Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. gruodžio 30 d. 21:31
Daiktų džiazas. Sigito Prancuičio asambliažai

Sigitas Prancuitis

Šiauliuose gyvenantis tapytojas Sigitas Prancuitis (g. 1946) yra kūrybingas, daug energijos turintis Lietuvos dailininkas. Jo gimtinė – Šiaurės Lietuva, Jakiškiai, Joniškio raj. Šiandien jis jau miesto dailės mohikanas, daug jo kolegų išėjo anapilin, kiti išsivažinėjo, o vardą nusipelnė savo tapyba, pedagogika, parodomis, asambliažais.

Sigito Prancuičio asambliažas

Dailininko  akyse prabėgo gausa vietinio dailės gyvenimo įvykių, smagių ir nelinksmų dailininkų bendruomenės istorijų, jo studija ilgus metus tebėra toje pat vietoje – dailininkų name, vadinamame „šabakštynu“. Jis gali ilgai pasakoti, kokie buvo ideologiniai vėjai sovietmečiu ir kaip į parodas atėjo laisva nuo kontrolės ir suvaržymų kūryba. Be tapybos, dailininkas yra sukūręs grafikos ir monumentaliosios dailės darbų (freskos Naujojoje Akmenėje ir Joniškyje), kūrinių yra įsigiję Vilniaus, Kauno, Šiaulių muziejai, Eten-Leuro miestas (Olandija), kuriame dailininkas dalyvavo kūrybinėje stažuotėje, taip pat privatūs asmenys. 2017 metais Šiaulių dailės galerijoje surengta didelė jubiliejinė dailininko kūrybos paroda (rodyta taip pat Joniškyje ir Radviliškyje), tais pačias metais jis tapo miesto kultūros ir meno premijos laureatu. 

Pokalbiui su dailininku (kartu sutarę) pasirinkome kūrybos sritį, kuri pastaraisiais dviem dešimtmečiais bene labiausiai traukia autorių, o jos dėka dailininkas, galima sakyti, yra tapęs lyderiu miesto dailėje. Tai – asambliažas (angl. assemblage – montažas, surinkimas, sunarstymas; šį terminą 1953 metais pirmasis pavartojo Jeanas Dubuffet).

Sigito Prancuičio asambliažas

Trumpai paminėsiu keletą faktų. Lietuviškojo asambliažo istorija kukli. Kai Niujorko Moderniojo meno muziejus 1961-aisiais surengė plačią apžvalginę XX amžiaus asambliažų parodą, Lietuvoje tik Vincas Kisarauskas (1934-1988) turėjo keletą šia technika sukurtų darbų. 7-8 dešimtmečiais juos kuriančių autorių atsirado daugiau. Šia technika susidomėjo Valentinas Antanavičius (g. 1936), Algimantas Jonas Kuras (g. 1940), Marija Teresė Rožanskaitė (1933-2007), Raimondas Martinėnas (g. 1947), Mindaugas Skudutis (g. 1948), Česlovas Lukenskas (g. 1959). Sovietmečiu asambliažo kūriniai į oficialias parodas nepatekdavo, jų parodėlės vykdavo teatrų fojė, bibliotekose, mokymo įstaigose, knygynuose. Įvairiausių daiktų, atliekų montavimas, skirtingų medžiagų ir pavidalų jungimas, derinimas su tapytais paviršiais arba trimačių (erdvinių), nuo plokštumos atitrūkusių kompozicijų aranžavimas sukuria įvairias asambliažo stilistikos ir technikos atmainas, dažnai pastarosios susipynusios su koliažu, objekto menu, tapyba, fotografija ir t. t. Asambliažo darbų šiandien matome personalinėse, apžvalginėse parodose, tai nebėra tabu. 2012 metais Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta lietuvių dailininkų asambliažo paroda „Asambliažas – lietuviškai“.  

Sigito Prancuičio asambliažas

Viktoras Liutkus (V. L.): Tuoj po studijų baigimo apsigyvenai Šiauliuose. Kas patraukė į šį miestą, kokį radai čia dailės gyvenimą, jo atmosferą?

Sigitas Prancuitis (S. P.): Tai lėmė paskyrimas dirbti į Šiaulių pedagoginį institutą, Dailės fakultetą. Pasirinkimo nebuvo, darbo vietos Vilniuje, Kaune jau buvo užimtos. Be to, nemačiau savęs Vilniaus fone. Galbūt, nulėmė ir kilmės vieta. Tėvas amžiams atgulė Aukštelkėje, 3 kilometrai nuo Šiaulių, mama – Joniškyje. Taigi, save laikau žemaičiu žiemgaliu. Jau pirmais metais nusivyliau darbu institute, ten tvyrančia atmosfera. Nustebino atsainus studentų požiūris į pasirinktą profesiją, į darbą ir studijas. Kai pasiūlė dirbti vaikų dailės mokykloje, iškart sutikau ir pajutau didelį malonumą dirbti su vaikais.

Sigito Prancuičio asambliažas

Šiauliuose atmosfera buvo kaip smirdančioje kūdroje, sunku kvėpuoti. Uždaras miestas, už kiekvieno kampo kareivis, milicininkas, o kur dar Zoknių aerodromas su savo dangaus draskyba [Zokniuose buvo įsikūrusi sovietinės armijos lėktuvų bazė – V. L.]. Beje, dar ir šiandien miesto centre, prie savivaldybės yra Stalino erelių kapai ir obeliskas. Ką tai reiškia? Juk mirusiems vieta ne aikštėse, skveruose, o kapinėse.

Oficialus dailės gyvenimas Šiauliuose vyko panašiai kaip ir visoje Lietuvoje. Tik Šiauliai turėjo savo išskirtinį nonkonformistinį gyvenimą. Jis vyko „šabakštyne“, dailininkų studijų name, kur grafikas Eduardas Juchnevičius organizuodavo riparijas arba ripariumus [žodis pasiskolintas iš urvinės kregždės pavadinimo – V. L.].  Tai buvo  mini parodos ir jų aptarimai, nesilaikant jokio oficialaus reglamento. Skambėjo eilės, dainos, stikliukai. Tikras nonkonformistinis sąjūdis. Apie riparijas sužinojau tik atvykęs į Šiaulius, kai sutikau studijų draugą Juchnevičių, kuris ir pakvietė pristatyti vietinei publikai kūrybą. Tik nieko nesupratau, kas yra tos riparijos, kurios vyksta „šabakštyne“. Ir kaip susisieja kažkoks „šabakštynas“ su dailininko kūryba? Tik po kiek laiko sužinojau, kad „šabakštynas“ turėjo mažą jaukią salytę, kurioje kas mėnesį galėjo prisistatyti jauni menininkai. Kartais vykdavo bendros kelių kūrėjų parodos. Pakviesdavo dalyvauti ir kitur gyvenusius dailininkus, riparijose dalyvavo Algimantas Švėgžda, Antanas Martinaitis, Romualdas Čarna ir kiti žinomi dailininkai. Buvome jauni, maištingi, kritiški. Po kiekvienos parodos aptardavome, kas kam patinka, kas nepatinka, kur pasitempti, pasitaisyti. Vykdavo aštrios diskusijos, net rankoves pasiraitodavome besiginčydami. Pasiilgstu tų diskusijų, karštų bičiuliškų pasibuvimų.

Sigito Prancuičio asambliažas

V. L.: Tavo pagrindinę kūrybos sritį – tapybą – palikime pašalėje. Ji gausiai aprašyta. Kada ėmeisi asambliažų, kas paskatino? Ar turėjai kokį mėgstamą autorių, pavyzdį, „mokytoją“?

S. P.: Pirmą  asambliažą sukūriau apie 1990 metus, vadinosi „Šabakštyno senos durys“. Eksponavau  metinėje šiauliečių dailininkų parodoje miesto galerijoje. Sutiko kūrinį įvairiai. Deja, ne be kurių kolegų „pagalbos“ darbas po parodos atsidūrė šiukšlyne. Bet tada jau padvelkė šviežias Nepriklausomybės oras ir galėjau nuosekliau imtis naujos kūrybos. Paskatą asambliažinei kūrybai davė Jono Meko filmai, Jurgio Mačiūno „Fluxus“ filosofija, René Magritte tapyba. Domino paradoksas, netikėtos situacijos, humoras.

Sigito Prancuičio asambliažas

Kai pradėjau kurti asambliažus, riparijos jau kaip ir „atvėso“, aš niekad „šabakštyne“ savo daiktų taip ir neparodžiau. Juchna [taip visi vadino Juchnevičių – V. L.] sunkiai sirgo. Nors jis, tiesą sakant, į mano bandymus žiūrėjo gana skeptiškai. Vienintelis Romanas Vilkauskas mano naująją kūrybą vertino teigiamai. Buvome su juo gana artimi tiek estetinėmis, tiek politinėmis pažiūromis. Jis pats yra sukūręs gerų asambliažų, deja, anksti jam teko išeiti amžinybėn.

V.L.: Ką laikai asambliažo, kaip technikos ir kaip meno kūrinio, būdingu bruožu? Kaip apibūdintum „gerą“ asambliažo darbą?

S. P.: Asamliažo kaip technikos privalumas tas, kad čia laisvai džiazuoji. Tiek pačia technika, tiek medžiagomis. Geras asambliažas – tai struktūra, medžiagų dialogas, netgi asketiškumas (čia, prisipažinsiu, esu nuodėmingas, kartais mano darbai tampa summa summarum tiesiog baroku). Tokio džiazo pagrindas yra skonis, supratimas, ką darai, akimirkos, amžinybės, laikinumo suvokimas, aišku, ir humoras. Negaliu paaiškinti, kodėl tą ar kitą daiktą, medžiagą dedu ten ar ten, nes tai – kūryba. O daiktus suvaldyti erdvėje, jei turi idėją, bent man, yra nesunku.

Sigito Prancuičio asambliažas

V. L.: Kaip Šiauliuose priimamas asambliažo menas? Nevengi viešinti savo darbus: neši juos į miesto erdvę, net centrinėje Vilniaus gatvėje įrengei specialią asambliažų ekspoziciją, kelias dešimtis darbų iškabinai šalia „šabakštyno“. Lyg kokį naują „Kryžių kalną“ ėmeisi kurti… Kokie čia tikslai ar siekiai?

S. P.: Asambliažo kūrėjų ir jo pavyzdžių Šiaulių viešoje erdvėje nedaug. Esu sukūręs Radijo ir televizijos muziejui [Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – V. L.] nemažą asambliažų kompoziciją „Teleradio žinių miksažas“ (2017), sudarytą iš kelių dešimčių ant sienos pritvirtintų darbų. Įrengiau ją greta pagrindinės miesto Vilniaus gatvės. Gera vieta šiauliečiams pasižiūrėti.

Buvo ir anksčiau pavykusių ketinimų. Prieš keletą metų, deja, baigėsi  dailėtyrininko Virginijaus Kinčinaičio inicijuoti tradiciniai metalo plenerai. Dirbdavome metalo laužo „kapinėse“, vėliau kūriniai būdavo eksponuojami parke per kasmetines miesto dienas. Buvo sukurta neblogų objektų, susirinkdavo nemažai žiūrovų, formavosi asambliažinio objekto tradicija, dalyvaudavo šiauliečiai dailininkai. Bet pasibaigus miesto šventei, kūriniai nerasdavo vietos viešose erdvėse, iškeliaudavo į laužavietes. Liūdna. Man atrodo, kad Šiauliai iki šiol neturi kultūrinės viešų vietų vizijos. Tai, kas yra, pasakysiu – žemiau kritikos, paminėsiu tik kelis pavyzdžius: meninis akcentas „Penzeliukas“ [skulptorius M. Gaubas – V. L.], pastatytas prie bibliotekos ir skirtas žymiam šiauliečiui dailininkui Gerardui Bagdonavičiui; skulptūra-fontanas „Saulės diskai“ priešais miesto savivaldybės pastatą [skulptorius G. Lukošaitis – V. L.]; „Geležinė lapė“ prie Talšos ežero [dizaineris V. Puronas – V. L].

Sigito Prancuičio asambliažas

Sigito Prancuičio asambliažas

V. L.: Aš taip stipriai apie tavo miesto viešus meninius objektus nepasakyčiau. Bet sutinku,  kad mieste vis prašaunama su tų akcentų pastatymo vieta, prisiminkime, kad ir 2015 metais Prisikėlimo aikštėje pastatytą, kad ir laikinai, „Verkiančią mergaitę“. Antra vertus, juk ir tavo asambliažai prie „šabakštyno“ atsirado be jokio išankstinio leidimo. Ar nerizikuoji, nebijai neigiamos visuomenės ar valdžios reakcijos?

S. P.: Kadangi nėra, kas užsiima miesto menine vizija, pagalvojau, kad vieta prie „šabakštyno“ labai tiktų objektų eksponavimui. Taip pamažu ir susikūrė mini galerija po atviru dangumi. Čia pradėjo lankytis praeiviai, meno mylėtojai. Prie „šabakštyno“ mano sukabinti asambliažai yra visų pirma in memoriam draugams ir kolegoms, kurie gyveno ir kūrė šiuose šiauliečių dailininkų namuose. Laikas eina, iškeliauja amžinybėn ir „šabakštyniečiai“, norėjosi juos pagerbti. Tam panaudojau medžius, tvirtinau prie jų asambliažines atminimo lenteles. Tai simboliška, nes tuos medžius sodino  patys „šabakštyno“ gyventojai dailininkai… Į Kryžių kalną tai panašu tik vizualiai, o čia, per Vėlines, galima ir žvakutę uždegti, kodėl gi ne. Ir dar. Ši, prie gatvės esanti, asambliažų ekspozicija turi ir edukacinį poveikį. Ateina žmonės, žiūri, pamato, kad „šiuolaikinis menas“ čia už dyką… Girdėjau net gerų atsiliepimų, vis dėlto eilinis žiūrovas tokį meną pripažįsta.

Sigito Prancuičio asambliažas

V. L.: Gal prisimeni kokio nors savo asambliažo sukūrimo istoriją: kaip kilo mintis, kaip atsirinkai daiktus, kokią sugalvojai jiems intrigą ?

S. P.: Neseniai baigiau asambliažinį objektą „Raimondo krebežas“. Krebežas – tai neaiškios paskirties daiktas, turime ir vartojame tokį žodį žiemgalių šnekoje. O buvo taip: sulūžo Raimondo Trušio [dailininko – V. L.] supama geležinė kėdė. Norėjo išmesti, bet man patiko kėdės detalių ritmas ir man ją atidavė toliau gadinti. Na, ir sukūriau objektą – asambliažą, atrodo, kad pavyko. Kadangi dirbtuvėje netilpo, tai pastačiau lauke, prie „šabakštyno“. Žiemos pusnyne atrodo kaip ropojantis vabalas…  

V. L.: Kaip nusakytumei esminius skirtumus tarp tapybos paveikslo ir asambliažo?  

S. P.: Man atrodo, kad tarp tapybos ir asambliažo yra daug skirtumų. Tapyba man – tai jausmų pasaulis, o asambliažas – beprotybės ar vizijos, nors kompozicija tiek tapyboje, tiek asambliaže gali turėti daug bendro. Kurdamas asambliažus, eskizų nedarau, nes tai yra džiazas, nežinai, kuo viskas baigsis. Kas kita – tapyba.

V. L.: Ar sutinki, kad didžiausias kada nors sukurtas asambliažas Lietuvoje yra Orvidų sodyba? Nesvarbu, kad atviroje erdvėje, gamtoje, bet pagrindinis jos kūrėjo Viliaus Orvido tikslas buvo aranžuoti į vieną visumą akmenį, medį, ūkio padargus, žemės ir vandens plotus, inkilus paukščiams… 

Sigito Prancuičio asambliažas

S. P.: Taip, sutinku. Bet be Orvidų sodybos dar paminėčiau sodybą prie Švėtės upės, Žagarėje. Visas namas ten apkarstytas daiktais, daro įspūdį.Verta aplankyti.

V. L.: Kurdamas asambliažą, kartais parašai ir eiles. Šiuo atveju prisimenu tavo tapybos darbus. Viename straipsnių pavadinau tave Šiaurės Lietuvos romantiku, turėdamas galvoje, pirmiausia, svajingus, lyriškus tavo paveikslus ir jų nuotaiką. Nesi „egzistencinis“ dailininkas, nei tapyboje, nei asambliažuose nekuri ekspresyvios dramos ar nervinės įtampos, nors asambliažuose daugiau matyti vizualinio daiktų aktyvumo. Tavo „daiktų džiazas“ yra žaismingas, pokštaujantis, mėgstantis absurdiškas daiktų „dėliones“. Jeigu tapyboje vaizdai labiau artimi lyrikai, tai asambliažuose randu daugiau prozos, išsipasakojimo, tarsi džiazuotumei melodijas su keliais instrumentais… Kokį gali pasiūlyti eilėraštį apie kūrybą?

S. P.: Rašau įkvėpimo pagautas. Mano atveju, tai greičiau mini eilės. Jos išsprūsta savaime – gatvėje, dirbant, miegant… Nori eilėraščio? Kodėl ne, prašau:

Sukurti muziką, paveikslą,

Pažinti daiktą savyje,

skaityt žvaigždes,

įveikus žemės trauką,

uždegt kūrybos ugnį,

mylėt, nekęst… Bet –

Bet viskas baigias,

Gimsta miršta

Pradžių pradžioj

Ir baigtyje.

V. L.: eilių pabaiga sakytų, kad tu ne optimistas ir ne idealistas…

S. P.: ko gero, esu labai prieštaringas, kartais nesusivaldau, darau klaidas. Ką darysi, kiekvienam – sava lemtis. Esu fatalistas.

V. L.: ačiū už pokalbį.  

Sigito Prancuičio asambliažas