Vėliau ši meno technika pastebima japonų kaligrafijoje. Tačiau dauguma meno ekspertų tvirtina, kad tikroji koliažo istorija vis dėlto prasidėjo dvidešimtame amžiuje.
Terminas koliažas yra kilęs iš prancūzų kalbos žodžio Collage – priklijavimas, prilipdymas. Koliažas – tai tapybos ir grafikos technika, kai prie pagrindo lipdoma popieriaus, audinio ar kitos medžiagos gabalai ir piešiama arba tapoma. Tai taip pat gali būti įvairių meno atmainų, stilių, elementų mišinys. Koliažo pavadinimą sugalvojo dailininkai kubistai Ž. Brakas ir P. Pikaso.
Ch. Griso, Ž. Brako, P.Pikaso paveiksluose pradėjo atsirasti laikraščių, drabužių skiaučių, afišų gabaliukų, cigarečių pakelių ir kitų medžiagų. Kiek vėliau ši technika buvo naudota dadaistų, siurrealistų, popmenininkų, tačiau savo populiarumo ji neprarado ir postmodernizmo epochoje.
Dadaistai neigė estetikos normas ir savo veiklą grindė ironija, anarchija. Dailei būdingas koliažas iš įvairių buitinių atliekų, pramoninių gaminių. Stengiamasi parodyti, kad meno objektai gali būti ir paprasti gyvenimiški daiktai. Taip demonstruojamas ribos tarp gyvenimo ir meno išnykimas.
Koliažo esmė – jau egzistuojančių medžiagų panaudojimas ir fragmentavimas. Čia svarbu neužbaigtumo, atsitiktinumo efektai. Koliažas glaudžiai susietas ir su vartotojų kultūros elementais, reklama, netgi kiču. Tai – meno sritis, kuriai simpatizuoja įvairių sričių menininkai: tapytojai, grafikai, tekstilininkai, keramikai.
Vienas pirmųjų Lietuvoje plėtoti koliažo techniką pradėjo dailininkas Vincas Kisarauskas. Kitas dvidešimto amžiaus lietuvių dailės reformatorius A. Stasiulevičius, savo kūryboje pradėjęs naudoti koliažo techniką, smarkiai išvystė jos galimybes.
Pirmoji tarptautinė koliažo paroda Lietuvoje surengta 2005 metais. Lietuvai joje atstovavo 10 menininkų, tarp kurių: A. Andziulytė, R. Būtėnaitė, J. Čepas, R. Markeliūnas bei kiti.