Adelė Pukelytė ir jos kūrybos darbas „Trys žalios ir mėlyna“ (2019) | Asmeninio archyvo nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytoja Adelė Pukelytė (g. 1995).

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Šiuo metu mano kūryboje dominuoja peizažiniai motyvai, redukuoti iki esminių spalvinių dėmių. Dažniausiai tapau norėdama sugrįžti į save, „įsižeminti“. Iš dalies galima teigti, kad tapydama permąstau aplinką ir savo būtį joje. Peizažai atsirado ne tik su mintimi parodyti aplinkos paprastumą, tačiau ir dėl noro išsilaisvinti iš kasdienybės ir panirti į gamtos didybę.

„Dvi rausvos ir dvi mėlynos“, 2020 | Asmeninio archyvo nuotr. | Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tavo menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis?  

– Nors tapydama tiesiogiai apie tai negalvoju, tačiau natūralu, kad kasdienybėje permąstomos temos daro įtaką kūrybai. Perteklinis vartojimas, ekologinės problemos ir iš to kylantis naujas požiūris į aplinką – mano atveju į gamtą – atsiskleidžia tapomuose „tuščiuose“ peizažuose. Noriu žiūrovui priminti, kad esame tik maža ekosistemos dalis, kurią esant reikalui gamtos didybė suris.

– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis dailininkui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti? 

– Manau, kad didžiausias iššūkis dailininkui yra susivokti skirtinguose kontekstuose ir išlikti atviram pasauliui. Su kūrybinėmis krizėmis susidurti dar neteko, o gal tiesiog priėmiau jas kaip natūralų procesą ir todėl nepavadinau krize. Laikotarpių, kai kūriau mažai arba visai nekūriau, buvo. Manau, kad sustoti ir permąstyti tai, ką gyvenime veiki/kuri, yra gerai – inercija gali nunešti toli, tačiau galiausiai sustojus pasimatys, kad nunešė ne ten, kur norėta.

„Sistema nr. 2“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jautriai reaguoji į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertini Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien?    

– Kai tik pradėjau tapyti, reaguodavau jautriai. Dabar žinau, kad tai tik nuomonės, kurių buvimas reiškia, kad kažkas žiūri į mano darbus ir skiria laiko apie juos kalbėti. Neigiamų atsiliepimų teko girdėti, tai padėjo man suprasti, kieno nuomonė man išties svarbi.

O svarbi man artimųjų nuomonė, vaikų, žmonių, kurie sako dalykus ne tam, kad mane skaudintų ar žemintų, bet norėtų drauge permąstyti tai, ką sukūriau.

Sunku kalbėti apie meno kritikos situaciją Lietuvoje, kadangi negaliu sakyti, kad žinau ir skaičiau viską, kas yra kritikų parašyta. Tačiau, kiek skaitau, parodų recenzijose matau dvi tendencijas: pirmoji – didžiulė agresija ir pyktis, siekiant pažeminti tą, apie kurį rašo. Antroji – parodos ar meninio veiksmo atpasakojimas, kuriame nėra pozicijos. Tačiau mano nuomonė grįsta tik maža dalimi kritikos tekstų.

– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė? 

– Visada sakiau, kad norėčiau sukurti parodą „MoMa“ („The museum of modern art“ Niujorke – red. past.). Tačiau dabar noriu pildyti ir konceptualizuoti peizažų ciklą. Kadangi neseniai baigiau akademiją, reikia priprasti prie naujos studijos ir vėlgi – „įsižeminti“. Tad galimai mano kūryboje atsiras ir autoportretų ciklas. O siekiamybė – neprarasti noro kurti.

Daugiau A. Pukelytės darbų rasite autorės feisbuko puslapyje. 

A. Pukelytės kūryba | Asmeninio archyvo, D. Sidorovo nuotr.