Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. balandžio 20 d. 12:11
Pokalbis su fotografu Raimondu Pakniu: „Istorijoje yra daug ateities“

Raimondas Paknys | Kęstučio Stoškaus nuotr.

Raimondo Paknio (g. 1954) biografijoje prarasto ir išlikusio laiko paieškos vyksta susikertančiose atminties teritorijose – leidyboje ir fotografijoje. 1992 metais įkurta R. Paknio leidykla, tapusi aukštos prabos ženklu kultūros knygų nišoje, laiko slinktis stebi meno, architektūros ir istorinio paveldo albumuose, kultūros asmenybių biografijose, istorinėje eseistikoje ir kelionių vadovuose. Asmeninį santykį su kintančiu laiku ir kultūros paveldu R. Paknys fiksuoja itin didelio formato nuotraukose, kuriose – nykstantys Lietuvos ir buvusios LDK architektūros paminklai, persmelkti prarastos didybės nuojautos ir egzistencinio liūdesio. R. Paknio leidykloje M. K. Čiurlionio gatvėje Vilniuje darniai sugyvena abi pašnekovo aistros – darbo erdvėje išrikiuotos pastaraisiais metais išleistos knygos, virtuvėje, virš meno albumų lentynos, kabo didžiulė nuotrauka, vaizduojanti Ukrainoje dunksančią bažnyčią Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos pergalei prieš Ukrainos kazokų etmoną Bogdaną Chmelnickį pažymėti. R. Paknys pliko puero (pu-erh) arbatą, vardija mėgstamas Europos fotografijos galerijas ir atskleidžia talentą gyvai kalbėti rimtomis temomis.

R. Paknys, 2016 LDK paveldas. Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1693 m. Jono Kazimiero Vazos pergalei prieš Bohdaną Chmelnyckį atminti, Berestečkas.

– Fotografija jūsų biografijoje visada dalijosi dėmesiu su kultūros knygų leidyba. Kaip šios dvi veiklos kryptys sugyveno tarpusavyje?  

– Ką reiškė įkurti leidyklą pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais? Nuo 1987 metų dirbau „Vagos“ leidyklos fotostudijos centre „Vaizdas“. Jame kūrėme nuotraukas knygoms. Ne darbas, o malonumas! Fotografuodamas Lietuvos architektūros paminklus ir bažnyčių meną įgijau neįkainojamos patirties, sukaupiau daug žinių. Buvau pasiūlęs išleisti albumus „Lietuvos architektūros paminklai“ ir „Lietuvos bažnyčių menas“ – medžiaga jiems buvo parengta, bet, griuvus Sovietų Sąjungai, griuvo ir sena tvarka, o naujoji dar nebuvo susiklosčiusi. Man pagailo įdėto darbo, todėl, pasitaręs su kolegomis, – fotografu Arūnu Baltėnu ir dailininku Eugenijum Karpavičium – nusprendžiau pats imtis šios užduoties. Aukšta spaudos kokybė Lietuvoje tuo metu buvo retenybė. Tekdavo vykti į Jugoslaviją arba Vokietiją, bet atspaudų skaičius jose buvo ribojamas. Leidybinę veiklą iš karto pradėjome aukšta nata – knygas spaudėme Danijoje, suformavome stiprų autorių ratą, dirbome su geriausiais dailininkais.

Geriausiai jaučiame dabarties laiką, nes jis yra arčiausiai mūsų. Santykį su praėjusiu laiku veikia mūsų asmeninė patirtis ir žinios, kuriomis remdamiesi atpažįstame jo atspindžius. Istorijoje yra daug ateities.

Dabar vyrauja nuomonė, kad kiekvienas, kuris moka naudotis kompiuteriu, gali būti dailininku. Nieko panašaus. Svarbu jausti  proporciją, temą, tinkamai išdėstyti medžiagą. Geras dailininkas neeksponuodamas savęs atskleidžia knygos turinį. Aukštą kartelę siekėme išlaikyti ir vėliau. Įsitikinau, kad taupydamas pasieksi tik trumpalaikių rezultatų, o geras leidinys visada ras savo skaitytoją. Atrodytų, mūsų knygos nepatenka į temos požiūriu populiarių leidinių gretas, bet jų viršeliai visada šmėžuoja knygynų vitrinose.

– Kaip sekėsi megzti profesinius ryšius kitose šalyse? Juk atėjus iš aplinkos, neturėjusios tęstinės tradicijos, visko teko mokytis patiems.

– Padėjo kitos pusės geranoriškumas. Kolegos Vakarų šalyse suprato, kad ateiname bendradarbiauti, neturėdami patirties. Jautėme didžiulę atsakomybę, nes pinigai, kurių reikėjo leidybinei veiklai pradėti, tuo metu buvo milžiniški. Teko padaryti ir nedidelių klaidų. Vis dėlto išėjo geriau, nei tikėjomės. Paleidome netgi pirmą knygos reklamą per Lietuvos televiziją (juokiasi).

R. Paknys, 2016 LDK paveldas. Švč. Trejybės bažnyčia, Lyskava, 1763–1785, Vilniaus baroko mokykla

– Atmetate skaitmeninių vaizdų triukšmą ir, gręždamasis į praeitį, renkatės analoginę fotografiją, šiandien virstančią tyliosios prabangos sinonimu. Kokias galimybes ji teikia jums?

– Viena padaryti tiesiog gražią nuotrauką, kita – įamžinti konkretų pastatą. Mėgstu lėtą, meditatyvų procesą, reikalaujantį patirties ir kruopštaus pasirengimo. Jį diktuoja ir pasirinkta technika, atspindinti mano charakterį, – plokštelinės kameros, veikiančios XIX amžiaus fotografijos principu. Jomis fotografuojama visai kitaip nei skaitmeniniu aparatu – preciziškai apgalvojant kiekvieną kadrą. Siekdamas išbaigtos kompozicijos, neretai griebiuosi gulsčiuko (juokiasi). Negana to, vaizdas pro kameros langelį matomas aukštyn kojomis, todėl kartais tenka atlikti ir akrobatinių triukų (juokiasi). Analoginė fotografija – brangus ir sudėtingas procesas, mažai kas ryškina tokias nuotraukas, tačiau jos išlaiko vaizdo gylį ir tikslumą, kuris ypač svarbus fotografuojant architektūrą.

Susiję:

– Fotografuodamas stebite besisluoksniuojantį laiką. Kokias jo faktūras atskleidžia užfiksuotas vaizdas?

– Geriausiai jaučiame dabarties laiką, nes jis yra arčiausiai mūsų. Santykį su praėjusiu laiku veikia mūsų asmeninė patirtis ir žinios, kuriomis remdamiesi atpažįstame jo atspindžius. Istorijoje yra daug ateities. Grįžtant prie fotografijos, laikas suteikia jai vertę. Labai mėgstu pasiklausyti lankytojų pokalbių parodose. Nuotrauka kaip kūrinys įdomi meno profesionalams. Žiūrovai jas dažniausiai vertina kaip prisiminimus.

Antanas Sutkus parodoje „Art Vilnius 2018“ prie R. Paknio darbų | Audriaus Klimo nuotr.

– Jūsų nuotraukose nauja vertė suteikiama ir Lietuvos bei buvusios LDK architektūros paveldui. Fiksuodamas išlikusius paminklus, apmąstote jų dvilypumą – ilgaamžiškumą ir laikinumą.

– Ilgą laiką didesnę svarbą teikiau leidybai – joje mačiau didesnę prasmę nei vien tik fotografijoje ir dalyvavime parodose. Prieš kelerius metus pajutau norą grįžti prie fotografijos ir surengti parodą. Įkalbinėti pradėjo ir Niujorke gyvenantis mūsų leidyklos dailininkas Izaokas Zibucas. 2015 metais, padedant muziejininkei ir kultūros istorikei Birutei Kulnytei, Naujajame arsenale buvo surengta paroda „Išlikęs laikas. Medinių bažnyčių interjerai“. 2016 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje – ciklo tęsinys „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“.

Klasika visada žengia priekyje, ji nepavaldi laikui. Nesižaviu meno žaidimais, performansais, instaliacijomis, idėjų menu. Kartais girdžiu pretenzijas sukurti tai, ko dar nebuvo. Jeigu nebuvo iki šiol, galbūt ir nereikia?

Pirmosios mano kelionės fotografuoti parodose pristatytų architektūros objektų buvo nesėkmingos. Pasirinkau netinkamą metą. Veikiausiai praeinančio laiko taip pat negali užfiksuoti kada panorėjęs. Vėliau viską pergalvojau, pradėjau važinėti po Lietuvą. Fotografuoti pasirinkto objekto vykstu tiek, kiek reikia – kartais tris, keturis kartus. Prieš gerą dešimtį metų, lankydamasis tarptautinėje meno parodoje „The Armory Show“ Niujorke, buvau matęs darbų, turiniu ir forma panašių į tuos, kuriuos kuriu dabar, bet tada net nepagalvojau, kad galėčiau taip fotografuoti. Tikriausiai daug ką praradau. Vėliau nykstantys architektūros paminklai man tapo artimi. Jie įkūnija nuolatinį kismą – atvažiavęs po pusmečio, jau gali rasti įgriuvusią arką arba stogą. Mūras atrodo storas, bet laikas jam negailestingas. Nuotraukoje, kuri kabo priešais jus, pavaizduota apleista bažnyčia, pastatyta Jono Kazimiero Vazos pergalei prieš Bogdaną Chmelnickį pažymėti. Nuostabaus grožio pastatas paliktas likimo valiai – niekas nežino, kada jis galutinai nugrims į užmarštį.

R. Paknys, 2015 LDK paveldas. Dominikonų bažnyčia. Smalėnai. 1768-1772 m.

– Esate praėjusių amžių technikos adeptas. Kaip vertinate klasikinių ir naujų formų dermę?

– Klasika visada žengia priekyje, ji nepavaldi laikui. Nesižaviu meno žaidimais, performansais, instaliacijomis, idėjų menu. Kartais girdžiu pretenzijas sukurti tai, ko dar nebuvo. Jeigu nebuvo iki šiol, galbūt ir nereikia (juokiasi)? Tiesa, galiu papasakoti ir kitokių istorijų. 2017 metais apsilankiau šiuolaikinio kinų menininko Ai Weiwei parodoje Florencijoje. Dažnai keliauju po parodas, bet į šią ėjau nusiteikęs skeptiškai, norėdamas apžiūrėti pasaulinio lygio menininko darbus (juokiasi). Mano nuostabai, paroda buvo puiki, tačiau Ai Weiwei darbai labai skiriasi nuo atsainių eskizų, eksponuojamų Šiuolaikinio meno centre, – juose dera ir kruopštumas, ir minties gelmė.

– Ar pritartumėte, kad tokiai jungčiai svarbus menininko išsilavinimas, leidžiantis naujai atskleisti ir prakalbinti klasiką, ir kritiškas žvilgsnis į save?

– Viskas labai paprasta – kūrinys arba veikia, arba ne. Jeigu darbas sudomina vizualiai, neskaičius ilgo aprašo, dažniausiai jis yra stiprus. Jei įdomu skaityti tik aprašą, veikiausiai liko neįgyvendinti ketinimai. Požiūris į darbą – svarbi kūrybos dalis. Kiekvienas turi atsakyti už save. Sunku pačiam kurti ir atrinkti darbus. Vertinant savo kūrybą, kyla įvairių sąsajų, gali tiesiog nepastebėti, kad nepavyko įgyvendinti pirminės idėjos. Ugdyti kritinį žvilgsnį padeda išsilavinimas ir įgytos žinios.

Daugiau sužinoti apie fotografą R. Paknį ir parduodamų autoriaus darbų įsigijimą galite čia

Gegužės 18 dieną Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) atidaroma R. Paknio paroda „Mūrų istorijos. Abiejų Tautų Respublikos nykstantis paveldas“.   

R. Paknio darbai parodoje „Art Vilnius 2018“ | Audriaus Klimo nuotr.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!