Daivos Šabasevičienės nuotr.

Kol nenuvažiuoji į Jurbarką, nieko apie jį nesupranti, bet papuolęs į skulptoriaus Vinco Grybo muziejų, įsidėmi viską, kas susiję su mūsų gražia Lietuva ir jos žmonėmis. Juk kiekvienoje pasaulio šalyje svarbiausia ne tik architektūra ar dailė: didžiąją dalį patirties sudaro sutikti žmonės, ypač tie, kurie puoselėja kultūrą.

Rasos Grybaitės dėka šiandien Vinco Grybo muziejų galima pavadinti ryškiausiu šio regiono traukos centru. Tuo galima įsitikinti net apsilankius muziejaus internetiniame puslapyje, pastebėjus, kokia plati veikla čia išvystyta. Bet realiai tuo gali įsitikinti tik nuvykęs į šitą menų oazę.

Šiandien svarbiausia viena stotelė – veltinių skulptūrų paroda

Šios parodos ištakas visai netyčia teko užfiksuoti dar kovo pradžioje, kai meno dirbtuvėms skirto namelio erdvioje palėpėje išvydau kalnus įvairiaspalvės vilnos, o tarp tų kalnų – įvairaus amžiaus moteris, veliančias šventųjų skulptūras.

Pirmiausia į tą namelį atviliojo kiemu einanti moteris, po pažastimi besinešanti kone žmogaus ūgio veltą skulptūrą. Buvo prasidėjusi lijundra, tad moteris labai saugojo savo šventąją. Bet labiausiai nustebino tai, kad šventosios veidas buvo labai panašus į autorę. Dailininkė savo kūrinį nešėsi namo, kad galėtų tęsti darbą. Tai buvo diena, kada beveik visos studijos moterys buvo bebaigiančios pagrindines šventųjų formas – liko tik įvairios detalės, simboliai, puošyba, postamentai.

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Nežinau kodėl, bet man šis ypatingas susikaupimas, spinduliuojančios liaudies dailininkių akys priminė Pietų Ispanijos moteris, kurios garsėja savo išradingumu ir atidumu religiniam menui. Kažkokia ore tvyranti krikščioniška dvasia, kurios neįmanoma apibūdinti. Bet gal ir nereikia. Jurbarke susibūrė įvairaus amžiaus moterys – ir jaunos, ir vyresnės. Vyriausiajai – 83 metai. Ji nuostabi moteris, kuri muziejininkėms pasakojo apie savo pomėgį menui nuo mažų dienų. Tačiau neturtas neleido vystyti savo pomėgio. Dar būdama maža, ji likdavo po dailės pamokų, kad galėtų nuo grindų susirinkti nulaužtų spalvotų pieštukų šerdeles ir piešti įvarius mažo formato paveiksliukus ir atvirukus, kuriuos vėliau tie patys nuolaužų „savininkai“ iškaulydavo, nes niekas nemokėjo gražiai piešti. Ir štai, praėjus daugybei metų dailė pati priartėjo prie jos. Moteris su meile iš vilnos sukūrė Švč. Mergelę Mariją Dangaus Karalienę.

Aną kartą dar įsidėmėjau Šv. Kazimiero įkūnytoją, kuri rankoje laikė didžiulę baltą vilnonę leliją. Jos mokytojos ragino darbą tęsti – lelija buvo tarytum per gležna tvirtam Kazimierui. Bet nustebino dailininkės paprastumas ir kuklumas, nuostaba, kad kažkam tai patinka.

Po kelių mėnesių visa ši šventųjų galerija atsidūrė pagrindinėje Vinco Grybo muziejaus salėje – skulptoriaus kambaryje, kurio pagrindinis akcentas – didžiulis medinis dailininko stalas, už kurio anais laikas vyko įvairios diskusijos.

Kodėl šios parodos neperteikia nuotraukos? Veltos skulptūros alsuoja tūriu, jos gilios, švelnios, neturi griežtų kontūrų, priklauso nuo apšvietimo. Jos trapios ir pažeidžiamos, nors atliktos, nesismulkinant į detales. Matyt, mokytojų dėka kiekviena skulptūra, kiekvienas šventasis išskirtas tik pagrindiniais bruožais. Visiška archaika, sumišusi su kruopščiu atlikimu. Dailininkės pačios rinkosi šventuosius: vienoms buvo svarbi jų semantika, kitos rėmėsi savo asmeniniais nušvitimais. Šiandien, kai paroda jau priklauso mums, norisi, kad ją pamatytų kuo daugiau žmonių, kad šiais „moterų judėjimo“ laikais jos būtų suprastos ir įvertintos.

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Parodos anotacijoje rašoma: „Ji unikali pirmiausia medžiagos pasirinkimu – visos skulptūros su daugybe detalių yra nuveltos iš vilnos. Jos sukurtos pagal lietuvių memorialinės skulptūros tradicijas. 16 autorių sukūrė dažniausiai Lietuvoje sutinkamų šventųjų atvaizdus“.

Kaip parodos atidarymo metu pasakojo Rasa Grybaitė, mintis imtis skulptūros kirbėjo jau seniai, bet idėją naudoti pačią seniausią pasaulyje tekstilės techniką – veltinį – pasiūlė kolegė menininkė Gabija Viduolytė. „Apie veltinį niekas iš mūsų dorai nieko neišmanė, todėl grupei buvo pranešta – visi ieškom žinių, bandom, mokomės, dalinamės atradimais ir drauge dirbam. Rasa surinko ir pateikė daug menotyrininkų sukauptos medžiagos apie tradicinę lietuvių liaudies skulptūrą, šventųjų atvaizdus ir jų atributus. Kiekviena iš dalyvių pasirinko savąjį šventąjį“, – pasakojo Gabija.

Nusilenkime visoms, kurios nepabūgusios gyvenimo kliūčių, šventadieniais ėjo į paslaptingą Meno studiją ir savo rankomis suvėlė unikaliausias Lietuvoje skulptūras, kokių dar nieks niekada nekūrė. Tai pagrindinės idėjos autorės Gabijos Viduolytės „Šv. Pranciškus“, kuris, lyg visų kitų skulptūrų globėjas, savo išskėstomis rankomis, kurias nutūpę paukščiai, visus kviečia į savo glėbį. Tai – Daivos Mockienės „Šv. Jurgis“, Laimos Mickūnienės „Švč. Mergelė Marija Dangaus Karalienė su vaikeliu“, Almos Budrytės Busch „Šv. Juozapas su kūdikėliu Jėzumi“, Vilijos Dovidaitienės „Pieta“, Irminos Masiokaitės-Ambrozevičienės „Arkangelas Gabrielius“, Romutės Gervylienės „Šv. Florijonas“, Ramutės Bakanienės „Šv. Agota“, Romarikos Pikelienės „Šv. Antanas“, Vilmantos Šulskienės „Švč. Mergelė Marija Dangaus Karalienė su vaikeliu“, Dainos Tolpežnikienės „Šv. Ona mokanti Mariją“, Birutės Mockienės „Švč. Mergelė Marija Dangaus Karalienė“, Dianos Griškuvienės „Šv. Veronika“, Onutės Siaurusaitienės „Šv. Rokas“, Jolantos Tamošaitienės „Šv. Kazimieras“ ir Odetos Kniečiūnienės „Šv. Jonas Nepomukas“.

Pabendravus su šventų rankų sukurtais šventaisiais, smagu pavaikščioti po nuostabaus grožio ir įspūdingo dydžio Jurbarko dvaro parką, kuriame šimtamečiai medžiai siekia dangų. Jiems gerai – jie toli nuo sostinės, kurią siaubia neaišku iš kur suvažiavę valdininkai. Vasaromis jie skuba į savo žalias fazendas, palikdami nuplikusį Vilnių.

„Norėjau velti kažką nedidelio ir spalvoto, pavyzdžiui, paukščiukus, bet reikėjo tai šventojo skulptūros! Mano miegamajame kabo labai gražus Povilo Budrio grafikos darbas „Šv. Pranciškus“. Tada ir gimė mintis apie Šv. Pranciškų, sakantį pamokslą paukščiams. Šv. Pranciškus yra gyvūnų ir aplinkos globėjas“, – savo darbą pristatė Gabija Viduolytė.

Gal ši paroda kada nors atkeliaus į Bažnytinio paveldo muziejų, gal šie naujųjų laikų šventieji kartu su aplinkos globėju Šv. Pranciškumi sustabdys sostinėje įsiplieskusį vandalizmą.

Daivos Šabasevičienės nuotr.