Raimondas Paknys, „Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia“
Gegužės 18 dieną, šeštadienį, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) atidaroma R. Paknio paroda „Mūrų istorijos. Abiejų Tautų Respublikos nykstantis paveldas“. Apie tai rašo dailės istorikė ir parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.
Kaip ir dera šviesoraščio meistrui, Raimondas Paknys medžioja šešėlius. Jo objektas yra ne gamta, ne žmogus, bet kultūra, tiksliau – dabartyje išlikę praeities ženklai, o dar tiksliau – ženklų žymės, pėdsakai. Jis fotografuoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnius laikus menančios mūro architektūros liekanas Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Su laikrodininko precizija ir kantrybe – iš praeities į dabartį, iš tamsos į šviesą – nuosekliai, metodiškai vieną po kito traukia prarastos didybės ir grožio likučius, audrinančius jo paties, o iš jo fotografijų – ir mūsų vaizduotę.
XVI–XIX amžių pilis, dvarus ir šventoves fotografuoja ne jis vienas, bet tik jis naudoja architektūrai fotografuoti skirtą kamerą, netgi dvi – „Linhof Master Technika“ ir „Horseman“. Gaunamas pirminis analoginis vaizdas plokštelėje iki smulkiausių detalių įamžina vaizduojamąjį objektą fotografo pasirinktu rakursu; paskui jau galima pasitikėti šiuolaikinės spaudos galimybėmis. Vienas atvaizdas fotografuojamas tiek kartų, kiek reikia, kad visiškai atitiktų fotografo lūkesčius, – metų laikas, oras, paros metas taip pat svarbūs kuriant fotografiją. Nelengvai pasiektas rezultatas atperka įdėtas pastangas. Gimsta magijos kupini vaizdai, visa jėga atsiveriantys metrinio formato fotografijose. Tokio dydžio nuotraukas fotografas pradėjo spausdinti prieš keletą metų, pajutęs, kad jį varžo mažas formatas.
Raimondas Paknys, „Visų Šventųjų bažnyčia“
Nuo kvadratinių centimetrų prie metrinių plotų Raimondas perėjo norėdamas, kad žiūrovai pajustų tai, ką išgyveno pats, stovėdamas priešais kadaise didingus statinius. Didelis formatas savaime paveikus, bet fotografui labai svarbu ir tai, kad išryškėja detalės, be kurių užfiksuotas praeities objektas mums neatsivertų taip, kaip atsiveria, kai gauname galimybę jį pažinti tarsi atsidūrę jo akivaizdoje. Aptrupėjusios skulptūrinės puošmenos, sunykusi sienų tapyba, nubyrėjusių medinių ar mūro dekoracijų pėdsakai – mažame atvaizde jų neįmanoma įžvelgti – leidžia pajusti, koks įvairus ir turtingas tas anuomet klestėjęs pasaulis. Kitaip tariant, toks atvaizdas išryškina anonimiškėjančių liekanų individualumą. Išryškintos detalės verčia į fotografiją žvelgti kaip į kruopščiai nutapytą paveikslą: iš toliau, nes tik taip įmanoma aprėpti visumą; paskui iš arčiau, įsižiūrint į atskirus fragmentus. Tokiu būdu fotografas tarsi plėtoja savo vizualinį pasakojimą ne tik erdvėje, bet ir laike – įgyja spektaklio ar filmo režisieriaus galių ir suteikia mums dalyvavimo vaizdo kūrimo procese iliuziją.
Žiūrėjimo malonumas, visumos atradimo džiaugsmas tyrinėjant detales – malonioji šių fotografijų pažinimo dalis. Tačiau atradę atvaizdų grožį neišvengsime ir liūdesio: beviltiškai su ardomąja laiko jėga tebekovojančios detalės aiškiausiai patvirtina, kad nėra tokios žmogui pavaldžios galybės, kuri leistų atstatyti, restauruoti, prikelti nebūtin grimztančius išnykusios civilizacijos liudijimus, kad ir kokie reikšmingi bei reikalingi jie mums atrodytų. Mums – tai atvykėliams iš didelių miestų. Mat šalia gyvenantys žmonės iliuzijų nepuoselėja. Susitelkę į dabarties reikalus, jie tiesiog gyvena savo gyvenimus.
Raimondas Paknys, „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“
Kova su laiku yra papildomas iššūkis fotografui. Jis mėgsta pasakoti, kad kaskart sugrįžęs į aplankytą vietą įsitikina – fotografuodamas bent virtualiai įveikia nykimo galią. Nuotraukose jis išsaugo tai, ko tikrovėje nebepamatysime: skliautai įgriūva, arkos krinta, sienos virsta, skulptūros dūžta, čia pat pavirsdamos nuolaužų krūvomis…
Kitaip sakant, Raimondo Paknio fotografijose paradoksaliai sugyvena dvi tik meno kūrinyje suderinamos priešybės: atvaizdo gyvybė ir grožis bei fotografijos priemonėmis užfiksuota šio atvaizdo prototipo lėtos agonijos baigiamoji stadija.
R. Paknio paroda „Mūrų istorijos. Abiejų Tautų Respublikos nykstantis paveldas“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) atidaroma gegužės 18 dieną, šeštadienį. Daugiau informacijos apie kitas artėjančias parodas ir meno renginius rasite čia.
