Asmeninio archyvo nuotr.

Elena Selena – jauna menininkė iš Lietuvos, kurianti erdvines knygas vaikams, o taip pat dirbanti grafine knygų dizainere. Kaip teigia pati autorė, ilgą laiką piešusi iliustracijas tik laisvalaikiu, vienąsyk ji susimąstė, kad, galbūt, šis pomėgis galėtų tapti jos profesija.

Būtent ši mintis ir atvedė Eleną į Paryžių, kur ji pasirinko iliustracijos meno studijas École Estienne meno mokykloje. Vieną jos darbų – erdvinę knygą vaikams, pavadinimu „Jardin bleu“ (liet. k.„Mėlynasis sodas“), išleido leidykla „Gallimard Jeunesse“ , o knygą pamėgo ne tik Prancūzijos, bet ir Italijos skaitytojai. Su Elena ir jos kūryba Lietuvos skaitytojai galėjo susipažinti Vilniaus knygų mugėje, o patys mažiausieji – net sudalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Su šiuo metu Paryžiuje gyvenančia ir dirbančia menininke kalbamės apie kūrybą vaikams, iliustracijos meną ir jaunuosius mūsų dienų skaitytojus.

Knygos „Jardin bleu“ (liet. k. „Mėlynasis sodas“) mintis gimė iš noro papasakoti istoriją apie sapną ir realybę – sutemose jie susipina ir tampa nebeaišku, kas yra tiesa, o kas – vaizduotės sukurti paveikslai. E. Selena

– Elena, kokia buvai vaikystėje? Gal prisimeni, kada ir kaip tave pirmą kartą sudomino knygos, skaitymas, iliustracija?

– Prisimenu tą momentą, kai man buvo penkeri ir dar nemokėjau skaityti, bet be galo troškau įminti paslaptingų knygose slypinčių simbolių paslaptį. Tada mano geroji a. a. Močiutė iškirpo man iš popieriaus langelį ir išmokė, kaip, slenkant jį per puslapį, sujungti raides. Taip perskaičiau žodį, paskui – du, galiausiai, sakinį, iš puslapių pradėjo lietis istorijos, nuotykiai, jaudinantys atsitikimai! Skaityti buvo toks nepaprastas malonumas, kad vaikystėje knygas tiesiog ryte rijau, o aistra literatūrai manęs neapleidžia iki šiol!

– Iš ko semiesi įkvėpimo? Galbūt, yra užsienio arba Lietuvos menininkų, iliustratorių ar dailininkų, kurių kūrybą seki, kurie tave įkvepia? O gal įtaką daro kokios nors šalies liaudies kūryba?

– Stengiuosi sekti knygynuose pasirodančias  naujienas, domiuosi Lietuvos bei Prancūzijos, Čekijos, Japonijos, Pietų Korėjos iliustruotojų darbais. Iš ypač mylimų galėčiau paminėti Anouck Boisrobert ir Louis Rigaud, Dominique Ehrhard, Joëlle Jolivet. Mane taip pat labai žavi lietuvių liaudies o taip pat kitų pasaulio tautų raštai, ornamentai.

L. Masio nuotr.

– Kodėl pasirinkai Lietuvoje ne taip dažnai randamą erdvinės knygos formatą? Ar vaizdinė kalba yra artimesnė jaunam šiandienos skaitytojui?

– Jau keletą metų aistringai žaviuosi erdvinėmis knygomis ir pati jas kuriu. Manau, kad knygoje atsirandanti trečioji dimensija sukuria stebuklo įspūdį, o taip pat tarsi savotiškai panardina skaitytoją ir jį patį paverčia istorijos  dalyviu.

– Šiandien vis daugiau girdime, esą šiuolaikinė karta mažai skaito, nebesidomi literatūra. Ar sutinki su tuo? Galbūt, jaunoji karta reikalauja naujo požiūrio į knygą, jos leidybą, teksto pristatymą? O gal knyga apskritai nebėra ta meno forma, kuria su vaikais reikėtų kalbėtis šiandien?

– Tiesa yra tai, kad šiuolaikinė visuomenė darosi vis „vizualesnė“, vaizdas tampa greitesnis, paveikesnis už žodį, o informacijos kaita yra žaibiška, palyginus su tuo, kas vyko, tarkime,kad ir prieš penkiolika metų. Dėl to kartais vaikams kiek sunkiau susikoncentruoti skaitant. Vis dėlto manau, kad iliustracija tikrai gali padėti vaikui susidomėti, susitapatinti su tekstu, o geras tekstas savo ruožtu – praturtinti iliustraciją. Manau, kad reikia ieškoti kuo skambesnio jų dialogo bei naujų išraiškos būdų. Tikiu, kad kai kurios istorijos yra amžinos ir jokios permainos negali joms pakenkti. Visgi reikia padėti vaikams jas pamilti ir knygose atrasti artimus draugus – tai tarsi pastūmėti sniego kamuolį nuo kalno, o paskui jau viskas vystosi savaime.

– Tavo knyga buvo išleista ir pristatyta Prancūzijoje. Kaip tau atrodo, ar prancūzų požiūris į meną, knygas vaikams, į kultūrinį ir meninį vaikų lavinimą yra kitoks nei Lietuvoje?

– Turime panašumų, nes tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje nepaprastai mylimos knygos. Fenomenalu, kiek kasmet žmonių apsilanko Vilniaus knygų mugėje. Tai liudija nepaprastą mūsų susidomėjimą kultūra, literatūra. Tiesa ir tai, kad prancūzai nepaprastai didelį dėmesį skiria kultūrai, vaikų lavinimui. Stengiamasi jiems atskleisti pasaulio įvairovę, nuo pat mažens vaikai yra vedami į parodas, knygynuose – ne tik didžiulė pasiūla, bet ir kokybė nepaprastai aukšto lygio. Pačiai ne kartą teko matyti, kaip šeštadienį tėvai su vaikais ateina į sausakimšą  knygyną, kartu varto knygas, skaito, domisi naujovėmis. Manau, kad nors ir esame mažesnė šalis, iš šio gražaus pavyzdžio galime semtis įkvėpimo ir idėjų, kurias galima įgyvendinti ir Lietuvoje.

Manau, kad vaikai visais laikais buvo ir bus vienodai atviri ir žingeidūs. Labiau keičiasi pati visuomenė ir tai, ką ji vaikui siūlo.E. Selena

– Ko trūksta Lietuvos vaikų literatūros pasaulyje: naujų formų, leidinių, mokyklų ar tėvų įsitraukimo, požiūrio kaitos? O gal kaip tik esame daug dėmesio vaikų literatūrai skirianti šalis?

– Dėmesio vaikų literatūrai Lietuvoje yra skiriama vis daugiau, didėja ir įvairovė, knygų kokybė. Manau, visada yra sveika ir naudinga domėtis tuo, kas vyksta ir kitose šalyse, juolab, kad paveikslėlių kalba yra universali ir visiems suprantama. Kartais apmaudu, kad leidybinė politika dažnai atsiremia vien į komercinę knygos sėkmę. Esu įsitikinusi, kad reikėtų sukurti tam tikrą ne su pardavimais  susijusią  laisvę, sąlygas eksperimentams, kūrybiškumui, kartu plečiant ir skaitytojų akiratį. 

– Kokias lietuvių autorių knygas vaikams, tave žavinčias  savo istorijomis, iliustracijomis arba netikėta forma, rekomenduotum mažiesiems skaitytojams? 

– Su dideliu džiaugsmu varčiau  ką tik pasirodžiusią Monikos Vaicenavičienės iliustruotą knygą apie Joną Basanavičių.  Kiek vyresniems vaikams (ir suaugusiems) siūlyčiau paskaityti gražiausios knygos titulą laimėjusią knygą „Sibiro haiku“.

– Kokie tavo ateities planai? Ar kurti vaikams ketini ir toliau?

– Taip, tikrai taip! Kiek tik jėgos ir vaizduotė leis!

L. Masio nuotr.