LVIII Vilniaus aukcionas vyks A. Mončio muziejuje: susipažinkite su menininko gyvenimu
Antanas Mončys, „Švilpis“ (1985 m.) | Kęstučio Stoškaus / A. Mončio namų-muziejaus nuotr.
Apie Antano Mončio fenomeną, jo gausios kolekcijos įkurtuves Palangoje, draugystę su Vilniaus aukcionu ir jo rengiamos labdaringos rubrikos svarbą, išgyvenimą apgailėtino kultūros finansavimo sąlygomis ir svajones kalbėjomės su šio dailininko dukterėčia, A. Mončio namų–muziejaus vadove Loreta Birute Turauskaite. Rugpjūčio 3 d. A. Mončio namuose-muziejuje penktą kartą vyks ir LVIII Vilniaus aukcionas, tęsiantis kilnią labdaros misiją.
Kaip Palanga įveikė Druskininkus
– Kaip atsitiko, kad A. Mončio, kuris iš esmės negyveno Palangoje, muziejus buvo įkurtas būtent čia?
– Taip, jis gimė Kretingos rajone esančiame Mončių (dabar pervadintas Mančių – red.) kaime, kuriame, beje, yra ir A. Mončio gatvė, bet niekada negyveno Palangoje. Čia kartu vaikščiojome vėlyvą 1989-ųjų rudenį, kai jis po ilgų metų emigracijoje tą vienintelį kartą buvo grįžęs į Lietuvą. Jau vyraujant nepriklausomybės atgavimo nuotaikoms, ėjome S. Daukanto gatve, kur dabar stovi muziejus, ir A. Mončys tada pasakė: noriu savo menu papuošti būtent Palangą, kurortą, nes Vilniuje ir Kaune meno yra žymiai daugiau.
Dailininkas Antanas Mončys (1962 m.) | Algimanto Kezio nuotr.
Tiesą sakant, tada buvo užsukęs ir į šį pastatą, nes tuo metu čia veikė biblioteka, kurioje aš dirbau. A. Mončys savo akimis matė šias patalpas, tik tada tikrai dar nebuvo nė kalbos, kad muziejus būtent čia ir įsikurs. Bet vėliau jis džiaugėsi šia ruošiama vieta muziejui ir laiškuose rašė: „Būsiu kaip pono Dievo užpečkyje“.
Deja, jis jau nebeišvydo muziejaus, bet iškeliavo tikrai žinodamas, kad jis tikrai bus.
– Ir galbūt turėjo jam specialių pageidavimų?
– A. Mončio namai–muziejus yra tikriausiai pirmasis muziejus Lietuvoje, kur eksponuojamas skulptūras lankytojams leidžiama liesti rankomis, nes tokia buvo menininko valia. O vienintelis noras – kad jo dovanota darbų kolekcija būtų rodoma Palangoje.
Tiesa, jo artimas bičiulis, semiotikas Algirdas Julius Greimas viename savo išlikusiame laiške A. Mončiui siūlė kolekciją įkurdinti Druskininkuose, motyvuodamas, kad ten – kita kultūrinė terpė, o ir būtų parūpinta kur gyventi, jei tik jis būtų apsisprendęs grįžti į Lietuvą. Bet A. Mončys nesirinko patogaus gyvenimo, kolekciją jis atidavė Palangai.
Dėdė be konkurencijos
– Gal Palangos pasirinkimą savo kolekcijai lėmė ir meilės reikalai?
– Nėra, ko slėpti: tų meilių jo gyvenime buvo. Žinau, kad dar besimokydamas Kretingos gimnazijoje, jis išgyveno didelę meilę merginai, vardu Lilija, ir buvo susitikęs su ja po 44 metų, kai lankėsi Lietuvoje.
Didelės meilės, tiesa, gal labiau vienpusės A. Mončys sulaukė ir iš dar vienos nuostabios merginos, vardu Olga, beje, palangiškio, buvusio politiko Raimundo Palaičio, uošvės, kuri įgijo gydytojos profesiją, ištekėjo už Antano bendraklasio ir tapo Tiškiene. Palangoje jie buvo susitikę jau po 44 metų, tik A. Mončys nebeatpažino jos ir savo sesers Birutės klausė, kodėl ši moteris vis verkia bei šluostosi ašaras.
Pasitraukęs iš Lietuvos, jis sutiko gražuolę Annette Penè, bet po kurio laiko vedė kitą gražuolę – Florencę Martel, o keliams išsiskyrus, sukūrė naują šeimą su Margrit Haller von Hallerstein.
Antanas Mončys, „Bučinys“ (1975 m.). Kęstučio Stoškaus / A. Mončio namų-muziejaus nuotr.
– Ir Jus pačią su A. Mončiu siejo ypatingas ryšys, juk jis – Jūsų mamos brolis. Kokį atsimenate savo dėdę?
– Man jis buvo ypatingas. Atsimenu, kai aš jam rašydavau laiškus, kai mes kalbėdavomės, sakydavau, kad jis – geriausias dėdė pasaulyje. Bet jis tą mano komplimentą visada atremdavo: „Gerai būti geriausiu dėde be jokios konkurencijos. Nes kiek tu dėdžių turi?“
Jis buvo kuklus, mažakalbis, nors būdavo tokių momentų, kad galėdavo kalbėti visą parą (juokiasi – red.). Tuo kuklumu ir pati ne sykį įsitikinau. Kartą 1991 m. pakvietė apsilankyti pas jį Paryžiuje ir aš, įsivaizduodama visą šio miesto romantiką, nuvažiavusi tiesiog išsigandau: mažiausia virtuvėlė, mažiausias kambariukas, sudedama lovelė, kuri dar ir pradeginta… Argi toks yra tas Paryžius? O lovą, beje, pradegino publicistas Tomas Sakalauskas.
Jis buvo ne tik puikus menininkas, bet ir puikus kulinaras ir tai, matyt, paveldėjo iš savo mamos. Bet ir čia pasireikšdavo kuklumas: dažnai prašydavo atsiųsti jam ruginių miltų, kad galėtų išsivirti žemaitiškos pusmarškonės košės, kuri jam primindavo vaikystę.
Tokie štai buitiniai tie mano prisiminimai.
Kas sieja A. Mončį ir ufonautus
– Kaip Jums atrodo, ar Lietuvoje A. Mončio fenomenas yra pakankamai įvertintas, ar dar ateis tas laikas?
– Aš tikiu, kad tas laikas dar ateis, o tuo pačiu ir matau, kad jis tikrai ateina. Pas mus dažnai atvyksta žmonės, kurie nė karto nėra buvę Lietuvoje ar Baltijos šalyse, bet juos atvykti čia skatina A. Mončys ir jo darbai. Tai šį tą reiškia.
– A. Mončio namams–muziejui ši vasara ypatinga jubiliejais: liepos pradžioje minėjote įkurtuvių dvidešimtmetį, o štai netrukus čia penktą kartą vyks ir Vilniaus aukcionas. Kokią vietą palangiškių gyvenime užima ši vieta?
– Žinote, į šį klausimą geriausiai atsakytų patys palangiškiai, tačiau neslėpsiu: A. Mončio namų-muziejaus atsiradimas ir čia saugomas jo darbų rinkinys tikrai pakeitė vietos žmonių gyvenimą.
Atsimenu, kai tik muziejus atsidarė, nacionalinės premijos laureatas, poetas Rolandas Rastauskas labai tiksliai įvardijo A. Mončio pasirodymą Palangoje ir jo santykį su vietos žmonėmis: tai – ufonautas. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad palangiškiams jis jau tikrai nebėra ufonautas. Iš pradžių jie ateidavo labai nedrąsiai, su baime išvysti A. Mončio kūrinius, nes galvojo, kad nesupras ir nežinos, kaip juos vertinti. O dabar jaučiame, kad tuos žmones jau prisijaukinome – jie užaugo, ateina ir atsiveda savo vaikus.
Atsiradus muziejui, pasikeitė ir visa kultūrinė Palangos aplinka: čia vyksta daug renginių, pristatome daug menininkų, dėl kurių nebereikia važiuoti į kitus šalies miestus, atsirado skulptūrų parkas. Štai net ir ne mes, o Vilniaus aukcionas atvažiuoja pas mus.
Gyvybiškai svarbi parama
– Kaip užsimezgė draugystė su Vilniaus aukciono namais?
– Netikėtai ir labai natūraliai. Bet, žinoma, viskas nutiko per A. Mončį. Prieš penkerius metus Vilniuje vyko jo darbų paroda „Spalvų vokalizės“, kurioje susitikome su Vilniaus aukciono namų vadove. Tiesa sakant, mane visada stebino tų aukciono namų fenomenas ir sugebėjimas rasti „pasiklydusius“ A. Mončio darbus bei integruoti juos į siūlomas kolekcijas.
Tada aš pasiūliau vasarą perkelti Vilniaus aukcioną į Palangą, pabandėme ir štai čia jis vyks jau penktą kartą. Mes tuo labai džiaugiamės ir net nebeįsivaizduojame vasaros be aukciono, nes jis pagyvina muziejaus gyvenimą, garsina A. Mončio kūrinius ir suaktyvina lankytojų domėjimąsi jais bei visa lietuvių daile.
Antanas Mončys, „Vandens nešėja“ (1977 m.) | Kęstučio Stoškaus/ A. Mončio namų-muziejaus nuotr.
– O ar A. Mončiui būtų patikę?
– Aš tuo nė neabejoju – jis būtų tikrai apsidžiaugęs. Ir ne tik dėl to kultūrinio vyksmo, taip pat ir dėl pagalbos, kurios pradininke galima laikyti A. Mončio gerą draugę, grafikę Nijolę Vedegytę–Palubinskienę. Būtent ši menininkė dalį savo darbų pasiūlė parduoti ir gautais pinigais prisidėti prie muziejaus veiklos. Džiugu, kad Vilniaus aukcionas plėtoja šią idėją kasmet sukurdamas ir pasiūlydamas meno mėgėjams labdaringą rubriką, skirtą A. Mončio namams–muziejui paremti.
– Kiek ši parama yra svarbi A. Mončio namams–muziejui?
– Gyvybiškai svarbi, nes ne paslaptis, kad muziejaus finansavimas yra apgailėtinas. Visi muziejai nėra lepinami, bet mums ypatingai sunku ir, jei ne parama, paskutinį šių metų ketvirtį turėtume užrakinti duris ir nebedirbti. Bet turime vilties, turime naujai išrinktą aktyvų A. Mončio paramos fondo valdybos pirmininką Tue Freltoft, pagaliau, Palangos miesto savivaldybės palaikymą, ir tikimės, kad taip nereikės pasielgti.
– Vadinasi, Vilniaus aukciono metu surinkti pinigai padės Jums tiesiog išgyventi?
– Žinote, mes labiausiai nenorėtume naudoti paramos išgyvenimui. Mieliau papildytume kolekciją, įrengtume keltuvą neįgaliesiems muziejuje, surengtume parodą su užsienio partneriais. Bet dabar kol kas neturime kitos išeities.
Tiesa, nesėdime sudėję rankų, dairomės mecenatų. Kartais ir svajonės išsipildo.
Antanas Mončys, „Begalinis“ (1970 m.) | Kęstučio Stoškaus / A. Mončio namų-muziejaus nuotr.
A. Mončio kolekciją pildo dovanos
– Bet spėju, kad matant A. Mončio darbus Vilniaus aukciono kataloge ir žinant savo finansines galimybes, truputį skauda širdį…
– Truputį. Bet šiuo atveju mes esame laimingi, nes labai dažnai tuos darbus mums padovanoja juos įsigiję žmonės. Tad iki šiol nesame pirkę nė vieno A. Mončio darbo.
Tiesa, Vilniaus aukcione gana dažnai atsiranda A. Mončio darbų, į kuriuos aš žiūriu su rimtu pavydu. Pavyzdžiui, mano pavydo objektas šio aukciono kolekcijoje yra man iki šiol nematyta skulptūra „Moteris“. Jeigu tik turėčiau pinigų, ji tikrai atsidurtų muziejuje. Bet galbūt jos naujasis šeimininkas norės mums ją paskolinti ir eksponuoti būtent A. Mončio namuose–muziejuje?
– Ar sulaukiate daug tokių dovanų ir kas jas dažniausiai dovanoja?
– Tikrai sulaukiame. Ir dažnai tos dovanos būna labai asmeniškos. Štai prieš keletą metų Kanadoje gyvenanti dailininkė Snaigė Šileika ir jos vyras rašytojas Antanas Šileika atvežė ir padovanojo skulptūrą „Moteris su karučiu“. Būdami jauni jie susituokė Paryžiuje ir A. Mončys vestuvių proga padovanojo tokią simbolinę dovaną – moters su karučiu, kuriame pilna vaikų, skulptūrą. Mums tai labai brangus eksponatas, nes pasakoja jau ne tik A. Mončio, bet ir kitų žmonių istoriją.
Bet kūrinius muziejui dovanoja ir tie, kurie nebuvo nei giminės, nei draugai su A. Mončiu ir net nebuvo jo savo gyvenime sutikę. Tai – žmonės, vertinantys meną ir žinantys, kad didžiausia meno kolekcijų prasmė – atvirumas ir viešumas, suteikta galimybė visiems džiaugtis menu.
– O pažvelgusi į šio vasariško Vilniaus aukciono kolekciją – be A. Mončio kūrinių ir muziejaus kolekcijos pildymo – rastumėte ką sau asmeniškai įsigyti?
– Žinoma, ir tai būtų Alfonso Dargio kūriniai. Dabar galvoju, kad ir čia nuo A. Mončio neišeina atsiriboti, nes regis, jis kartu su A. Dargiu 1964 m. turėjo bendrą parodą Klivlande, JAV (juokiasi – red.). Dar patiktų Algio Griškevičiaus darbai, bet šioje dvikovoje vis tiek laimėtų A. Dargis.
– Bet kuriuo atveju, ne kūriniai, vaizduojantys jūrą?
– Jūrą mes turime čia, tad mums ji ne taip jau labai ir rūpi. Tik į Palangą atvažiavę vilniečiai jaučia nostalgiją, todėl pirmiausia ir bėga prie jos. O mes, palangiškiai, palaukiam, kada visi išsiskirstys. Ir tada jau einam prie jūros.
– Ačiū už pokalbį.
