Juozo Statkevičiaus madų pristatymas | Pauliaus Gasiūno nuotr.

Tai, kas susiję su teatru, negali nurimti nė sekundei. Teatras – žiaurus, jo pulsas tvinksi net tuomet, kai labai arti stovi mirtis. Teatras nepripažįsta sentimentalaus grožio. Teatro labai daug, ir jo kankinamai daugėja, ypač tuomet, kai bėgi nuo jo.

Eiti į Juozo Statkevičiaus madų pristatymą, kai minime Eimunto Nekrošiaus mirties metines, atrodė neįmanoma, bet pervėrė jausmas, kad teatras nesustoja net tuomet, kai mes patys laidojame savo artimiausius žmones. Aktoriai scenoje vaidina net tą vakarą, kai dieną būna palaidoję artimą. Teatro žmonės dažnai nespėja pasiekti namų, kai, būdami kitame žemyne, išgirsta apie baisią nelaimę. Juozą Statkevičių laikau pačiu tikriausiu teatro žmogumi, kuris per paskutinius tris dešimtmečius sukūrė kelis tūkstančius teatrinių kostiumų pačių įvairiausių žanrų spektakliuose, pačių įvairiausių režisierių kūriniuose.

Lapkričio 20 dienos vėlų vakarą atsidūrus „Litexpo“ užplūdo prisiminimai apie pirmuosius Statkevičiaus kostiumų pristatymus, apie laikus, kuomet pusę žiūrovų sudarė teatro žmonės. Nors Juozas kostiumus kūrė gal nuo tada, kai dar nemokėjo kalbėti, tačiau reikia pripažinti, kad jis yra absoliutus išeivis iš teatro. Teatro kraujas teka jame net tuomet, kai jis paklūsta, rodos, visai kito pasaulio ritmui. Verslininkai ir ministrai, patarėjai ir advokatai, žmonės ir ne žmonės suplūdo į tą Sodomą ir Gomorą, kurios dievams nušluoti nepavyksta, nes, pasirodo, tai yra visi mes. Į šį pristatymą susirinko visi Lietuvos socialiniai sluoksniai, autobusais suvažiavo visa mūsų Lietuva. Buvo įdomu žiūrėti, kaip nykioje prieblandoje kamščiuose stovi eilės įvairiausių mašinų. Vėluodami visi skubėjo į šviesą, kurią Juozas Statkevičius moka padovanoti, ir ne kalbomis, kuriose klimpsta mūsų valstybė, o būtent savo kūryba.

Juozo Statkevičiaus madų pristatymas | Pauliaus Gasiūno nuotr.

Juozo Statkevičiaus madų pristatymas | Pauliaus Gasiūno nuotr.

Ar tai aukštoji, ar žemoji mada, visai nesvarbu, nes tai klasika. Statkevičius kuria tokį grožį, kuris turi ir Viduramžių, ir Renesanso, ir mūsų amžiaus dvelksmo. Siluetai, spalvos, sudėtingiausi kirpimai, įvairūs vėriniai gali atrodyti efemeriškai, bet jie padeda naujai atrasti pamirštus dalykus, susimąstyti, kuo mes vilkime. Statkevičius – klasikas, ir tuo viskas pasakyta. Dailininkui mada asocijuojasi su išsilavinusiu, išprususiu žmogumi: „Aprengti visuomenę – man tolygu gyvenimą paversti gražesniu.“

Juozui svarbu viskas, net ir kvapas, lyg jo kūryba būtų Patricko Süskindo knygos „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ tęsinys. Būtent teatre ir buvo eksperimentuojama. Visuomenė dar nieko apie Statkevičiaus kvepalus nežinojo, bet tas kvapas jau buvo įsismelkęs į visas mūsų rašymo priemones, į kūnus ir sielas. O kai mes to kvapo jau nebeužuodėme, jis pasiekė ir jus, mielieji ponai. Bet kas, užėjęs į kabinetą, tuoj pat klausdavo: „Buvo Juozas?“ „Ne, nebuvo. Jis čia yra“, – atsakydavau. Juozas gimė, gyveno ir gyvens teatre. Teatras Juozui yra lakmusas, indikatorius – rodantis, sufleruojantis. Jis išgrynina medžiagų faktūras, spalvas. Vien dėl to Juozui reikalingos geros manekenės, kad mokėtų perteikti naujai kuriamas formas, o ne tik kaip garniai grakščiai pražygiuotų baltu podiumu.

Vien dėl to Statkevičiaus pasirodymai neapsieina be charizmatiškų asmenybių. Šįmet tarp tokių buvo dvi artistės – dainininkė Asmik Grigorian ir aktorė Severija Janušauskaitė. Grigorian neslėpė savo sceninės drąsos, nevaidino manekenės, ji tiesiog susikišusi rankas į lengvai krentančios suknios-palto kišenes, drąsiai pražygiavo podiumu. Ką reiškia gerai solistei, balsu užkariavusiai visą pasaulį, tiesiog praeiti!

Janušauskaitė – taip pat po triumfo Vokietijoje. Lapkričio mėnesį surengtuose žurnalo GQ Metų vyro apdovanojimų ceremonijos metu ji atliko dainą „Zu Asche, Zu Staub“ („Į pelenus, į dulkes“) iš serialo „Babilonas Berlynas“ ir pavergė žiūrovus. Vokiečiai žvaigždžių taip greit nepaleidžia, Severija triumfo skonį užuodė, tad eiti Statkevičiaus podiumu jai yra tiesiog dabartinio gyvenimo tęsinys.

Juozo Statkevičiaus madų pristatymas | Pauliaus Gasiūno nuotr.

Ar žmonės veržiasi į Juozo Statkevičiaus pristatymus dėl jo kalbų, grūmojimų ar padėkų? Jie veržiasi dėl grožio, kuris būna trumpas, bet gaivus. Gintaras Varnas, įprastai padedantis surežisuoti šiuos pasirodymus (visos pristatymų istorijos nežinau), taip pat prisideda prie sceninės gyvybės atsiradimo. Statkevičiui režisierius reikalingas tik dėl to, kad sustiprėtų toji emocija, kurios būna pakankamai daug pačiose kostiumų išraiškose. Juozas su savo modeliais elgiasi taip, kaip režisierius su aktoriais. Juozas nesirenka žvaigždžių, tos žvaigždės jau būna gimusios kartu su juo.

Statkevičius – tarytum minėto rašytojo Süskindo personažas Žanas Batistas Grenujis, – žinantis, kad tobulų kvepalų nėra, ir vienintelis juos mokantis sukurti. Dėl to Statkevičius kuria labai daug ir kuria taip, lyg kurtų paskutinį kartą. Tai yra labai svarbi mano kartos menininkų savybė – nepalikti drungno, neišbaigto kūrinio. Šito jis išmoko dirbdamas kartu su režisieriais Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Vaitkumi, Rimu Tuminu, Krzysztofu Pastoru, Alviu Hermaniu, Anželika Cholina, Dalia Ibelhauptaite ir kitais. Taip jis sukūrė daugybę sceninių kostiumų, daugybę jų kvapų. Taip jis tapo mylimu, gerbiamu, ir nekenčiamu žmogumi. Jis kostiumus kuria kaip kvepalus, kuriems prireikia žiedų, žolelių, o vietoj Grenujo „žmogaus plaukų“ jis panaudoja nuostabaus grožio paukščių plunksnas. Tuo tarpu teatre jam reikia ryškių asmenybių, magijos ir netikėto virsmo. Teatre skaidrus paviršius gimsta iš begalės drumzlių. Skirtumas tas, kad Juozo kvepalai Lietuvą pasiekė per Paryžių, o kostiumus dailininkas kuria tiesiai mums. Lietuvoje pamatyti kostiumai tampa ir kitų pasaulio operų pavyzdžiais, o madų pristatymai vėliau tampa tęsiniu aprengiant garbingiausias skirtingų šalių damas.

Juozo kostiumai nieko nehiperbolizuoja, jis sugeba išlaikyti stebėtiną pusiausvyrą tarp bjaurių dalykų ir tobulumo, banalybės ir grožio. Dailininkas sugeba įtaigiai perduoti tai, ką jaučia ir kas jam svarbu. Statkevičius yra nenuspėjamas net pats sau. Jo visa kūrybinė išraiška susijusi su neeiliniu mąstymu, tikslia visumos pajauta. Jis – polifoniškiausias kostiumų dailininkas, kuriantis ypatingas šukuosenas, įspūdingą grimą: „Aš visą gyvenimą siekiau, kad moterys turėtų gražias šukuosenas, man labai svarbu grimas. Teatriniame gyvenime yra padarytos net kelios nuotraukų „sesijos“, tam, kad vėliau, kai manęs nėra šalia, grimuotojos mokėtų grimuoti artistus, mokėtų jiems suteikti nerealumo, be kurio apskritai neegzistuoja šis menas.“

Kuriant kostiumus Juozui svarbu viskas – ir papuošalai, ir apavas. Todėl ir kostiumas jam yra visuma. „Idealiajame variante ir šie visi darbai turėtų būti atliekami pasitelkiant ne vieną profesionalą. Jų kontrolei turi būti didesnė korporacija, antraip viskas tampa labai išskaidyta. Mūsų teatras šiandien žiauriai supaprastėjęs. Tai ne joks minimalizmas. Tai pataikavimas tinginiams. Juoda scenos apranga ir viskas? O kur skonis ir fantazija?  Dabar spektaklius stato tiekėjas, vairuotojas. O kur teatro juvelyrai, butaforai, kurie privalo daryti viską? Ištraukia kokį seną rakandą ir tai, atleiskit, butaforija? Teatrai visais laikais turėdavo juvelyrus, kurie darydavo sagtis, papuošalus, laikrodžius. O batsiuviai? Ar mes juos turime? Opera – taip. Bet ten specifika. Jie privalo siūti puantus ar džiazo batelius ir tik tiek?“ – sako Juozas Satkevičius.

Ilgiausiu podiumu ėjo dailininko mylimos manekenės – Asta Valentaitė, Karolina Toleikytė, Julija Steponavičiūtė, Aistė Regina Klivečkaitė, Simona Burbaitė ir daugelis kitų. Jos suformavo ne tik atskirų stilių grupes, bet sudarė skirtingus spalvinius ansamblius. Juoda spalva lydėjo visą Juozo Statkevičiaus kūrybinį gyvenimą, tad ir šį sykį juodieji kostiumai triumfavo. Tačiau tarp balkšvų, rausvų, žalsvų šį kartą išsiskyrė nedidelė grupė rudų kostiumų, kurių koloritas ir forma priminė medines baroko meistrų skulptūras.

Per kelis dešimtmečius Juozas Statkevičius išliko Lietuvos kostiumo dizaino lyderiu. Kultūros kontekste ryškiausi jo drabužiai, sukurti įvairių teatrų spektakliams. Šįmet, daugiau akcentuojant nepriklausomos Lietuvos trisdešimtmetį, Juozas Statkevičius taip pat išlieka avangarde. Teatrinę karjerą pradėjęs tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre kartu su tuometiniais Jono Vaitkaus III kurso studentais, sukūręs kostiumus tokiems spektakliams, kaip „Orkestras” (1991), „Senė“ (1992), „Senė 2“ (1994), jis iš karto tapo spektaklių „vinimi“. Jį ėmė kviesti patys įvairiausi režisieriai. Žvelgiant į Juozo Statkevičiaus kūrybos visumą, akivaizdu, kad jis yra XX–XXI amžių kostiumų idėjų interpretatorius. Paskutinieji jo darbai byloja, kad dailininkas pasiekė tokį stilingumo ir apibendrinimo laipsnį, kai kostiumas dažnai nustelbia savo pirminį kodą. Improvizacija, vitališko kūrybiškumo galia lydi kiekvieną Juozo Statkevičiaus darbą.

Juozo Statkevičiaus madų pristatymas | Pauliaus Gasiūno nuotr.