Tapytoja Monika Plentauskaitė prie savo tapybos darbu „Nemiga“ papuošto troleibuso. | Foto: iš asmeninio archyvo.

Monika Plentauskaitė (25) – jaunosios kartos tapytoja, Vilniaus dailės akademijos tapybos bakalauro bei magistro studijų absolventė, neseniai tapusi prestižinio konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ laureate.

Šie metai menininkei buvo išties ypatingi: sausio mėnesį galerijoje „Meno niša“ surengta asmeninė paroda „Butaforijų parkas“, keturis autorės darbus įsigijo spalį duris atvėręs MO muziejus, o ant Vilniuje važinėjančio 4 numerio troleibuso vis dar galima pamatyti tapytojos kūrinį „Nemiga“ (projekto „Tapybos Maršrutizatoriai“ iniciatyva). Šiais metais M. Plentauskaitės kūryba pristatyta užsienio meno mugėse „Positions Berlin Art Fair“ (Vokietija), „Art Verona“ (Italija), taip pat ir Lietuvoje vykusioje „Art Vilnius“.

„Šis paveikslas – tai Fridos Kahlo kūrinio „Autoportretas su nukirptais plaukais“ parafrazė. F. Kahlo paveiksle vaizduoja save – stiprią, nepriklausomą moterį, ką tik nukirptais plaukais, simbolizuojančiais laisvę ir nepriklausomybę. Mano kūrinyje šis įvaizdis atsiskleidžia per autorefleksiją – moters, kaip silpnosios lyties, mitas aktualizuojamas naujai, pasitelkiant tvirtai sėdinčios tapytojos poziciją (autoportretą). Tai yra ironiškas žvilgsnis į menką moterų tapytojų (bei menininkių apskritai) statusą dailės istorijoje ir šiuolaikinėje visuomenėje“, – konkursui „Jaunojo tapytojo prizas“ savo darbą pristatė autorė. | M. Plentauskaitė, „Tapytoja (autoportretas)“, 2018

 – Lapkričio pradžioje tapai Pabaltijo jaunųjų tapytojų konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2018“ nugalėtoja. Pirmąją vietą tau pelnė paveikslas „Tapytoja (Autoportretas)“. Apie ką šis kūrinys?

– Šis paveikslas yra apie moters (šiuo atveju – tapytojos/menininkės) statusą visuomenėje bei dailės istorijos kontekste. Ne naujiena, kad dailės istorija yra pilna vyriškų pavardžių, todėl konkursui pateikiau savo pačios, kaip jaunos tapytojos, autoportretą, reaguojantį į dabar „atrandamas“ moteris menininkes. Paveikslu, pasitelkiant ironiją, keliama diskusija apie lyčių stereotipus bei įvaizdžio klausimus. Taip pat šiuo kūriniu norėjau išreikšti ambivalentišką būseną, ieškant savo pačios vietos bei identiteto.

– Minėtame paveiksle ryški aliuzija į tapytojos Fridos Kahlo kūrinį. Kaip ir kodėl tavo darbuose atsiranda kitų dailininkų citatos? Kokių dar kultūros pėdsakų galima aptikti tavo paveiksluose? Ką tau pačiai reiškia kūrinio intermedialumas ir kaip jį vertini šiuolaikiniame globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekste?

– Tai daugiau ne tiesioginės paveikslų citatos, o besirezgantys dialogai su dailės istorija, kultūriniu bagažu. Kūrinys, kurį tapau, tokiu būdu „reaguoja“ į savo pirmtakus, megzdamas kontaktus su jais. Kartais šie dialogai gimsta pasąmoningai, nespecialiai. Taip paveikslai išlieka atviri žiūrovui, daugiaplaniški, netiesmuki, tai juos paverčia ilgalaikiais, tęstiniais.

Intermedialumas man aktualus tiek, kiek jis papildo arba praplečia tapybos mediją (pavyzdžiui, fotografijų naudojimas). Šiuolaikiniame mene medijų ribos yra gerokai prasiplėtusios, susipynusios.

„Bevaikštant mane apima Nemiga ir pradedu lunatikuoti. Sutinku savo draugą, kuris sėdi Vistlerio motinos poza ir įrėminu jį į aukso rėmus. O tada pasiilgstu natūralumo, autentiško ir sãvo Kražių peizažo ir, suprasdama, koks didelis atstumas mus skiria, uždusinu jį po plastikine plėvele sau pačiai primindama apie negrįžtamumą. Mane pradeda vytis linijiniai atminties fantomai, pranešdami apie keliasluoksnių siužetų galimybę šiose butaforinėse scenose. Vaiduokliškos jų formos pasirodo ir vėl išnyksta kaip dūmas.“ | M. Plentauskaitė, „Nemiga“, 2017 (ištrauka iš M. Plentauskaitės magistrinio rašto darbo „Butaforijų parkas“)

– Šiemet baigei tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Savo magistro darbe rašei, kad nagrinėji fotografijų įtaką tikrovės bei prisiminimų suvokimui per tapybos mediją. Gal gali apie tai plačiau papasakoti? Kaip apibūdintum savo tapybą?

– Taip, magistro darbe man parūpo fotografijos. Tačiau jos buvo ne bet kokios, o asmeninės, rinktos ilgus metus ne tik mano pačios, bet ir artimųjų, giminaičių. Tai tapybai talkino kaip individualaus, o kartu ir vietinio identiteto informacijos šaltinis, priemonė sukurti paveikslams. Fotografija, kaip medija, yra dokumentiška, tačiau man ji atrodo plokščia, nuotraukose glūdinčios patirtys – dirbtinės, butaforiškos. Fotografijose užfiksuotus „personažus“ suvokiu per distanciją, nuasmenintus, tad jų pirminė reikšmė nuprobleminama, keičiama arba tiesiog perstumdoma, veikėjus pertapant ir išdėstant paveikslo „scenografijoje“. Iš šių atvaizdų sukūriau viešą erdvę – „Butaforijų parką“, kurio eksponatais tapo mano asmeninis archyvas. Taip gimė ir pirmosios personalinės parodos, kuri vyko šių metų pradžioje, pavadinimas.

„Perėjus mišką atsiduri Ispanijos peizaže, kurio horizontai sufleruoja apie tolumose augančius alyvmedžius. Staiga įsijungę sceniniai prožektoriai apšviečia vieną didžiausių parko iškamšų – mamutą iš „Parc de la Ciutadella“. Ši eksterjerinės (arba laukinės) parko dalies ikona, lyg koks prisiminimų nykimo simbolis, deja, bergždžiai bandė pavirsti gyvu, natūraliu žvėrimi. Įsitvirtino ir sustingo smėlyje kaip tolimiausių laikų radinys, teatrališkai kalbantis apie kelionės sutiktųjų „memento mori“.“ | M. Plentauskaitė, „Parc de la Ciutadella“, 2017 (ištrauka iš M. Plentauskaitės magistrinio rašto darbo „Butaforijų parkas“)

– Kodėl apsistojai būtent ties tapybos medija?

– Tapyba, kitaip nei fotografija, visuomet yra fikcija. Tai lyg langas į kitą pasaulį, kurį gali regėti, bet negali į jį patekti fiziškai. Kitaip nei, pavyzdžiui, skulptūra, kuri egzistuoja mūsų erdvėje, ar fotografija, kuri visuomet tariasi esanti egzistencijos liudininke. Pats tapybos medijos pobūdis yra archaiškas, autentiškas, suteikiantis galimybę kontroliuoti paviršių, paliekant erdvės atsitiktinumui, „nepataikymui“. Man tapyba turi nenusakomo metafiziškumo.

– Niekam ne paslaptis, kad menininkų gyvenimas niekuomet nebuvo lengvas (sudėtingai besiverčiančio menininko įvaizdis seniai tapo tam tikru stereotipu visuomenėje). Kaip manai, ar šiandien jaunam kūrėjui meno pasaulyje, visuomenėje įsitvirtinti lengviau? Ar sulauki palaikymo iš (jaunosios) Lietuvos dailininkų bendruomenės?

– Dar studijuodama supratau, kad šioje srityje yra daug neužtikrintumo ir nesaugumo, kadangi tapytojo specialybė Lietuvoje vis dar yra ganėtinai efemeriškoje būklėje. Įsitvirtinimas, manau, priklauso nuo paties kūrėjo pastangų, netikėtų aplinkybių, o kartais ir sėkmės. Bendradarbiavimas su galerija „Meno niša“ suteikia man galimybę dalyvauti meno mugėse, rodyti savo darbus ne tik internete, bet ir didesnėse, tarptautinėse auditorijose gyvai.

Apie palaikymą pasakysiu taip: svarbiausia save palaikyti pačiam, na, o kolegų palaikymas (ar nepalaikymas) nėra matmuo mano motyvacijai ir darbui.

„Lentelės nuorodoje įrašyta šios dienos data ir suvokiu, kad tai – 1968-ųjų pavasaris. Aktų salė. Pulkas vaikų šoka rateliu, kiti trepsi kojele, o prie lango dešinėje – keli kantriai laukia savo velykinio pasirodymo. Priartinu vaizdą – ogi antras iš eilės – mano pačios tėtis! Kaip jis čia papuolė? (O gal verčiau, kaip aš pati čia atsidūriau?). Atrodo, jaudinasi, nerimastingai laukia, kada ateis ir jo eilė atlikti savo sceninį performansą. Keista, kad pažinau jį, turbūt pats savęs nė neatsimintų tokio mažo – vos penkerių su puse metų.“ | M. Plentauskaitė, „Prieš pasirodymą. Vorkuta“, 2018 / MO muziejaus kolekcija (ištrauka iš M. Plentauskaitės magistrinio rašto darbo „Butaforijų parkas“)

– O kaip su kūrybinėmis krizėmis? Ar tau irgi tenka su jomis susidurti? Tapai nuolat ar tavo kūryboje pasitaiko ir pauzių? 

– Iššūkiai keičiasi, priklausomai nuo gyvenimo etapo. Šiuo metu man nemažas iššūkis yra buitis, tarkime, naujos studijos paieškos. O kūrybinės krizės apskritai yra normalus reiškinys, skirtas apmąstymams bei pokyčiams, kurie kartais gali virsti savotiškais vitaminais kūrybiniam procesui.

– Jau minėjome, kad tavo kūrybai įtaką daro ir kitų menininkų darbai, kurių, be abejo, esi mačiusi gyvai. Koks didžiausią įspūdį tau palikęs muziejus?

– Ko gero, didžiausią įspūdį padarė Prado muziejus Madride su savo ispaniškos tapybos tradicijų kraičiu. Po apsilankymo šiame muziejuje apima savotiškas Stendalio sindromas (kūrybinė bejėgystė, pamačius įspūdingų meno kūrinių), po kurio sunku vėl į rankas paimti teptuką. Labiausiai ten patiko Diego Velaskeso darbai, gyvai pamatyti autoriaus kūriniai man paliko didžiulį įspūdį.

– O jei kalbėtume apie šiuolaikinį meną? Kokie dailininkai (ar menininkai plačiąja prasme) tau įdomūs?  

– Šiuolaikinių menininkų yra labai daug, būtų sunku išrinkti pačius įdomiausius, tačiau šiuo metu stebiu, ką veikia jaunieji tapytojai, tokie kaip: Ambera Wellman, Chloe Wise, Rudy Cremonini… Taip pat visuomet įdomu pamatyti Mamma Andersson, Jockum Nordström, Michael Borremans parodas.

– Daug gerų dalykų tau jau įvyko, bet dar daugiau siurprizų laukia ateityje. Ką esi numačiusi nuveikti ateinančiu metu?

– Kol kas ruošiuosi laimėtai „Hangar“ rezidencijai Lisabonoje, Portugalijoje. Ten mėginsiu materializuoti naujus sumanymus ir ruošiuosi kitų metų parodoms bei meno mugėms.

M. Plentauskaitės kūryba.