Džakomas Bala, „Abstraktus greitis + garsas“.

Futurizmas atsirado Italijoje XX amžiaus pradžioje, kai Filipas Tomazas Marinetis išspausdino straipsnį, pavadinimu „Le Futurisme“, laikomą futurizmo manifestu. Naujasis judėjimas šlovino technologijas, miestietišką gyvenimą, greitį, aukštino agresyvumą, dinamiškumą, veržlumą, reiškė nepasitenkinimą Vakarų meno tradicijomis.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 24 d. portale vilniausgalerija.lt

Tai – avangardinė, daugiausia literatūros ir dailės, srovė, kurios atstovai siekė sunaikinti visa, kas sena, tam, kad atsirastų vietos naujiems, aktualesniems dalykams.

Vietoj portretų ir natiurmortų futuristai labai mėgo vaizduoti lekiančius traukinius ar automobilius. Jie dažnai naudojo akį rėžiančias spalvas, perėmė kai kurias kubizmo technikas. Kadangi futuristai nuolat rengė įvairias paskaitas ir kitais būdais skleisdavo žodį apie save, judėjimo idėjas jie greitai išpopuliarino. Netrukus  futurizmą žinojo daugelis, tačiau tai nepadėjo jam įsitvirtinti ilgesniam laikui – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui futurizmo pagreitis išblėso.

Žymiausiais futurizmo atstovais pasaulyje laikomi dailininkai Džakomas Bala, Džinas Severinis, Karlas Kara, Luidžis Rusolas. Tuo metu Lietuvoje bene geriausiai žinomas šio judėjimo atstovas ir pradininkas yra poetas Kazys Binkis. Kartu su kitais rašytojais 1924 – 1928 metais jis leido futuristinį žurnalą „Keturi vėjai“.

„Keturi vėjai“

„Keturių vėjų“ kurijos manifestas

Mes, jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai, einame į gyvenimą Naujojo meno vėliava nešini.
Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėj šąla.
Amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas – mūsų nesenstamoji Beatričė. Mes atgrįžome jai savo dvasios veidrodį – te gėrisi.
Tegu jo atošvaistoj šypsosi kvatojasi mūsų Beatričė; tegu frizuojasi, tegydo prieš jį savo veido intapus.
Nustelbdami prekymečio ūžesį ir miegančių knarksmą, mes mušame į skambaus žodžio būgną ir šaukiame visus, kurie jauni dvasioj, sudaryti vieną didelę Naujojo Meno kūrėjų armiją!
Mūsų žemė įtrešta menu. Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. Mes, jauniausi jų ainiai, šaukiame jiems „Valio!“ ir, eidami jų keliais, – kuriame savo naujosios būties naująjį mitą.
Teskamba Baltijos pajūris!
Per meną dabarties veidas taps mūsų veidu.
Meno Betliejuj gims naujų žmonių karta.
Meno dinamo mašina milijonais prožektorių nušvies mūsų sutemas.

Kazys Binkis, 1922 m.