Spektaklio repeticija | D. Putino nuotr.

Spektaklio pavadinimas iš pirmo žvilgsnio sufleruoja, kad lapkričio 13 ir 14 dienomis apsilankius Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ premjeroje „Tik suaugusiems“ verta tikėtis provokacijos. Visgi pasikalbėjus su spektaklio kūrėju, režisieriumi ir dramaturgu Justu Terteliu tampa aišku, kad banalių provokacijos formų čia neišvysime, o nepatogiausius klausimus sau patiems užduoti privers kūrėjų siūlomas įdėmus ir gyvybingas žvilgsnis į asmenybės brandos paradoksus. „Prieš klausdami, kodėl dabar vaikai yra tokie, kokie yra, mes pirmiausia turėtume užduoti tokį patį klausimą apie save pačius – apie suaugusius“, – įsitikinęs J. Tertelis, savo naujajame darbe gvildenantis atsakomybės, melo ir  brandos temas.

– Spektaklio pavadinimas – išties intriguojantis ir gali būti suprastas nevienareikšmiškai. Kodėl savo kūrinį pasirinkai pavadinti būtent taip?

– Žinoma, norisi, kad pavadinimas intriguotų, tačiau ir pati spektaklio tema intriguoja savo paradoksalumu. Jame kalbame apie suaugusius žmones, vaidiname suaugusius žmones, tačiau čia pat klausiame – kada žmogus suauga? Ką reiškia tokiu būti? Viena – būti pilnamečiu, biologiškai išbuvusiu šioje valstybėje 18 metų ir gavusiu atsakomybę balsuoti, bet visai kita yra suaugti – būti atsakingam ne tik už save, bet ir už kažką kitą.

Mes visi sukamės kultūros srityje – einame į spektaklius, žiūrime filmus, klausome  muzikos, galbūt einame į parodas, skaitome knygas, atrodo, kad tai yra visa terpė, kurioje gyvename. Kartą viename renginyje-diskusijoje išgirdau labai įdomią mintį, kad „kultūros išlieka tik tiek, kiek jos sugebame perduoti savo vaikams”. Tai, ką mes šiandien suprantame kaip vertybes, kas mums atrodo prasminga, kuo tikime, ateityje išliks tik tiek, kiek sugebėsime tai perduoti ateinančiai kartai. Man pasidarė įdomu – o kaip mums, kaip visuomenei, sekasi tai daryti? Kodėl mes kartais taip nevienareikšmiškai atsiliepiame apie jaunąją kartą? Teatre esame sukūrę ne vieną spektaklį vaikams, bet nuo tada man pradėjo kirbėti mintis sukurti spektaklį suaugusiems apie vaikus.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad spektaklis skirtas tik atžalų turintiems žmonėms, labai svarbu nepamiršti, kad vaikai irgi yra mūsų visuomenės dalis. Taigi, jei galime kurti spektaklius apie įvairias kitas socialines grupes ir problemas, apie vaikus – tiksliau, apie mūsų santykį su vaikais – kalbėti teatre taip pat būtina. Ši socialinė grupė mums yra ypač aktuali, nes kiekvienas savotiškai esame už ją atsakingi. Viename eilėraštyje yra eilutė, skambanti panašiai į „Tik šalia vaikų mes esame suaugę, o be vaikų mes patys kaip vaikai“. Vaikų tema ir tai, kaip suaugusieji su ja tvarkosi, man pasirodė aktuali, pagalvojau: kaip iš tikrųjų mūsų visuomenėje gali išaugti vaikas? Juk nuo darželio jis tampa sociumo dalimi, formuojama terpės ir kultūros, kurioje gyvename. Prieš klausdami, kodėl dabar vaikai yra tokie, kokie yra, mes pirmiausia turėtume užduoti tokį patį klausimą apie save pačius. Kaip mes, suaugusieji, elgiamės su tais mažais žmonėmis ir kodėl stuktelėjus pilnametystei reikalaujame iš jų atsakomybės, sąžiningumo ir kitų vertybinių dalykų?  Norisi apie tai pasikalbėti su žiūrovais. O grįžtant prie pavadinimo, nors spektaklyje kalbame apie vaikų, augimo temas, patys vaikai spektaklyje nevaidinami, vaidinami tik suaugusieji, todėl spektaklis ir vadinasi „Tik suaugusiems”.

Spektaklio repeticija | D. Putino nuotr.

– Kada pats pasijutai suaugęs? Ar tai įvyko tuomet, kai susilaukei savo atžalų?

– Tai susiję ne tik su vaikų atsiradimu, bet ir su atsakomybe už daugiau, nei save patį, gebėjimu rūpintis kitu. Žinoma, su tėvyste tas pasijunta labai ryškiai – tuomet supranti, kad tavęs tai atsakomybei niekas neruošė. Galima įžvelgti net paralelių su teatru: ką tik buvai studentas, o vieną dieną supranti, kad jau rodai spektaklius su bilietais – kažkas už tai moka pinigus. Pradžioje kuri teatrą tik dėl to, kad tai daryti gera pačiam, o ilgainiui atsiranda tam tikra atsakomybė, pamažu tampi profesionalu.

Suaugusiu, ko gero, tampama atsiradus naujam asmeniniam santykiui su pasauliu, kai pradedi atsižvelgti ne į tai, kaip kiti mano, kad tu turėtum gyventi, o į tai, ką pats manai, kad turėtum daryti. Ne tik galvoti ar piktintis, bet iš tikrųjų daryti tai, ką tau atrodo, kad reikia daryti ir būti už tai atsakingam. Tam kartais reikia drąsos. Gal iš tiesų kai kurie iš mūsų taip niekada ir nesuaugame? Jaučiu, kad mano viduje tebėra vaikas, kuris nori kurti, džiaugtis, kvailioti, priimti nebūtinai racionalius ir protingus sprendimus, bet šalia jo yra ir kita mano dalis, jaučianti atsakomybę, turinti planuoti, dėlioti, nuolat stebėti aplinką.

– Prieš maždaug metus kalbantis apie tuometinę premjerą „CV, arba Kas aš esu“ pagal tavo paties pjesę užsiminei rašąs naują darbą, kurio seniau nebūtum galėjęs parašyti dėl tam tikrų patirčių stygiaus – suprantu, jog tuo metu kalbėjai apie „Tik suaugusiems“. Ar galima sakyti, kad šis kūrinys – autobiografiškas?

– Kaip vienas iš „Atviro rato“ įkūrėjų aš labai tikiuosi, kad šitas spektaklis tęsia mūsų tradiciją. Šįsyk žiūrovus irgi kviesime susėsti ratu, o pati pjesė konstruojama mozaikiniu principu savotiškai primena mūsų pirmuosius „Atviro rato“ spektaklius. Ar ši pjesė autobiografinė? Joje tikrai yra frazių ar fragmentų iš mane supančio pasaulio. Nors manęs, kaip personažo, ten tikrai nėra, pjesėje kalbu apie tai, kaip tapimas tėvu ar mama įmeta į visiškai kitą pasaulį, kuriame ir vėl jautiesi nieko nežinantis. Tame naujame „suaugusiųjų“ pasaulyje atsirado temų, kurios mane pradėjo jaudinti, tapo įdomu, pradėjau užsirašinėti frazes, ir taip po truputį susidėliojo visa pjesė.

Spektaklio repeticija | D. Putino nuotr.

Spektaklio repeticija | D. Putino nuotr.

– Spektaklyje nemažai atsiremiama ne tik į atsakomybės, bet ir melo bei sąžiningumo temas. Kuo jos tau svarbios kalbant apie tėvų ir vaikų santykį?

– Dažnu atveju, mes melą priimame kaip neigiamą dalyką, vaikus mokome: „Nemeluok, sakyk tiesą, būk sąžiningas“. Tačiau iš šalies pažvelgę į daugybę kasdienių situacijų pamatytume, kad augindami vaikus mes tikrai daug meluojame. Kartais nesakome tiesos norėdami apsaugoti vaiką, kartais meluojame mokydami vertybių. Visas pasakų pasaulis pilnas pamokančių istorijų ir išgalvotų veikėjų. Kai kurie tėvai gali sakyti vaikui, kad jis privalo tvarkytis kambarį, antraip ateis ragana, tačiau lygiai taip pat gali ir pasakoti, kodėl Gražuolė myli Pabaisą, nes po jo atgrasia išore slypi geras ir jautrus vidus. Ir tikriausiai po kurio laiko vaikai supras, kad visos pasakos ir fantazijos – netiesa, bet atmetus istorijas pasiliks vertybės, įsišaknijusios kultūroje.

Pavyzdžiui, mano vaikai tiki, kad egzistuoja Kalėdų senelis. Mes su kolegomis turėjome diskusijas apie tai, ar vaikams reikėtų viską sakyti taip, kaip iš tikrųjų yra, ar vis tik kažkoks melas yra leistinas. Kaip ten bebūtų, aš vis tiek noriu, kad mano vaikus Kalėdų naktį aplankytų Kalėdų senelis!

– Tarp tavo kolegų kūrybinėje komandoje – trijų skirtingų kartų aktoriai. Kaip sekėsi suburti šią kompaniją ir su ja dirbti?

– Aš manau, kad man labai pasisekė, kad galėjau dirbti su tikrai puikia ir talentinga aktorių komanda. Smagu dirbti su Aldona Vilutyte ir Daliumi Skamaraku, kurie įneša į spektaklį brandos ir daug profesinės patirties, Vesta Šumilovaite, Roku Petrausku, su kuriais dirbome prie „CV, arba Kas aš esu“, Gelmine Glemžaite ir Arnu Ašmonu, kurie yra jau patyrę jaunosios kartos aktoriai. Darbas su kolegomis, kurie taip noriai imasi šios medžiagos, visaip ją minko, nagrinėja, ieško ir siūlo idėjas, yra vienas maloniausių dalykų. Tikrai nuoširdžiai žaviuosi kiekvieno iš šių aktorių talentu ir aktoriniu meistriškumu. Manau, būsimo spektaklio žiūrovai tikrai nenuobodžiaus būdami tokių nuostabių aktorių kompanijoje.

Galima drąsiai teigti, kad tokiomis temomis kalbančio spektaklio „Atvirame rate“ dar nebuvo – nuo pat teatro įsikūrimo didelę dalį jūsų auditorijos sudarė jaunas, bręstantis žiūrovas. Ką teatrui reiškia jame atsirandanti kitokio pobūdžio medžiaga, prabylanti apie jau kitoms kartoms būdingus iššūkius?

– „Atviras ratas“ prasidėjo nuo paprasto kūrybinio principo, kad mes kalbėdami apie save stengiamės kalbėti apie savo kartą: per save – apie kitus. Kviečiame žiūrovus atpažinti save teatre, pažvelgti į save pačius iš šalies. Pirmajame mūsų spektaklyje „Atviras ratas“ (rež. A. Giniotis) prisiminėme vaikystę ir mokyklos laikus – tai buvo reikšminga ir labai surezonavo, į teatrą pritraukė daug jaunų žmonių. Ilgainiui mes augome ir nesiliovėme kalbėti apie tai, kas mums patiems aktualu kaip teatro kūrėjams ir žmonėms. Besikeičiantys spektakliai rodo, kad keičiamės mes ir temos, bet išliekame ištikimi savo kūrybos principui. Taip, pradžioje natūraliai ateidavo vienos temos, dabar jau ateina kitokios. Galbūt dar kada nors ateityje prieisime ir prie pensijų (juokiasi).

Nors spektaklis vadinasi „Tik suaugusiems“, jo cenzas – N14. Manau, kad ir vyresnių klasių moksleiviai ten tikrai ras, ką pamatyti. Neskaitant puikių aktorinių darbų, žiūrovai, turintys atžalų, galės atpažinti save, neturintiems vaikų tai padės geriau suprasti savo tėvus. Be to, neįmanoma gyventi ir nematyti, kad visuomenėje tam tikra prasme mes visi auginame vaikus – kuriame savo visuomenės normas, vertybes ir kultūrą, savo pavyzdžiu prisidedame prie vaikų suvokimo apie pasaulį formavimo. Jei neturi vaikų, bet kaip šios visuomenės dalis jautiesi atsakingas už kažkur aplink bėgiojantį mažylį, tuomet šis spektaklis – ir tau.