1953 metais asambliažo terminą pirmą kartą pavartojo Jeanas Dubuffet, o išpopuliarino 1961-aisiais Niujorke surengta paroda „Asambliažo menas“.

Asambliažas (pranc. assemblage – rinkinys, junginys, sankaupa) yra modernizmo dailės rūšis, kai kūrinio forma surenkama iš nemeninių objektų (pavyzdžiui, senų buitinių rakandų), tam tikru būdu juos sujungiant. Kaip straipsnyje „Asambliažo istorijos“ pastebi Jurga Armanavičiūtė, asambliažo erdviškumo principas aiškiai skiria jį nuo tapybos, o minėtas elementų jungimas, konstravimas – nuo skulptūros monolitiškumo. Asambliažo kūrėjas gali rinktis bet kokius aplinkoje aptinkamus gatavus daiktus ar jų fragmentus, dažnai sudėvėtus ir nebenaudojamus („šiukšliškumo“ aspektas). Būtent dėl to, žvelgiant į asambliažą, riba tarp meno ir tikrovės ima atrodyti nebe tokia aiški.

Sigito Prancuičio asambliažas

Dar kitaip sakant, asambliažas – tai trijų dimensijų koliažas, kuomet prie pagrindo tvirtinami objektai sukuria erdvinį-plastinį paveikslą. Jam gali būti naudojami ir dažai, metalas, mediena, audiniai ir kitos medžiagos bei struktūros. Anot dailėtyrininko Viktoro Liutkaus, „įvairiausių daiktų, atliekų montavimas, skirtingų medžiagų ir pavidalų jungimas, derinimas su tapytais paviršiais arba trimačių (erdvinių), nuo plokštumos atitrūkusių kompozicijų aranžavimas sukuria įvairias asambliažo stilistikos ir technikos atmainas, dažnai pastarosios susipynusios su koliažu, objekto menu, tapyba, fotografija ir t. t.“

Asambliažo technika suklestėjo šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Vieni žymiausių  jos atstovų buvo Edvardas Kienholzas (1927-1994) ir Robertas Rauschenbergas (1925-2008), tuo metu Lietuvoje asambliažas nebuvo populiarus, veikiau marginalinė kūrybos sritis. Kaip interviu su asambliažus kuriančiu menininku Sigitu Prancuičiu teigia V. Liutkus, lietuviškojo asambliažo istorija kukli: „Kai Niujorko Moderniojo meno muziejus 1961-aisiais surengė plačią apžvalginę XX amžiaus asambliažų parodą, Lietuvoje tik Vincas Kisarauskas (1934-1988) turėjo keletą šia technika sukurtų darbų. 7-8 dešimtmečiais juos kuriančių autorių atsirado daugiau. Šia technika susidomėjo Valentinas Antanavičius (g. 1936), Algimantas Jonas Kuras (g. 1940), Marija Teresė Rožanskaitė (1933-2007), Raimondas Martinėnas (g. 1947), Mindaugas Skudutis (g. 1948), Česlovas Lukenskas (g. 1959). Sovietmečiu asambliažo kūriniai į oficialias parodas nepatekdavo, jų parodėlės vykdavo teatrų fojė, bibliotekose, mokymo įstaigose, knygynuose.“

Žvelgiant istoriškai, asambliažas sukūrė prielaidas pereiti nuo abstrakčiojo ekspresionizmo prie popmeno, duodamas akstiną ir naujam vaizduojamojo meno formatui. Būtent asambliaže galima ieškoti aplinkos meno (environmentų, instaliacijų), hepeningo užuomazgų.

Dailėtyrininkas V. Liutkus džiaugiasi, kad Lietuvoje asambliažo darbų šiandien matome personalinėse, apžvalginėse parodose, tai nebėra tabu. 2012 metais Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta lietuvių dailininkų asambliažo paroda „Asambliažas – lietuviškai“.

Kviečiame skaityti V. Liutkaus interviu su menininku S. Prancuičiu ir daugiau sužinoti apie asambliažų kūrimo techniką.