Leninas | Jurijaus Kosino nuotr., 2004 m.

Paprastai pasibaigus teatro sezonui visi būna ištroškę laisvės, tiksliau, gamtos. Šįmet – atvirkščiai: laisvės, kaip visada, norisi, o kas pasibaigė – taip ir neaišku. Ar buvo tokių spektaklių, kurie savo dydžiu, apmąstymų gyliu, tikromis, o ne dirbtinėmis diskusijomis išvargintų? Juk nebuvo. Dabar gyvename mažų spektakliukų eroje. Jie užtvindė visą Lietuvą, nepriklausomai nei nuo scenų dydžių, nei nuo geografinių vietų. Ilgai užtrukęs „bandymų“ periodas. Grįžtame į „mechaninių“ detalių amžių, kada didžiosios spektaklių konstrukcijos lieka tik svajonėse, o mažų spektakliukų temos nugrimzta į dugną dar nespėjus apie juos parašyti recenzijų.

Nieko tragiško nebūtų, jeigu negalėtume konstatuoti dar vienos, kažkada socializmo laikais „užprogramuotos“ draugo Lenino direktyvos – „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“. Visuotinės meno istorijos kontekste neegzistuoja meno žanrų hierarchija, tačiau stebint procesus, kurie vyksta mūsų kultūroje, peršasi mintis, kad prieš šimtmetį sovietų ideologo užprogramuota „pranašystė“ sėkmingai vystosi Lietuvoje. Nors kinas mūsų pokomunistinėje šalyje jau seniai neegzistuoja kaip ideologijos įrankis, visi kuria ir filmuoja tai, ką nori, tačiau meno vartotojams mūsų kultūros politikai suformavo tokią kultūrinę atmosferą, kurioje sėkmingai gali klestėti tik kinas, o teatrą ištiko anemija. Uždarant pagrindinius sostinės teatrus, mes tarytum susigrąžinome sovietmetį. Kino istorikai, analizuodami kontekstualius dalykus, ne kartą konstatavo, tiksliau pratęsė mintį, kad „neišsilavinusiai ir beraščių visuomenei svarbiausia yra kinas ir cirkas.“ Nusilenkiant kino menui ne mažiau nei teatro (o kartais ir smarkiai daugiau), vis dėlto svarbu suvokti, kodėl teatras nusirito iki tokios teatrinės skylės, iki kokios dar niekad nebuvo nusiritęs. Baigėsi teatrinis sezonas, o jo apžvalgą gali parašyti tik blusinėdamasis po atskirus įvairių teatrų stalčiukus. O tai reiškia, kad dažnam skaitytojui tai nieko nesako, nes jis šio konteksto nepažįsta arba niekada jame ir nebuvo.

Nieko tragiško nebūtų, jeigu negalėtume konstatuoti dar vienos, kažkada socializmo laikais „užprogramuotos“ draugo Lenino direktyvos – „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“. Visuotinės meno istorijos kontekste neegzistuoja meno žanrų hierarchija, tačiau stebint procesus, kurie vyksta mūsų kultūroje, peršasi mintis, kad prieš šimtmetį sovietų ideologo užprogramuota „pranašystė“ sėkmingai vystosi Lietuvoje.

Ir tai nesusiję su menininkais, tai susiję su begemotišku požiūriu į bendrus šalies procesus, į pinigų valdymo ir skirstymo struktūras, į tai, kad demokratiją „vaidinanti“ šalis baigia paskęsti biurokratijos liūne. Maža to, dabar teatrai tapo įkaitais ir „Europos sąjungos pinigų“, kurie staiga nulėmė visų Vilniaus teatrų uždarymą, ir dėl to, kad valdymo struktūrose neliko atsakingų žmonių, nors kiek iš vidaus stebinčių teatrų procesus. Valdžios keičiasi šlykščiai greitai, o įvairūs „struktūriniai padaliniai“, akivaizdžiai siekiantys išvengti atsakomybės, save „apkabinėja“ įvairiais žodžiais. Pavyzdžiui, norint paskambinti į Kultūros ministeriją ir paklausti žemiško, su teatru susijusio klausimo, niekada nesuprasi, ar yra apskritai už teatrą atsakingų žmonių. Randi tokius pavadinimus: „Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo kultūros programos koordinatorius“, „Profesionaliosios kūrybos ir tarptautiškumo politikos grupė“ (šiai grupei, pasirodo, ir reikia skambinti) ir pan. Kažkas iš kažkur nusirašė ir, kaip būdinga Lietuvai, pasisavino kaip „čia buvusią“, „natūraliai“ susiformavusią struktūrą. Net ne struktūrą, o tiesiog žodžių kombinaciją. Žodžio „teatras“ neliko niekur. Susiformavo tik teatrinių specialybių neturintys įvairūs patarėjai ir vyr. specialistai. Ir ministerija čia nekalta. Juk XXI amžiuje Lietuvoje kaltų neliko. Visi tiesiog tvarkingai dirba savo darbus, žmonės į kabinetus tiesiog netelpa. Ir tas šėtoniškas Volando ratas jau niekada nebus sustabdytas, tad nervuotis lyg taip pat nebūtų dėl ko. (Prisiminkime genialiai Eglės Mikulionytės suvaidintus Michailo Bulgakovo Volando žodžius: „Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet net ir išliejo. Taigi posėdis neįvyks.“ „Niekada ir nieko neprašykite! Niekada ir nieko, ir ypač iš tų, kurie už jus stipresni. Patys pasiūlys ir patys viską duos!“)

Muzikos ir teatro akademijoje į teatrologiją įstoja kokie šeši studentai. Jie būna tiesiog su žiūronais išieškomi, vėliau – „išpucinami“, tačiau po poros metų kurse iš jų lieka vienas arba du. Visi su džiaugsmu renkasi kino specialybes ir, kaip būdinga lietuviams, visi nori būti kino scenaristais, dramaturgais. Nesvarbu, kad nesi rašytojas, svarbu, kad rašysi kinui. Toks trumpas vajus buvo ir teatre: jeigu ne Muzikos ir teatro akademijoje, tai visuose teatruose buvo aibė programų, kurios už valstybės pinigus mokė žmones rašyti pjeses. Už pakankamai didelius pinigus buvo samdomi žmonės, įvairūs mentoriai iš užsienio (taip skamba solidžiau, nors jų pačių biografijos tik ant popieriaus įspūdingos), tačiau realybė mėgsta paprastumą – jeigu nesi rašytojas, jokios normalios dramos ir nesukursi. Tačiau Lietuvoje tokia galybė įvairių programų, kad „pradedantiesiems“ atsivėrė tikras rojus. Ir dėl to kalti ne jaunieji, o tie, kas uja tai, ką per profesionalaus lietuvių teatro šimtmetį buvo sukūrę ir užauginę patys lietuviai, o ne „importiniai“ ateiviai.

Todėl nieko nuostabaus, kad vos paskelbus vieną ar kitą kino festivalį, žmonės akimirksniu iššluoja visus bilietus. Būdami jautrūs aukštajai kultūrai, turi peržiūrėti krūvą blogų blogiausių filmų tam, kad tarp jų atrastų tikrai gerus filmus. Teatras apie tokią pasiūlą negali net pasvajoti. Tiesiog nėra, kur rodyti spektaklių. Net Keistuolių teatras, kuris užaugino savo gerbėjų ratą, aptarnavo ne tik Viršuliškių gyventojus, taip pat uždaromas remontui.

Kartais apie teatrą sąmoningai nesinori nieko skaityti ir girdėti, nes visi viską paaiškina. Dramaturgai tiek daug visko pasako, o nuėjęs į teatrą viso to nerandi. Šiuolaikinį šokį taip pat pradėjo aiškinti: dešimt minučių, švelniai tariant, keisto šokio, o prieš tai – dešimt minučių paaiškinimo, ką galėsi pamatyti ir ką visa tai galėtų reikšti.

Kai aplinkui matai sėkmingai apgriautus lietuviško teatro pamatus, sėkmingai vienu metu remontams uždarytus pagrindinius sostinės teatrus, norisi kuo skubiau remontui uždaryti ir Rusų dramos teatrą. Nors jam pasibaigęs sezonas buvo aukso gysla, nuoma vijo nuomą. Kitų teatrų spektakliai, kurie buvo vaidinami šiame teatre atrodė antisanitariškai, nes daugiau kaip šimtą metų (nuo pat teatro pastatymo pradžios) jis nebuvo rimtai remontuotas (sovietmečiu buvo įvykdytas tik kapitalinis „paardymas“, kuomet techninė dalis – garso ir šviesos aparatinės – iškeltos į žiūrovinę erdvę, joms sumūrijant atskirą „kajutę“ ir, aišku, kur reikia, kur nereikia, teatrą nudažant aliejiniais dažais). Šioje erdvėje vaidinami kitų teatrų geriausi spektakliai (nes teatrai visą laiką stengiasi tik dėl geriausių), praradę apšvietimo galimybes, muzikinių perėjimų dermes, atrodė antiprofesionaliai. Aktoriai, jausdami spektaklių technines duobes, paprastai užkelia balsus, o tai sąlygoja „kaimo gegužinės“ efektą. Tuomet spektaklį gali priimti tik kaip „prisiminimų“ vakarą, galvodamas, kaip tas spektaklis atrodė autentiškoje erdvėje.

Daiva Šabasevičienė | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Todėl nieko nuostabaus, kad vos paskelbus vieną ar kitą kino festivalį, žmonės akimirksniu iššluoja visus bilietus. Būdami jautrūs aukštajai kultūrai, turi peržiūrėti krūvą blogų blogiausių filmų tam, kad tarp jų atrastų tikrai gerus filmus. Teatras apie tokią pasiūlą negali net pasvajoti. Tiesiog nėra, kur rodyti spektaklių. Net Keistuolių teatras, kuris užaugino savo gerbėjų ratą, aptarnavo ne tik Viršuliškių gyventojus, taip pat uždaromas remontui.

Jeigu teatrų pastatuose sovietmetis tęsėsi trisdešimt metų, tai kodėl „priėjus liepto galą“ negalima buvo vienam ar kitam teatrui pasiūlyti vienos ar kitos specialiai profesionaliam teatrui parengtos erdvės? Kai Rygoje remontui uždarė Alvio Hermanio teatrą, jis buvo visas perkeltas į puikiai rekonstruotą tabako fabriką, su spektakliams įrengta scena, aukščiausio lygio grimo kambariais, 15 minučių nuo esamo teatro. Ir apie tai mąstė ne vienas Hermanis, tuo rūpinosi ir ministerija.

Pastatus remontams galima uždaryti dar ilgesniam laikui, bet kur pasidėti profesionaliems menininkams? Gal galima durnynuose atidaryti atskiras palatas, kur būtų pritaikomi vaistai, kaip apsisaugoti nuo profesionalaus nedarbo, kaip tapti amžinu „chaltūrščiku“, klozetų reklamuotoju? Kur šiandien pasidėti žmonėms, kurie dar visai neseniai buvo apdovanoti Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis? Kai karalystės pamatai vos pradėjo svyruoti, tai net apdovanojimai buvo išguiti iš prezidentūros. Lietuviai mėgsta įsidėti „kiaulės akis“ ir vaidinti, lyg nieko niekur neįvyko. (Kažkada taip tyliai ir sėkmingai teatro žmonės prarado trijų aukštų pastatą – Teatro sąjungą priešais Katedrą: iš pradžių – vieną aukštą, vėliau – kitą, kol, galų gale, – viską.)

O profesionalus teatras ruošiasi švęsti savo šimtmetį, o atkurtoji Nepriklausomybė – trisdešimtmetį.

Pastatus remontams galima uždaryti dar ilgesniam laikui, bet kur pasidėti profesionaliems menininkams? Gal galima durnynuose atidaryti atskiras palatas, kur būtų pritaikomi vaistai, kaip apsisaugoti nuo profesionalaus nedarbo, kaip tapti amžinu „chaltūrščiku“, klozetų reklamuotoju? Kur šiandien pasidėti žmonėms, kurie dar visai neseniai buvo apdovanoti Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis?

Kai 1995 metais pirmą kartą po Nepriklausomybės garsiojoje Prahos scenografijos kvadrienalėje Lietuvai atstovavo dailininko Jono Arčikausko darbai, kai greta jo unikalių scenografijos objektų fotografavosi tuometinis čekų prezidentas Václavas Havelas, kai Arčikausko „Vėlinių“ kryžius, nusagstytas tremtinių aliumininiais puodeliais, papuošė parodos katalogo viršelį, Lietuva tuo nesidžiaugė. Lygiai tokia pati tyla ir šįmet, kai Lietuvos vardo Prahos kvadrienalėje neliko. Pilnas facebookas joje besifotografuojančių mūsų teatro žmonių, bet realių atstovų – nė vieno. Nėra žmonių, institucijų, kurios „iš vidaus“ tuos dalykus išmanytų ir koordinuotų. Svarbu, sukurti mandrai skambančius „struktūrinius padalinius“, o į viešoje erdvėje išnyrančius klausimus, kodėl Prahos kvadrienalėje nėra Lietuvos, vargu ar yra profesionalų, kurie sugebėtų trumpai atsakyti.

Kai teatras apipjaustomas, kaip ir Vilniaus medžiai, labai geru pavyzdžiu gali pasitarnauti Oskaro Koršunovo spektaklis „Žmogus iš Podolsko“. Visi juo džiaugiasi, aš džiaugiausi Andriaus Tapino recenzija, bet, pamačius spektaklį, supratau, kad tas džiaugsmas kyla iš teatro bado. Tai – akivaizdus aktorinis spektaklis, kuriame visi aktoriai vienodai geri ir vienodai blogi. Šiame spektaklyje režisierius vos prisiliečia prie medžiagos, prie erdvės, nes, tiesą sakant, čia per daug nėra, prie ko prisiliesti. Sugalvoji sprendimą ir jį įgyvendini. Erdvė, režisieriaus jau daug kartų „pasukta“ į vieną ar kitą pusę, sunkiai gali kažkuo daugiau nustebinti. Todėl belieka kalbėti tik apie pačią medžiagą, apie Dmitrijų Danilovą, apie jo žmogų iš Podolsko.

Lietuvių kūrėjai labai greitai pasiilgo rusiškos stilistikos. Šiandien matyti aktorius, vilkinčius rusiškas milicininkų uniformas, tai tas pat, kaip vaikščioti po kolūkio pirmininko įsteigtą Grūto parką. Tiesiog koktu. Ir man niekas neįrodys, kad „Žmogus iš Podolsko“ – kūrinys „apie mus“, „apie mane“. Aš, matyt, esu bjauresnė: tai nei „apie mus“ ir „apie mane“. Tai – „apie jus“ ir „apie tave“. Kažkas dar bandė garsiai siūlyti, kad būtų sulietuvinti vardai, gal dar tuomet situacija pagerėtų. Tuomet reiktų keisti rūbų spalvą, pavadinimą, o rezultatas nesikeistų, nes pati medžiaga yra labai sekli. Ir nors lietuvių dramaturgų esama ne tiek jau daug, jie ženkliai įdomesni už „išgarsėjusį“ Danilovą.

O ką daryti Koršunovui, kuris jau metai iš metų savo teatrą kurti gali praktiškai tik plačiame koridoriuje? Ir dar be oro. Nors mes įpratę gyventi be inžinierių: visuose pastatuose žiemą šaltis, o vos atšilus galima uždusti. Net ir mokyklos po rekonstrukcijų per karščius dūsta. Žmogiškumo faktoriai pažeidžiami neįtikėtinai plačiu spinduliu.

Todėl ir džiaugiamės spektakliu „Žmogus iš Podolsko“, nes dabartinėje teatrinėje padangėje – visiškas štilis. Kažkam spektaklis protarpiais net juokingas, kai kas po spektaklio net keiktis panoro, o man buvo gaila gerų aktorių – Mariaus Čižausko, Giedrės Mockeliūnaitės, Mariaus Repšio, Ryčio Saladžiaus, Šarūno Zenkevičiaus, kurie rusišką realizmą vaidino štampais, o „senesni vilkai“ pavargę nuo jų kartais „pavarydavo“ tai, ką jau yra atradę kituose spektakliuose.

Simboliška, kad šis „kišeninio teatro“ (Andriaus Tapino terminas) spektaklis „Žmogus iš Podolsko“ lietuviškai kalbančio teatro padangėje tapo vainikuojančiu spektakliu. Didžiuosius savo spektaklius didieji lietuvių režisieriai kuria ar ruošiasi kurti svetur. Daugiausia Rusijoje. „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis…“