Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. vasario 28 d. 23:36
Klaipėdos lėlių teatro aktorė Monika Mikalauskaitė: „Lėlės visada yra arčiau vaiko“

Aktorė Monika Mikalauskaitė. Iš spektaklio „Ieškoma: teisybė“ | Donato Bielkausko nuotr.

Šį kartą rubrikoje „Menas ir vaikai“ kviečiame kartu nusikelti į Klaipėdos lėlių teatrą – vieną jauniausių, bet novatoriškiausių lėlių teatrų Lietuvoje. Čia, nedidelėje teatro salėje, vaikams ir kūdikiams atsiveria didelis, naujas ir magiškas pasaulis. Apie tai pasakoja Klaipėdos lėlių teatro aktorė Monika Mikalauskaitė.

– Pradėkime nuo pačių pradžių: kokia buvai vaikystėje? Ar meilė lėlėms ir teatrui prasidėjo jau nuo mažens?

– Vaikystėje buvau labai judri, smalsi ir žaisminga. Kaip ir dauguma, gyvenau raudonų plytų daugiabutyje. Vasarą, kada nereikėdavo eiti į mokyklą ar darželį, bėgdavau žaisti į kiemą. Išeidavau ryte ir grįždavau sutemus. Buvau iš tų vaikų, kurių mamos per daugiabučių balkonus vardais šaukdavo vaikus pietų. Kartais neprišaukdavo. Kartais mama net nežinodavo, kur mes nuklysdavom. O mes vaikščiojom plačiai. Tyrinėdavom miesto kampelius. Dažniausiai, žinoma, tuos baugiausius. Bet vaikystę prisimenu kaip labai gražų laiką. Išterliotą uogomis, bet labai jaukią.

Aktorė Monika Mikalauskaitė. Iš spektaklio „Kalėdų senelio namelis“ | Donato Bielkausko nuotr.

Dabar jau galiu pasakyti, kad meilė lėlėms tikrai prasidėjo vaikystėje. Tik tada aš to nesupratau, nes net nežinojau, kas tas lėlių teatras yra. Dabar geriausiai atsimenu du nutikimus. Vienas jų – darželyje. Pas mus jame buvo toks slaptas rūsys. Jame lankiausi gal kokius tris kartus. Ten buvo sunešta daug visokiausių nereikalingų daiktų. Bet mes rūsyje žiūrėdavome animacinius filmus ir žaisdavome lėlių teatrą. Tuomet man ta maža ruda širmutė ir jau gerokai pagyvenusios lėlės buvo kažkas nenusakomo. Man turbūt tas rūsys toks magiškas ir buvo dėl lėlių. Labai tikėjau jomis. Jų istorijomis. Tikėjau, kad tas gaidelis čia ir kalba. Gyvas gaidelis atėjo pas mus į rūsį ir kalba. O gal dar magiškas ir dėl to, kad retai jį matydavau.

Susiję:

Kitas įvykis – namuose. Visai netikėtai Kalėdų proga nuo Kalėdų senelio gavau skambančią, grojančią knygą. Ją atvertęs pamatai Kalėdų senio valdomas marionetes – klouną ir briedį. Tą knygą aš iš naujo paėmiau gal prieš trejus ar ketverius metus. Ir nustebau pamačiusi, nes vaikystėje nebuvau užfiksavusi marionečių. Net tėvams rodžiau iš naujo ir klausiau: kaip čia taip? Magija, ne kitaip. Kaip ir lėlių teatras.

– Kaip lėlių teatras atėjo į tavo gyvenimą? Kodėl pasirinkai būtent lėlių, o ne dramos teatrą?

– Na, greičiausiai pas poną lėlių teatrą atėjau aš. Nuo mažų dienų vienaip ar kitaip buvau scenoje: šokau, dainavau, grojau. Tik teatro nebuvo mano gyvenime. Manau, man jo ir trūko. Jis buvo visų pomėgių sintezė. Negaliu atsiminti tos dienos, kada man šovė į galvą mintis apie teatrą, bet šovė labai stipriai. Ir aš labai intensyviai apie jį pradėjau galvoti. Savo mieste kartu su kitomis mergaitėmis vedžiau renginius, kada sakydavome eiliuotus tekstus, mokydavomės scenoje reikšti mintį, jaustis laisvai ir organiškai. Tai buvo mano artimiausia patirtis teatrui. Ir aš nusprendžiau bandyti.

Iš spektaklio kūdikiams „Vienas, du – kur tu?“ | Donato Bielkausko nuotr.

Tais metais, kai baigiau mokyklą, Klaipėdoje rinko lėlių teatro kursą. O aš kažkaip maniau, kad dramos režisūros. Bet neišsigandau. Žinoma, turėjau tų didelių užmojų būti dramos režisiere ar aktore, bet priėmiau lėlių teatro iššūkį. Ir nors nieko apie lėlių teatrą nežinojau, man pavyko. Anksčiau daug galvojau, gal reikėjo bandyti stoti ir į Vilniuje rinktus kursus, o gal Kaune, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad esu teisingoje vietoje, savo vietoje. Tokiame teatre, kuriame mane kasdien ištinka magija, atradimai, teatre, kuris mane apdovanoja neaprėpiama fantazijos didybe. Galiu sakyti, kad lėlių teatras pakvietė mane jį pažinti. Aš sutikau. Ir šitos pažinties nesigailiu.

– Ką reiškia vaidinti vaikams? Ar tai sudėtingesnė, ar paprastesnė auditorija?

– Vaidinti vaikams visada gera. Jie reaguoja į tai, ką tu darai, į tavo emociją, istoriją. Ar tai sudėtingesnė, ar paprastesnė auditorija, sunku pasakyti, nes ji ir tokia, ir tokia. Sudėtingesnė, nes jaučiu atsakomybę už tai, ką sakau vaikui, kaip tai sakau, o paprastesnė, nes ją kur kas paprasčiau sudominti ir sulaukti atsako. Žinoma, atsakas nebūtinai malonus. Kartais vaikai tiesiog atvirai pasako – man nepatiko, nesąmonė, ir tu tai priimi kaip didžiulį komplimentą, nes vaikas moka pasakyti savo nuomonę, geba reikšti jausmus. Skirtingai nei suaugusiųjų publika, kuri, galbūt tau pasakys, kad patiko, bet veide slėps nusivylimą. Apskritai, prie abiejų auditorijų reikia mokėti prisitaikyti. Reikia gebėti perduoti teisingą energiją, kas kartais toli gražu nėra paprasta.

Iš spektaklio „Coliukė“ | Donato Bielkausko nuotr.

– Vaidini ir spektaklių cikle „Miego pagalvėlės – sapnų pasakėlės“, skirtame kūdikiams. Kaip tokie maži vaikai supranta pasirodymą? Ką jie iš jo išsineša, ko išmoksta?

– Spektaklių ciklas „Miego pagalvėlės – sapnų pasakėlės“ vienas pirmųjų mano aktorinių darbų lėlių teatre. Pirmieji spektakliai man buvo sudėtingi. Nežinai, ko sulauksi iš mažųjų žiūrovų. Esi įpratęs, kad teatre tyla, tavęs klausosi, o spektaklių kūdikiams metu būna tikrai nemažas triukšmas. Kūdikiai guli, sėdi, eina, šliaužia, lipa, valgo, geria, krykštauja ir dar daro dešimt visokiausių dalykų vienu metu. Labai sunku susikoncentruoti į savo darbą ir tuo pačiu reaguoti ir į aplinką, ir į vaikus. Kadangi šis ciklas interaktyvus, jis reikalauja nuoširdaus bendravimo su vaikučiais ir nebijojimo būti mažu vaiku pačiam.

Vaikai skiria melą nuo tiesos. Ir jei tu bandysi jiems meluoti, jie supras, spektaklis bus nepavykęs.Aktorė M. Mikalauskaitė

Spektaklyje veikia paprastas siužetas. Vaikai mato saulę, debesis, lietų, įvairius gyvūnus, vandenį… Visa tai pinasi kartu su muzika. Moksliškai nustatyta, kad vaikai nuo ankstyvojo amžiaus reaguoja į spalvas, muziką, judesį. Tai ir yra svarbiausia. Spektaklio metu mes prieiname su lėlėmis prie kiekvieno vaiko individualiai. Jis gali paliesti jas, patyrinėti iš kokių medžiagų padarytos. Jie viską supranta, džiaugiasi pamatę kažką atpažįstamo, ploja, juokiasi, reaguoja. Vaidinimui pasibaigus mes vaikučius pakviečiame į sceną, kurioje jie, nusiėmę batukus, gali pažaisti su lėlėmis: gaudo paukščiukus, nardo su žuvimis, plaukioja kaip delfinai…  Tai yra jų pažintis su pasauliu. Manau, jie tikrai išsineša gerų, šiltų emocijų, išmoksta stebėti, bendrauti su kitais vaikais.

Iš spektaklio „Sapnų pasakėlė – Diena/Naktis“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

– Šiandien lėlių teatras kaip niekada įvairus – jame galima pamatyti skirtingas lėlės, žaidimą šešėliais, galima pasirinkti iš daugybės temiškai skirtingų pasirodymų. Galbūt pastebėjai, kokios lėlių teatro formos, spektaklių temos yra artimiausios šiuolaikiniam vaikui?

– Sakyčiau, kad tai labai individualu. Kiekvienas vaikas skirtingas, tad formos ir temos kiekvieną paliečia vis kitaip. Be abejo, tai priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Spektakliuose kūdikiams svarbiausia yra forma, nes vaikas, visų pirma, pamato ir vertina vaizdą – spalvas, įvairias linijas, tik jų pagalba gebi sekti kad ir minimalią istoriją. Vyresniems vaikams svarbiausia yra siužetas, jis turi paliesti, būti ir linksmas, ir liūdnas, spalvingas ir kupinas žaismės. Man atrodo, kad bet koks geras, pavykęs spektaklis palies bet kokį vaiką, nesvarbu, ar jis bus tradicinių pirštininių lėlių ar šešėlių, stalo lėlių ar objektų. Vaikai skiria melą nuo tiesos. Ir jei tu bandysi jiems meluoti, jie supras, spektaklis bus nepavykęs.

Šiuolaikiniam vaikui labai artimas interaktyvus spektaklis, kurio metu mažieji žiūrovai įtraukiami į procesą. Ir tai nieko nestebina, nes vaikai buvo, yra ir visada bus aktyvūs. Jiems visada reikės veiksmo. O kai jie pasineria kartu su istorija, personažais į vaidinimą, patiria didžiulį teatro malonumą.

Iš spektaklio „Sapnų pasakėlė – Vandenynas“ | Angelinos Furmaniuk-Savickienės nuotr.

– Teatre paprastai tikimės išvysti ryškias emocijas, veido išraiškas, gestus – daug kam tai ir yra teatro žavesys. Tuo tarpu lėlių teatro aktorius, galima sakyti, tampa nematomas. Kaip negyvi objektai padaromi įdomūs žiūrovams, o ypač vaikams? 

– Lėlės visada yra arčiau vaiko. Jie su jomis kasdien. Jie jas šukuoja, valgydina, kalbina, kartu sprendžia problemas, mokosi mylėti ir rūpintis. Tad lėlių teatras jiems yra kaip sugrįžimas į savitą fantazijų pasaulį, kuriame gyvūnai kalba, lėkštės skraido, vyksta nenusakomi nuotykiai. Tiesą pasakius, kaip mes įpučiame gyvybes lėlėms, nei pati negaliu suprasti, o juolab – paaiškinti. Tai tiesiog įvyksta. Tu susitapatini su lėle. Žiūri į ją, kaip ji atrodo, bandai atrasti charakterį, o jis tiesiog gimsta tavyje repeticijų metu. Dažnai pagalvoju, kaip atrodyčiau, vaidindama kiškį dramos scenoje, naudodama lėlių teatro elementus. Tikrai juokinga. Kita vertus, atgaivinti lėles mes nuolat mokomės. Jos kaskart vis kitokios, bet principai išlieka tie patys – svarbus judesys, balsas, charakteris.

Lėlės visada yra arčiau vaiko. Jie su jomis kasdien. Jie jas šukuoja, valgydina, kalbina, kartu sprendžia problemas, mokosi mylėti ir rūpintis.Aktorė M. Mikalauskaitė

Lėlių teatro aktorius man yra fenomenas. Tai matau, stebėdama kitus. Kartais lėlių teatro aktoriaus kurti vaidmenys yra daug įdomesni, nei dramos teatro aktoriaus įkūnijami veikėjai. Galbūt, čia kalba mano didžiulė meilė šiam fantazijų teatrui… Mūsų darbo specifika kiek kitokia, nors pastaruoju metu dramos ir lėlių teatrai niveliuojasi. Mums, lėlininkams, tenka suvaidinti ir „gyvą planą“. Nebūna vien spektaklių už širmos. Tačiau mes turime saugoti savo rankas, turime dėmesį skirti ne sau, o lėlei, turime įsitikinti, kad prieš spektaklį ji nėra susivėlusi, kad yra pasiruošusi žibėti scenoje.

Iš teatralizuotos edukacijos „Lėlių teatro magija“ | Donato Bielkausko nuotr.

– Koks vaidmuo tau buvo pats artimiausias, smagiausias?

– Anksčiau paprastai atsakydavau, kad Coliukė, nes tai buvo pirmasis rimtas, pagrindinio herojaus vaidmuo. Tačiau dabar manau kitaip. Artimiausias ir smagiausias vaidmuo man – gegutės, spektaklyje „Ieškoma: teisybė“.  Kad jis man toks smagus ir artimas, lemia viskas. Visų pirma, tai yra spektaklis medžiuose, kurį vaidiname Klaipėdos skulptūrų parke. Man patinka pats pasirengimo procesas. Kartu su kolegomis apsimauname baisiausius rūbus, kokius tik turime, nes žinome, kad lipsime į medžius. Susirenkame parke, užsimetame virves ir tada jau kopiame. Medžiuose susistatome lėles, pasirengiame scenas ir veikiame. Spektaklio metu bėgame kartu su vaikais, šaukiame, vaidiname ir iš tiesų smagiai leidžiame laiką. O gegutė man leidžia žaisti. Ji sukuria džiaugsmą regėti kalbantį paukštį medyje. Būdama ja, jaučiuosi komiškai, smagiai, energingai, pati nuoširdžiai patikiu istorija, kaip ir tada, vaikystėje, kai tikėjau, jog gaidelis atėjo mums paskaityti pasakos. Visas šio spektaklio pasirengimo procesas, o po to jau ir vaidinimas žiūrovams, man sukuria didelę laimę būti teatre, būti jo dalimi, kurti tai, kas turi išliekamąją vertę.

– Koks didžiausias tavo darbo iššūkis?

– Turbūt niekada nenustoti būti vaiku. Nebijoti būti kvailu, nebijoti savyje atrasti to, kas, galbūt, tau nepriimtina. Viską regėti lyg pirmą kartą, išgyventi pirmą įspūdį, naiviai ir nuoširdžiai į viską pažvelgti vaiko akimis.

Aktorė Monika Mikalauskaitė | Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

– Galbūt tau arba tavo kolegoms vaidinant yra nutikę juokingų ar kurioziškų situacijų? Juk vaidinate su daiktais, kurie gali sulūžti, išslysti iš rankų… Gal panašiose situacijose yra tekę improvizuoti ar kitaip suktis iš padėties?

– Tikrai taip, ir ne kartą. Dabar geriausiai pamenu spektaklį „Coliukė“. Pagrindinė herojė spektaklyje yra pagaminta iš modelino. Vieno spektaklio metu nulūžo Coliukės ranka, tiksliau, delnas. Ji tiesiog buvo be delno. Bandžiau kiek įmanoma tai  paslėpti, uždengti, sukti lėlę kita puse, kad tik nesimatytų. O tuo metu galvoje nuolat sukosi mintis: kur tas delnas pasimetė? Iki šių dienų nežinau, ar žiūrovai matė tą katastrofą.

Susiję:

Panašių įvykių pasitaiko tikrai nemažai. Kadangi lėlių teatro spektakliuose paprastai būna daug smulkių detalių, mes kartais pamirštame vieną ar kitą pasidėti scenoje. Esame vaidinę ir kregždutę be sparnų, visko yra buvę. Dažniausiai kurioziškų situacijų pasitaiko spektakliuose kūdikiams. Vaikai jų metu mums neša bandeles, skanėstus, kartu su mumis vaidina, kalba, siūlo atsigerti ir panašiai. Bet visos šios situacijos, netikėtumai labai pamoko, nors ir sukelia daug juoko. Jos įprasmina mūsų darbą, suteikia gyvybės, apdovanoja tikrais patyrimais.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.