrinio objekto ir per jį – savo pačios pažinimas.

Mano kūryba yra labai asmeniška, nagrinėju temas, kurios man artimos. Tiesą sakant, nesistengiu kalbėti apie madingus dalykus, kūrybą suprantu kaip nuoširdų savęs ir kartu visų žmonių pažinimą, kurį privalu išjausti. Mano kūryba yra persipynusi su tuo, kas man buvo svarbu beveik visą mano gyvenimą. Nuo pat vaikystės jutau ypatingą ryšį su gamta, kurį skatino puoselėti seneliai, jie mane išmokė sodinti ir prižiūrėti augalus. Tam tikru gyvenimo etapu pasirinkau gyvenimą gamtoje, leidau laiką sode, atsiskyrusi nuo miesto ir net nuo kūrybos. Būtent atsiskyrimas ir vienatvė su gamta, kontaktas su žeme paskatino refleksijas, kurios stumia mano kūrybą į priekį. Todėl gyvybės tema yra pagrindinė mano kūryboje. Gyvybės simbolika keliauja per visą mano kūrybą – tai gaunasi intuityviai, o aš esu visuomet linkusi pasikliauti vidiniu balsu.

Performansas „Perkusijos”, galerija „Atletika”. Fot. Martyna Kairaitytė

Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?

Studijavau Vilniaus dailės akademijoje, Fotografijos ir medijų meno katedroje. Jaučiuosi taip, lyg man labai pasisekė nuo pat pirmųjų dienų, nes iš karto pajutau ryšį su viena savo dėstytojų Laura Stasiulyte Gudaite. Jos supratingumas ir empatija mane skatino kurti ir augti kaip menininkei. Pasirinkau performansą, kuris, mano manymu, yra viena sudėtingiausių meno formų, nes reikalauja nugalėti baimes ir jaudulį, kurie lydi pasirodant prieš kitus žmones. Dėstytoja sugebėjo anksti atpažinti mano susidomėjimą performansu ir padėjo atsiverti kūrybai. Kadangi mano kūryba yra švelni, Lauros empatija visa tai atliepė, jos autoritetas man svarbus. Jos kritika buvo labai vertinga bei visada jaučiau palaikymą. Be abejo, kiti dėstytojai man labai padėjo kūrybiniame kelyje, pavyzdžiui Vytautas Michelkevičius mane supažindino su kuratoryste. Jei Laura mane įvedė į kūrybą, Vytautas atvėrė naujas duris ir iš dalies įkvėpė įkurti savo kultūros erdvę Entity.

Ar dažnai lankotės teatre? Koks jūsų/jūsų kūrybos santykis su teatru, teatro scenografija?

Nuo vaikystės teatras man buvo esminė kultūros pažinimo prieiga. Teatras man labai svarbus dėl savo emocinio paveikumo, todėl, tikriausiai, pasąmoningu lygiu pasirinkau performansą kaip pagrindinę savo meninės raiškos priemonę. Performanse man svarbu išlaikyti aiškią scenografiją ir estetinę kūrinio visumą. Mane įkvepia ne tik teatro estetika, bet ir aktorių pasirodymai, gebėjimas įvaldyti aktorystės meną ir įtraukti į draminę situaciją, pavyzdžiui, mane itin žavi Dainiaus Svobono vaidyba (būtent jis paskatino mane lankytis teatre). Teatras mane išmokė vaidybiškumo ir kūno kalbos manierų, kurie pasirodo mano performansuose. Gebėjimas empatizuoti su fikcija, ne tik pačiam išgyventi, o ir sykiu tuo įtikinti žiūrovą man visuomet atrodė esminis bet kokio tipo kūryboje.

Stop kadrai iš “Chimerism” audiovizualinio performanso

Kokios muzikos klausote? Kokie atlikėjai, grupės yra jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausote kūrybinio proceso metu?

Mano kūrybai muzika ir garsas yra itin svarbūs. Muzika, kaip kokiame spektaklyje, man padeda užaštrinti ir išgryninti savo emocijas kūrybinio proceso metu, padeda įeiti į savo vaidmenį. Ji tampa savotišku portalu, perkeliančiu iš kasdienybės į meno sferą. Kadangi didelį dėmesį skiriu meditacijai, mėgstu klausytis hipnotinės, ritualinės ir folk muzikos. Dažniausiai tai būna atmosferinės mistinės melodijos. Man labai svarbus ne tik emocinis muzikos krūvis ar žodžiai, bet ir fizinis muzikos poveikis kūnui. Todėl įsižeminti man labai padeda afrikietiški ritmai, perkusijos. Mane stipriai veikia skirtingų instrumentų sužadinami anatominiai pojūčiai, todėl ieškau pirmykščių, skirtingų kultūrų instrumentinių melodijų. Tokie instrumentai atkartoja gamtos, gyvūnų ir žemės vibracijų garsus.

Muzika man svarbi ne tik kaip kūrybinio proceso dalis, bet ir asmeniniame gyvenime, todėl dažnai dalyvauju garsų meditacijose. Jos padeda suaktyvinti mano energetinius srautus, pajusti savo kūną ir panirti į pasąmonės gelmes.

Kasdieniame gyvenime klausausi labai įvairios muzikos. Šiuo metu dažnai pasileidžiu prancūzų roko grupės La Femme muziką.

Kokie jūsų mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos. Galbūt, turite sau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų?

Man daug įtakos padarė Audronės Žukauskaitės knyga „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos“, kur apsvarstomos filosofinės problemos šiuolaikinio meno kontekste. Ji nagrinėja daugybę temų, kurios ataidi mano performansuose: apie gyvybės sampratą, post-humanizmą. Ji labai jautriai prieina prie etinių socialinės realybės aktualijų, kurios tampa pagrindine mano meninių tyrimų ašimi.

Žukauskaitė atkreipė mano dėmesį į gyvybės ir kūniškumo tematiką, kuri mane panardino į dar gilesnius fenomenologinius svarstymus. Ji mane supažindino su Luce Irigaray ir Maurice Merleau-Ponty filosofija.

Tokios filosofinės paieškos atvedė iki mano pasaulėžiūros rezonanso su citata iš Astrida Gundega Neimanis knygos „Bodies of Water“: „Vanduo visada yra ir „buvimas”, ir „tapimo” procesas – jis surenka vandenį iš vienų kūnų ir grįžta atgal į kitus“. Ši sukondensuota idėja atliepia mano įsivaizdavimą apie visų mūsų būties pasaulyje cikliškumą ir ryšį su gamta.

Dagnė Petkevičiūtė. Fot. Kotryna Mauragytė

Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika?

Manau, kad šiuolaikiniai socialiniai klausimai visuomet vienokiais ar kitokiais pavidalais išnyra meno plotmėje. Pakankamai neseniai antropoceno menas buvo „ant bangos”, tačiau Pastebėjau tokio meno perviršį ir sau asmeniškai pažadėjau ieškoti kažko daugiau. Man atrodo, kad dabar jau kiek atitolome nuo antropocentrizmo mados ir labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau vietos empatijai ir jautrumui mene.

Prioritetą skiriu gyvybei, simbiozei, sugyvenimui su tuo „Kitu” bei cikliškumui. Kadangi gyvybės klausimas yra neatsiejamas nuo moteriškumo klausimo, mano performansus apjungia feministinė pasaulėžiūra. Įdomu ir tai, kad antropocenas man atrodo labai grubus, mechaniškas ir ganėtinai „vyriškas” (jei kalbėsime binariniais terminais), tuo tarpu savo kūryboje ieškau švelnumo, subtilumo ir santarvės. Post-feministinis diskursas mano kūryboje atsiranda analizuojant ir perrašant mitologijas į šių dienų kontekstą. Tokiu būdu aptariu įvykusius virsmus, susijusius su moters įvaizdžio kitimu. Taigi, kurdama aptariu tiek fundamentalius egzistencinius klausimus, tiek šiuolaikines aktualijas.

Kultūros erdvės “Entity” atidarymo performansas (2022 m.) Fot. Matas Mačiulskis

Kultūros erdvės “Entity” atidarymo performansas (2022 m.) Fot. Matas Mačiulskis

Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Ar laikote save Lietuvos menininkų bendruomenės dalimi?

Manau, kad visuomenėje yra prigijęs vienišo ir individualistiško menininko mitas, tačiau aš vis dėlto esu linkusi galvoti, kad menininkams kaip niekam kitam yra svarbu bendradarbiauti. Ilgą laiką tikrai tikėjau, kad turiu dirbti viena, pasitikėti tik savo vizija, bet džiaugiuosi, kad šiandien esu išaugusi iš tokio mąstymo. Pastebėjau, kad vienišas tarpdisciplininio meno kūrėjas iš tiesų yra labai priklausomas nuo kitų meno sričių profesionalų. Mano patirtis rodo, kad užsidarymas ir noras priklausyti vien nuo savęs iš tiesų užkerta kelią tolimesniam augimui. Kitų menininkų patirtys ir gebėjimai tik padeda išgryninti kūrinį. Be to, bendradarbiavimas sukuria jaukią erdvę diskusijoms ir platesniam meno lauko pažinimui. Būtent todėl Entity kultūros erdvėje stengiuosi suburti aktyvią profesionalių ir pradedančiųjų menininkų bendruomenę, kuri veiktų tarpusavio palaikymo ir pagalbos principais.

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?

Daugiausiai gilinuosi į skysčių ir takumo temas, ketinu ir toliau gilinti šią meninio tyrimo sritį. Tikiu, kad mūsų kūnų būtis yra tapsmas per vandenį. Savo kūryboje naudoju organines medžiagas iš savo aplinkos, dažnai įkvėpimo šaltiniu tampa vanduo, todėl norėčiau atrasti įdomesnių pajūrio peizažų su neįprastais geologiniais reljefais. Kadangi mano kūryba yra paremta simbiotiniu principu, man svarbu sukurti ryšį su konkrečia medžiaga, kuri tampa ne vien meno objektu, bet ir subjektu. Kol kas jaučiu norą likti prie savo, kaip menininkės, ir  kartu gyvybės ištakų, plėtoti skysčių tematiką.

Taip pat planuoju įvesti judesio ir šokio į savo kūrybą, nes kuriam laikui buvau tai apleidusi. Daug metų praleidau choreografijos mokykloje ir po pertraukos jaučiu poreikį prie to sugrįžti, nes šokis man leidžia geriau pajusti savo kūną. Pastaruoju metu atrandu naują šokėjų bendruomenę, kuri ieško nebe „taisyklingų“ schematiškų judesių, bet didesnį dėmesį skiria nuodugniam savo paties kūno anatomijos pažinimui ir raiškai. Turiu padėkoti savo draugei Ievai Ginkevičiūtei, kuri mane supažindino su šia koncepcija ir priminė apie meilę šokiui.

Kadangi mano veikla neapsiriboja vien menine, man taip pat labai svarbu tęsti Entity kultūros erdvės veiklą, auginti šį projektą ir plėsti meno lauko pažinimą. Noriu padėti pradedantiesiems menininkams kurti bendradarbiavimo platformą. 

Dagnė Petkevičiūtė. Fot. Kotryna Mauragytė

Informacija apie Entity:

Entity – pastoviai besikeičianti kultūros erdvė, bendradarbiavimo ir atvirumo principais burianti menininkus bei entuziastus. Pirmenybę teikianti laisvumui ir jaukumui, atvira eksperimentams bei netradicinėms meno raiškos formoms, nuolat skatinanti dialogą šiuolaikinio meno lauke.

Komandos nariai: Dovydas Černiauskas, Dagnė Petkevičiūtė, Matas Petkūnas, Ingrid Beata Savicka.

https://entity.lt

https://www.facebook.com/famm.entity

https://www.instagram.com/entity.culture/

Menininkės socialiniai tinklai:

https://www.instagram.com/dagnepetkeviciute/

https://www.facebook.com/dagne.petkeviciute