Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. vasario 9 d. 23:49
Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“: Marija ir Jurgis Šlapeliai
Slapeliai

Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 446)

XX amžiaus pirmoje pusėje, lietuvių tautinio atgimimo metais, Jurgis ir Marija Šlapeliai tapo svarbiomis figūromis, o jų įkurtas knygynas – to meto lietuvybės židiniu. Šias dvi asmenybes knygoje „Vilniaus vardai“ aprašo Tomas Venclova (daugiau knygos ištraukų skaitykite čia). Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite sostinėje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose.

Marija Piaseckaitė, 1904

Šlapelienė-Piaseckaitė Marija (1880–1977), lietuvių kultūrininkė, Jurgio Šlapelio žmona. Gimė ir mirė Vilniuje. Baigė Vilniaus kilmingųjų mergaičių gimnaziją (1900). Buvo Šv. Jonų bažnyčios choro solistė, jau 1897 m. įsitraukė į lietuvišką kultūrinį darbą (padėjo platinti draudžiamąją spaudą ir kt.).

Viena iš lietuvių dramos ir muzikinio teatro pradininkių: suvaidino Agotą pirmajame viešame Vilniaus lietuvių spektaklyje Amerika pirtyje (1905), dainavo Birutės partiją pirmojoje lietuviškoje operoje Birutė, pastatytoje po metų Vilniuje. Dalyvavo Mikalojaus Konstan­tino Čiurlionio vadovaujamame „Vilniaus kanklių“ chore. Buvo ir Lietuvių mokslo draugijos narė.

1904–1906 m. dirbo Vilniaus žinių administracijoje ir knygyne, o 1906 m. pradžioje Šlapelienė drauge su vyru įsteigė mieste nuosavą lietuvių knygyną, gyvavusį ligi 1949 m. vasaros. Marijos Šlapelienės knygynas veikė Pociejų rūmų pirmame aukšte (Dominikonų g. 11). Tai buvo žymus Vilniaus kultūrinis centras. Jis išleido lietuviškų kalendorių, vadovėlių, Kristijono Donelaičio raštus, prekiavo ir baltarusiškomis knygomis, taip pat kanceliarijos reikmenimis. Knygyne lankydavosi Lazdynų Pelėda, Juozas  Tumas­ Vaižgantas, Žemaitė ir kiti lietuvių veikėjai. Carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos, po to Lenkijos valdžia knygyną ne kartą krėtė, o jo savininkę tardė. 1938 m. Šlapelienei buvo sudaryta byla, bet pagerėjus Lietuvos ir Lenkijos santykiams teismas neįvyko.

Sovietmečiu knygynas buvo likviduotas (likusios knygos išdalytos Knygų rūmams ir didžiosioms Vilniaus bibliotekoms), bet Šlapelienė, pagal tų laikų supratimą, nenukentėjo, 1956 m., per lietuvių operos auksinį jubiliejų, net buvo prisiminta ir pagerbta. Tačiau ji labai sunkiai išgyveno knygyno uždarymą, sovietų politinę bei kultūrinę priespaudą. Neišsiųstame laiške vaikams apie atsisveikinimą su knygynu Šlapelienė rašė: „Puoliau ant grindų, jas pabučiavau — juk aš čia paskutinį kartą… daugiau čia ateit nebegalėsiu, niekas čia manęs jau nebeįleis… Akmuo nusiminimo prislėgė širdį, ne — atrodė aš nebeturiu ir širdies… man kažkas iš krūtinės ją išplėšė…“

Palaidota šalia vyro Rasų kapinėse.

Prie namo Dominikonų g. 11 yra Marijos Šlapelienės knygyno atminimo lenta.

 

Jurgis Šlapelis, 1918

Šlapelis Jurgis (1876–1941), lietuvių kultūrininkas. Gimė Kupiškio apylinkėse, Galsiškiuose. Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje, buvo pašalintas už atsisakymą rusiškai melstis (1896). Eksternu išlaikęs egzaminus, įstojo į Maskvos universitetą ir 1906 m. baigė jame medicinos mokslus. Su žmona Marija Šlapeliene tvarkė lietuvišką knygyną. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, Lietuvių mokslo draugijos, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikloje. 1921– 1932 m. dėstė lietuvių ir lotynų kalbas bei Lietuvos istoriją Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Priklausė liaudininkų (Danieliaus Alseikos) grupei. 1927 m. buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą, vienintelis joje atstovavo lietuviams. Mirė per pirmąjį sovietmetį, palaidotas Rasų kapinėse.

Jurgis Šlapelis buvo žymus kalbininkas (ypač leksikografas) ir tautosakos rinkėjas, svariausias kalbos autoritetas iš Vilniaus lietuvių. Išvertė (su Jeronimu Raliu) ir išleido Danielio Defoe Robinzoną (1907) ir Harriet Beecher-Stowe Dėdės Tomo trobelę (1914). Liko neišleisti du jo žodynai (išėjo tik pirmieji lankai).

Pilies g. 40, namuose, kur gyveno Šlapeliai, yra jų muziejus, atspindįs XX a. I p. Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą.

Ištraukos: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 289-290)

T. Venclovos knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose.    

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.