„Pommerat „Raudonkepurė“ – apie mažą mergaitę, apie jos vienatvę. Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek mūsų vaikai būna vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Koks apskritai vaikų ir tėvų santykis? Ką mes vadiname vaikų savarankiškumu? Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Čia bendrauja dukra, mama ir močiutė. Mūsų baimės, kompleksai arba nepažįstamieji – vilko „įkūnytas“ personažas. Visa tai slepiasi šiame autentiškame kūrinyje, kurio fabula atkeliavo iš „Raudonkepurės“ originalo. Pjesė labai švari: skaitydamas suvoki, kad parašyta tiek, kiek reikia. Kita vertus, ta lakoniška ir konkreti kalba suteikia didelę laisvę vaizduotei.“
Menų spaustuvė, kovo 15 d. 14 val.

Jaunimo teatro spektaklis Coliukė – tai danų rašytojo H. K. Anderseno pasakos interpretacija. Realizuoti šią visiems puikiai žinomą istoriją teatro scenoje ėmėsi jaunas režisierius Ričardas Matačius, sukūręs per dešimtį įvairaus žanro trumpametražių filmų ir kurio pastarųjų metų darbai vis dažniau įgyvendinami teatro, performatyvaus meno srityse. Spektaklis vaikams Coliukė – R. Matačiaus režisūrinis debiutas teatro scenoje. Savojoje interpretacijoje režisierius perteikia pasakos pasaulį, jungdamas originalius multimedijos vaizdus su aktorių vaidyba. Vaizdo ir animacijos projekcijos nukelia žiūrovus į paslaptingą gyvūnų, gėlių ir vabzdžių karalystę… Per trimatį vaizdą siekiama pažvelgti į Coliukės pasaulį šių dienų vaiko akimis.
Valstybinis jaunimo teatas, kovo 15 d. 15 val.

Ateina laikas, kai reikia pasirinkti: ar ir toliau gyventi „harmonijoj“ su savimi ir niekur nesikišti, ar, nusispjauti į savo gerovę, ir išdrįsti prisiimt atsakomybę už kitą, aukojant savo laiką, miegą, sveikatą… Spektaklio „Mama katinas“ herojus – storas ir tingus katinas Zorbas, valingai ar ne, bet pasirenkantis antrąjį variantą ir tik pradėjęs dalintis gyvenimu su kitu atrandantis savyje nuostabių charakterio savybių, kurių net nenujautė turįs…
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, kovo 15 d. 12 val.

Pagrindinis spektaklio veikėjas – jaunas ir smalsus Lapiukas – nenorėdamas prarasti savo mylimo dėdės, nusprendžia kartu su juo keliauti į dangų, ir kartu pakeliui patenka į įvairias komiškas situacijas. Kaip viskas klostosi toliau, galėsite pamatyti spalvingame, nuotykių kupiname bei pamokančiame spektaklyje „Po Grybuku“. Dramaturgė Marta Guśniowska, sukūrusi pjesę „Po grybuku“ – linksmą, fantazijos ir žaismės kupiną istoriją apie lapių nuotykius – yra įsitikinusi, kad tikras meno kūrinys nutiesia meilės tiltą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Ir kas ypač svarbu – savo kūriniais ji moka vaikams suprantamai ir šmaikščiai paaiškinti tai, ko tėvai nemoka, ar vengia paaiškinti.
Vilniaus kamerinis teatras, kovo 15 d. 12 val.

Stalo teatro spektaklis  „Eglė – žalčių karalienė“ visus kviečia prie stalo „paragauti“ senovės lietuvių papročių: burtažodžių, ritualų, „paskanauti“ gyvai atliekamų smuiko melodijų ir pyragėlių tikrų – teatre iškeptų. Stalo teatro spektaklis  „Eglė – žalčių karalienė“ –  objektų teatras: meninei idėjai perteikti naudojami senovėje naudoti daiktai ir rakandai. 2005 m. Tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Aitvaras“ spektaklis apdovanotas dviem prizais: už geriausią režisūrą ir išrinktas geriausiu festivalio spektakliu.
Menų spaustuvė, kovo 14 d. 12 val.

Tai spektaklis-dovana ne tik vaikams, bet  visai šeimai. Labai savitos latvių autorės Anos Saksės sukurtos pasakos vadinasi „Pasakos apie gėles“, tačiau jos, papasakodamos įvairiausių gėlių atsiradimo istorijas, kalba labai įvairiomis ir rimtomis temomis – meilė, ištikimybė, pagarba ar net praradimas. Spektaklio kūrėjus įkvepia toks autorės kreipimasis į vaikus ir drąsa vaikams siūlyti kalbėti apie labai gilius, net filosofinius dalykus. Vaikai ypatingai moka rimtai žvelgti į pasaulį, tik, kartais, kitokiu kampu, nei suaugę. Prie šių sudėtingų temų prieinama labai žaismingu, skatinančiu fantazuoti ir vaikams gerai pažįstamu būdu – pasitelkiant pasakos žanrą. Pasakos ir vaizduotė – puikus būdas keliauti. Tai galimybė pabuvoti šalyse, kuriose dar nesate buvę, o gal nesate net apie tokias girdėję? Kviečiame kartu žaisti, kurti, net keliauti. Tuo pačiu  – kai ką sužinoti apie pasaulį, jo žmones, papročius.
Menų spaustuvė, kovo 15 d. 12 val.

„Kas yra tikra draugystė? Ar materialūs turtai padaro žmogų laimingą?“ – tokius klausimus spektaklyje „Čia buvo / Čia nėra“ kelia ir atsakymų į juos žaismingai ieško režisierius Šarūnas Datenis ir du talentingi artistai: „Keistuolių“ teatro ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorius bei violončelininkas Vytautas Leistrumas ir puikus iliuzionistas bei aktorius Rytis Skripka. Jųdviejų – magijos meistro ir muzikanto – duetas teatro „Lėlė“ mažąją salę paverčia vaizduotę žadinančia draugystės, pasitikėjimo, atsidavimo kitam žmogui ir savo kūrybinei aistrai išbandymų aikštele, kurioje susidraugaujama, nusiviliama, susipykstama ir susitaikoma neištariant nė vieno žodžio. Nebyliame spektaklio pasaulyje bendraujama teatriškai, jautriais, tačiau žaismingais, išradingais violončelės, akordeono, kitų muzikos instrumentų garsais bei neįtikėtinais mago-iliuzionisto rankose gimstančiais mažyčiais stebuklais.
Vilniaus teatras „Lėlė“, kovo 14 d. 12 val.

1995 m. įvykusi premjera jau penkioliką metų vaidinama „Lėlės“ mažojoje salėje ir sulaukia ne tik vaikų dėmesio – kartais į „Pasaką apie vėžliuką“ susirenka vien suaugę žiūrovai. Ilgą spektaklio amžių lemia išradinga scenografija (lyg pasaulį matytume vėžliuko akimis), netikėtu humoru nuspalvinta personažų traktuotė (pvz. stebuklingomis galiomis, bet menku proteliu apdovanota Laimės paukštė) ir aktorių improvizacijos. Nuo 1998 m. spektaklyje vaidina Irmantas Jankaitis. Tai buvo šio populiaraus dramos aktoriaus debiutas lėlių teatre, tapęs jam lėlininko profesijos pradžiamoksliu (čia Irmantas vaidina virš dešimties skirtingų personažų!). Šiandien Jankaitis yra vienas ryškiausių „Lėlės“ kūrėjų, todėl jo ir teatro veteranės Janinos Gudzinevičiūtės duetas „Pasakoje apie vėžliuką“ negali nenustebinti.
Vilniaus teatras „Lėlė“, kovo 14 d. 14 val.

„Ar girdi, ar išgirs žmogus paukščius? Ar patys paukščiai girdi vienas kitą? Ar girdi žmogų šalia esantis žmogus?“ – paklausim, bet verčiau neatsakysim. „Lėlės“ teatro žiūrovams gerai žinomos itin jautrios, poetiškos, daugybę sluoksnių savyje talpinančios Nijolės Indriūnaitės pjesės: „Baltos pasakos“, „Mergaitė su degtukais“, „Gėlių istorijos“ ir kt. Naujausia N. Indriūnaitės pjesė – Raudonosios knygos įkvėpta – šį kartą atsidūrė lenkų režisierės Ewos Piotrowskos rankose. Lietuvos teatro žiūrovai su E. Piotrowskos kūryba pažįstami iš 2011 m. Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyto spektaklio pagal Lewis Carroll romaną „Alisa stebuklų šalyje“. „Raudonojoje knygoje“ stebėsime ir pažinsime paukščius. Šiame žaismingame lėlių spektaklyje per žmogiškus ir teatrinius konfliktus, per paprasčiausią norą išgarsėti skleisis itin rimta, žmogaus ir gamtos, nykstančių rūšių, gyvybės tapimo daiktu tema…
Vilniaus teatras „Lėlė“, kovo 15 d. 12 val.

Tai pasakojimas apie mergaitę, kuri, vieną dieną užlipusi į senelių palėpę, atranda joje gyvų ir (kas svarbiausia!) turinčių ką papasakoti daiktų pasaulį. Briedžio galva, senelio dviratis, močiutės aukštakulniai ir net tualetas: visi čia pamena pačias svarbiausias – tiek meilės, tiek anų laikų mados ar papročių – istorijas… Šie, „ant aukšto“ užsilikę, niekam nebereikalingi rakandai pyksta ir juokiasi, skaldo anekdotus, patarles ir kviečia susimąstyti: ar tikrai viskas, ko mes nežinom, nesuprantam, yra, kaip sako spektaklio herojė, taip boring? Spektaklį kuria „Lėlės“ teatro žiūrovams jau gerai pažįstama jauna, ambicinga ir humoro nestokojanti menininkų komanda. Režisierius Šarūnas Datenis ir dailininkas Antanas Dubra sėkmingai dirba kartu nuo pat pirmojo, Auksinį scenos kryžių pelniusio savo spektaklio „Gaidelis pinigautojas“. Su spektakliu „Čia buvo / čia nėra“ prie jų prisijungė ir kompozitorius Vytautas Leistrumas, o vėliau, statant „Pinokį“ ir dramaturgė Teklė Kavtaradzė.
Vilniaus teatras „Lėlė“, kovo 15 d. 14 ir 16 val.

Viena laukiamiausių animacinių istorijų sugrįžta su nauju pasakojimu apie draugystę ir meilę, ir apie nesibaigiančias sesių princesių išdaigas, kurios šįkart pareikalauja ypatingos – karališkos – ištvermės ir ryžto! Pirmojoje filmo dalyje princesė Elza negalėjo suvaldyti savo galių ir todėl pabėgo ir įsikūrė ledo rūmuose, aukštai kalnuose. Vyresnės sesutės pasiilgusi princesė Ana, padedama Kristofo, jo elnio Sveno ir sniego senio Olafo, suranda ir išgelbsti Elzą. Sugrįžus Elzai, laimingoje dviejų seserų valdomoje karalystėje įsivyrauja taika, laimė ir meilė. Tačiau, nors ir išmokusi kontroliuoti pragaištingas savo galias, jų visiškai atsikratyti Elza niekaip nesugeba. Dar daugiau – praėjus keleriems metams, mergina ima girdėti balsą ir jausti paslaptingą jėgą, kviečiančią ją keliauti į šiaurę. Šiam troškimui vis labiau stiprėjant, Elza nebeištveria ir viską papasakoja Anai. Veikli jaunoji princesė nutaria griebti elnią už ragų ir išsiaiškinti, kokios jėgos neduoda ramybės jos mylimai sesutei.
Kino teatrai ir seansų laikai.