Festivalio „Nepatogus kinas“ akimirka | Organizatorių nuotr.

Patyčios, lytiškumas, nepažintos kultūros – apie visa tai kalbėtis su vaikais kviečia „Nepatogaus kino klasė“ – kino platforma, skirta neformaliam švietimui. „Dažnai be priežasties bijome su vaikais diskutuoti apie rimtus dalykus“, – teigia projekto koordinatorė Aušrinė Dapkevičiūtė. Kviečiame skaityti interviu apie tai, kam skirta ši platforma, ir sužinoti, kaip kinas padeda ugdyti besiformuojančias vaikų ir jaunuolių asmenybes.

– Aušrine, kas yra „Nepatogus kinas“? Apie ką jis kalba žiūrovui? Kokias temas kelia?

– „Nepatogus kinas“ yra nekomercinis dokumentinių filmų, susijusių su žmogaus teisų temomis, festivalis. Tai daugiametis Lietuvos žmogaus teisių centro projektas, vykstantis jau daugiau nei dešimt metų, per juos išaugęs į vieną didžiausių kino festivalių Lietuvoje bei vienintelį tokio pobūdžio Baltijos šalyse. Festivalio metu didžiuosiuose ir mažesniuose Lietuvos miestuose rodomi įvairiausi filmai politinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis temomis, apie kurias visuomenėje kalbėti yra itin svarbu, bet, kaip ir nurodo festivalio pavadinimas, ne visada patogu. Festivalio metu taip pat vyksta įvairūs renginiai, diskusijos, susitikimai su filmų herojais, režisieriais, žmogaus teisių aktyvistais.

Aušrinė Dapkevičiūtė, projekto „Nepatogaus kino klasė“ koordinatorė | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas yra „Nepatogaus kino“ festivalis, aišku. O kas yra „Nepatogaus kino klasė“? 

– Tai yra internetinė platforma, kuria nemokamai gali naudotis visi užsiregistravę edukologai. Platformoje jie gali rasti vaikams skirtus dokumentinius filmus žmogaus teisių temomis bei įvairių sričių specialistų paruoštas metodines priemones, praversiančias pamokų metu. Tikimės, kad mokytojai naudos svetainę nepatogauskinoklase.lt kaip edukacinę priemonę pristatyti tam tikras temas mokiniams ir jautriai apie jas kalbėtis.

– Ar galėtum papasakoti, kaip viskas prasidėjo? Kaip ir kam kilo mintis Lietuvoje sukurti „Nepatogaus kino klasės“ platformą?

– Viena iš „Nepatogaus kino“ festivalio programų būna skirta vaikams ir jaunuoliams, kviečiame atvykti mokytojus su savo klasėmis ir kartu žiūrėti filmus bei apie juos diskutuoti. Tačiau festivalio organizatoriai turėjo svajonę padaryti tokius dokumentinius filmus vaikams prieinamus ne tik festivalio metu. Iš šitos svajonės prieš trejus metus ir gimė „Nepatogaus kino klasės“ edukacinis projektas-platforma.

– Pakalbėkime apie tai, kokios kino juostos patenka į „Nepatogaus kino klasės“ filmų sąrašą. Kokiais kriterijais vadovaudamiesi jas atrenkate? Kokio amžiaus žiūrovams skirti platformoje esantys filmai? 

– Stengiamės atrinkti filmus įvairiomis temomis, pritaikytus skirtingoms amžiaus grupėms. Visuomet atsižvelgiame ir į meninę, emocinę filmų vertę. Svarbu paminėti, kad ne visi festivalio metu rodomi filmai patenka į platformą ir ne visi „Nepatogaus kino klasės“ filmai kažkada buvo rodyti festivalyje.

Filmai platformoje yra grupuojami pagal siūlomus amžiaus cenzus nuo pirmos iki dvyliktos klasės, tačiau daug filmų tikrai gali būti žiūrimi ir su jaunesniais ar vyresniais vaikais ir jaunuoliais, nei nurodyta. Yra tekę girdėti, kad kai kuriuos filmus paskaitose žiūri ir studentai. Filmai mažiausiesiems yra įgarsinami, tačiau festivalio metu įsitikinome, kad jau ketvirtos klasės moksleiviai lengvai skaito subtitrus. Kai kurių filmų subtitrai yra pritaikyti klausos negalią turintiems vaikams, šiemet sieksime platformą praturtinti filmu su audiovizualiniu vaizdavimu.

Festivalio „Nepatogus kinas“ akimirka | Organizatorių nuotr.

Filmai lytiškumo ugdymo temomis, skirti vyresniųjų klasių moksleiviams, yra itin populiarūs (pavyzdžiui, „Seksas be sutikimo“, „Sex(Ed)“, „Grožis“). Mokytojai dažnai nėra ruošiami kalbėti šiomis temomis su moksleiviais, jaučiasi nedrąsiai, nes lytiškumas mūsų visuomenėje vis dar laikomas tabu, tad filmas gali būti puiki įžanga į šią temą. Tarp jaunesniems moksleiviams skirtų filmų populiariausi yra tie, kurie paliečia patyčių („Ninnoc“, „Išklausyk“) ir priklausomybės nuo technologijų („Mano mielas suš*ktas telefonas“) temas, nes jos yra itin aktualios vaikams. Taip pat žiūrimi ir filmai apie pabėgėlius („Labas Salaam“), negalią („Du pasauliai“, „Siamo dvynės“, „Broliai ir sesės“), kitas kultūras („Lagūna“, „UB Lama“).

– Ar, tavo manymu, socialinėmis temomis su vaikais ir jaunimu mokykoje, šeimoje kalbama pakankamai? O galbūt tokie, klausimus keliantys filmai yra reta galimybė diskutuoti apie kitoniškumą?

– Manau, tokiomis temomis kalbėti yra itin svarbu ir tai turėtume daryti dažniau. Dažnai bijome su vaikais diskutuoti apie rimtus dalykus, nes tai atrodo pernelyg skaudu ar per daug sudėtinga, tačiau tik kalbėdami ir kviesdami vaikus ne tik klausytis, bet ir reikšti savo mintis, nuomones, plėsime savo žinias žmogaus teisių klausimais bei ugdysime empatiją kitokiems, nei mes.

Filmai yra nuostabi priemonė šiam tikslui – jie gali būti patogi įžanga diskusijai minėtomis temomis. Vaikai tuomet gali įsijausti į situaciją, vaizduojamą filmuose, susitapatinti su filmo herojais, emociškai susieti save su problemomis, vaizduojamomis kino juostoje.

– Kaip atrodo nepatogaus kino seansas „Nepatogaus kino klasėje“? Ar tai – tik filmo peržiūra, ar yra ir papildomų prieš ar po sekančių veiksmų? 

– Svarbu prieš pamoką, kurios metu bus rodomi „Nepatogaus kino klasės“ filmai, perspėti vaikus ar jaunuolius, kad bus kalbama apie jautrias, sudėtingas temas ir kad reiktų tam pasiruošti. Prieš filmą mokytojai gali paaiškinti ir tam tikrus terminus, su kuriais susidurs žiūrovas.

Po filmo reikia daug ką aptarti, nes dažnai jo metu kyla nemažai klausimų, prieštaringų jausmų. Tai galima daryti labai skirtingai: kviesti bendrai diskusijai ar susiskirstyti grupėmis, pasiūlyti kartu atsakyti į kilusius klausimus, organizuoti debatus, paruošti vaikams užduotis, kurias jie turi įvykdyti po filmo, ar net žaisti žaidimus. Tokius įvairius pasiūlymus aptarimui galima rasti „Nepatogaus kino klasės“ metodinėse priemonėse, pateikiamose kartu su filmais.

– Kaip vaikai reaguoja į šiuos filmus? Kokius klausimus jie kelia, kaip jaučiasi, pažiūrėję filmą?

– Reakcijų būna įvairių – visgi filmai yra labai jautriomis temomis. Dažniausiai vaikai būna labai susidomėję, noriai diskutuoja apie filmus, nori sužinoti daugiau, kelia klausimus. Svarbu, kad jie jaustųsi saugiai ir nebijotų parodyti, kad kažko nesuprato, kad su kažkuo nesutinka ar kad kažkas juos itin sujaudino.

Festivalio „Nepatogus kinas“ akimirka | Organizatorių nuotr.

– Kokie jūsų lūkesčiai, vykdant šį projektą? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate?

– Norime, kad Lietuvoje augtų supratingi, socialinę įvairovę gerbiantys ir empatiški vaikai, kurie kurs mūsų ateities visuomenę. Tikimės, kad galime prie šio tikslo prisidėti „Nepatogaus kino klasės“ projektu, suteikdami mokytojams edukacines priemones kalbėtis su vaikais žmogaus teisių temomis ir taip ugdyti jautrumą aplinkai.

Didžiausias iššūkis projektui yra nusistovėjusios, senamadiškos normos. Dažnai vis dar galvojama, kad su vaikais nereikėtų kalbėtis apie lytiškumą, negalią, karo zonas. Tačiau būtent kviesdami vaikus tokiai diskusijai, galime ugdyti supratingą ir empatišką visuomenę.

Aplankyti „Nepatogaus kino klasės“ projektą ir daugiau sužinoti apie jį bei jame esančius filmus galima čia. Daugiau vaikams ir jaunimui aktualių temų rasite rubrikoje „Vaikams ir apie vaikus“.