Nuotrauka iš šokio spektaklio 0-3 metų vaikams „Spalvoti žaidimai“. | Foto: © Laura Vansevičienė
Rubrikoje „Vaikų edukacija“ pristatome daugelio tėvų dar neatrastą, tačiau vis labiau populiarėjančią meno formą – šokio spektaklius. „Dansema“ – pirmasis vaikams ir jaunimui skirtas šokio teatras, sėkmingai pristatantis pasirodymus Lietuvoje ir užsienyje. Kiek ilgiau nei dešimtmetį veikiantis teatras už geriausius spektaklius vaikams jau buvo įvertintas ir Auksiniu scenos kryžiumi. Apie tai, kas yra šokio teatras ir kodėl jį verta išvysti net ir patiems mažiausiems žiūrovams, kalbamės su „Dansemos“ meno vadove ir choreografe, socialinių mokslų daktare Birute Banevičiūte.
– „Dansema“ – vienas pirmųjų šokio teatrų, kuriantis spektaklius būtent vaikams. Kaip gimė ši idėja?
– Tiesą sakant, „Dansema“– apskritai pirmasis šokio teatras Lietuvoje, pradėjęs kurti šokio spektaklius vaikams. Viskas prasidėjo 2007 metais, kai Švedijos kultūros atašė Chris Schenlaer supažindino Lietuvos šokio kūrėjus su Švedijos šokio spektaklių vaikams kultūra. Man tai pasirodė įdomu ir patrauklu dėl galimybės suderinti mano, kaip choreografės ir kaip šokio pedagogės, patirtis, apjungti jas naujoje formoje. Be to, Lietuvoje tuo metu nebuvo tokios pasiūlos vaikams.
„Dansemos“ meno vadovė ir choreografė, socialinių mokslų daktarė Birutė Banevičiūtė. | Foto: © Laura Vansevičienė
– „Dansemos“ šokio spektakliai skirti labai mažiems, dažnai ir mažesniems nei trejų metų vaikams. Kaip atrodo spektaklis, skirtas tokio amžiaus žiūrovams?
– Sunku apibūdinti, kaip atrodo spektaklis, geriausia yra jį pamatyti. Nemačiusiems paaiškinimų neužtenka, kad jie galėtų suvokti spektaklio idėją. Spektaklyje žaidžiama judesiais, formomis, spalvomis, garsais. Bet svarbu yra viso to junginys, o ne atskiri aspektai. Jei spektaklis skirtas vaikams iki 3 metų, tai dažniausiai būna interaktyvus spektaklis, kurio metu mažieji žiūrovai nesėdi savo vietose, o kartu su šokėjais dalyvauja veiksme.
– Tikriausiai svarbu ne tik kaip su tokio amžiaus vaikais kalbėtis, bet ir apie ką. Kokios jūsų spektaklių temos, ką pasakojate savo žiūrovams?
– Taip, labai svarbu apie ką kalbamės, bet svarbiau kaip kalbamės. O kalbamės apie viską, kas domina vaikus tam tikrame amžiuje. Temos labai įvairios – dėlionės, konstravimas, virsmai, pokyčiai, atradimai ir taip toliau.
Šokio teatras kuria ir rodo šokio spektaklius, kuriuose pagrindinė išraiškos priemonė yra judesys – tuo jie skiriasi nuo dramos spektaklių, kur pagrindinė išraiškos priemonė yra žodis ir tekstas.Dr. Birutė Banevičiūtė
– Jūsų šokio teatrą sudaro profesionalūs šokėjai, aktoriai, choreografai. Kuo skiriasi pasirodymai suaugusiųjų ir vaikų auditorijai?
– Profesionalumo prasme, niekuo nesiskiria: šokėjams reikia tiek pat aukštos atlikimo technikos, išraiškingumo, nuoširdumo, atsidavimo, įsijautimo. Galbūt, reikia daugiau ištvermės ir atidumo, ypač, kai spektaklyje nuolat kartu dalyvauja partneriai, kurie dar ir vaikščioti nelabai moka, tad gali sugalvoti nušliaužti visai į kitą scenos pusę, nei yra numatyta spektaklio choreografijoje.
– Kokia šokio spektaklio nauda vaikui? Kokios vaikų savybės ir įgūdžiai labiausiai lavinami?
– Nauda tokia, kaip ir bet kurio kito meno kūrinio – vaikas, stebėdamas, suvokdamas, patirdamas spektaklį ar kitą meno formą, patiria emocijas ir idėjas, kurios skatina mąstyti, jausti, kurti. Kuo įvairesnėje meninėje aplinkoje vaikas leidžia laiką, tuo daugiau įvairių patirčių išgyvena, tuo turtingesnis jo vidinis pasaulis. O kuo anksčiau vaikas patenka į ugdytis, keistis skatinančias aplinkas, tuo lengviau formuojasi jo poreikis nuolatinėms vidinėms transformacijoms, kūrybai, ieškojimams, žingeidumui.
Vaizduotė, kūrybingumas, atsakingumas, žingeidumas – tai savybės, kurias vaikas ugdosi pats ir tai vyksta tik tam palankioje aplinkoje.Dr. Birutė Banevičiūtė
– Ką, prieš ateinant į spektaklį, vertėtų žinoti vaikų tėveliams? Galbūt, jų pagalba taip pat reikalinga spektaklio metu arba jam jau pasibaigus?
– Tėvų pagalba visada reikalinga, ir prieš, ir po spektaklio, ir spektaklio metu. Vaikai labai maži, todėl gali pasiklysti scenoje, kai nuropoja kartu su šokėjais į kitą scenos pusę, tėvai turi sudalyvauti veiksme, sugaudyti savo atžalas.
Labai svarbus tėvų buvimas kartu su vaiku ir jo stebėjimas ne per telefono ekraną. Labai prašome tėvų nefotografuoti ir nefilmuoti savo vaikų spektaklio metu, nors ir kaip įspūdingai mažylis pirmą kartą atrodo scenoje. Telefono ekranas atitraukia vaikus nuo spektaklio veiksmo. Lygiai taip pat, kaip ir tėvų siūlymai mažyliui užkąsti, atsigerti, pažiūrėti vienur ar kitur, kaip drabužių taisymai, nosių valymai, klausimai „ar tau patinka“ ir panašiai. Tėvams tai atrodo kaip rūpestis, o iš tikrųjų tai trukdo vaikų susikaupimui ir spektaklio stebėjimui bei dalyvavimui jame. Todėl kviečiame suaugusiuosius tiesiog būti kartu su vaikais ir netrukdyti jiems reaguoti į meninį vyksmą.
Foto: © Laura Vansevičienė
– „Dansemos“ šokio teatras ne tik kviečia vaikus į šokio spektaklius, bet ir rengia specialius užsiėmimus 8-14 mėnesių amžiaus mažyliams. Ką šių užsiėmimų metu veikiate? Ko vaikai mokosi, kokių žinių ir įgūdžių pasisemia?
– Šių užsiėmimų metu vaikams suteikiame galimybę patirti pirmuosius šokio įspūdžius ir juos išreikšti judesiu. Nieko specialiai jų nemokome, dalinamės judesių idėjomis ir laukiame vaikų reakcijų, kurias priimame, ir toliau siūlome kitas idėjas. Tai ypatingas mūsų metodas, kaip mokyti nemokant. Vaizduotė, kūrybingumas, atsakingumas, žingeidumas – tai savybės, kurias vaikas ugdosi pats ir tai vyksta tik tam palankioje aplinkoje. Nors teigiami vaiko pokyčiai matosi jau antrame ar trečiame užsiėmime, tačiau tėvams nereikėtų tikėtis greitų rezultatų. Tai ilgalaikiai procesai, labai svarbu juos pradėti kuo anksčiau ir suteikti vaikui laisvę ir galimybę rinktis, mastyti ir kurti. Tuo mes ir rūpinamės vaikams skirtuose užsiėmimuose ir spektakliuose.
– „Dansemos“ šokio teatras pasirodo ne tik Lietuvoje, bet ir daug keliauja po užsienį. Kokia, jūsų nuomone, Lietuvos situacija, palyginus su kitomis šalimis, kalbant apie vaikų edukaciją, ugdymą per meną, šokį? Ar esame savo vaikus kūrybingai ugdanti tauta, o gal nusivesti vaiką į spektaklį, tuo labiau šokio, – vis dar ganėtinai reta praktika?
– Tai labai priklauso nuo šalies. Iš esmės, su kažkuo lygintis nėra svarbiausia, svarbiau yra kurti vaikams taip, kaip galime geriausiai. Bendrai kalbėti apie tautos kūrybingumą negaliu, tačiau tai, kad mūsų visuomenei trūksta nusiteikimo ir poreikio ugdyti mąstančius žmones, akivaizdu. Nusivesti į spektaklį – svarbus žingsnis, bet daug svarbiau, kaip yra elgiamasi su vaiku namie nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų.
