Parodos plakatas | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Lapkričio 22 d. Kultūros centre, Juozo Liaudansko galerijoje buvo atidaryta įspūdinga Juozo Budraičio fotografijų paroda „Sienos ir žmonės“. Taip pat tą patį vakarą buvo pristatyta pernai Rašytojų sąjungos leidyklos išleista knyga „Juozo Budraičio teatrinis likimas“. Žemaičiai nemėgsta kalbėtis iki begalybės. Prisirinko pilna galerija žmonių, uždavė keletą klausimų, laukė autografų, o kaip padėką už atvykimą teatras parodė spektaklį. Kad nereiktų išvažiuoti tuščiomis! Toks apsikeitimas, atrodytų, normalus reiškinys, tačiau, patikėkite, su kai kuriomis knygomis teko važiuoti per Lietuvą skersai išilgai, bet panašaus „atoveiksmio“ iki šiol dar neteko patirti.

Dar kūrybos pradžioje Budraičio talentą pastebėjo įžvalgus kino ir teatro kritikas Saulius Macaitis: „Fotografija – Juozo aistra. Ne hobi, kurio griebiasi kokios pasenusios „žvaigždės“, <…> o būtent aistra, dar viena saviraiškos forma, priemonė greičiau pažinti pasaulį ir žmones. Ypač pavykę Budraičio kolegų fotoportretai, kuriuose aiškiai jaučiamas autoriaus požiūris – tai lengva ironija, tai didžiulė pagarba, sumišusi net su kažkokios nuostabos doze, – kaip toje kupinoje susikaupimo, psichologiškai išraiškingoje Juozo „krikštatėvio“, režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus, nuotraukoje.“ („Profesija: kino aktorius“, Literatūra ir menas, 1975-08-23). Parodoje – trupančio ir paslaptingo Vilniaus senamiesčio fone išrikiuoti dailininkų, aktorių, poetų, bendraminčių veidai: Augustinas Savickas, Regimantas Adomaitis, Valentinas Antanavičius, Mindaugas Skudutis, Gražina Baikštytė, Gražina Balandytė kiti.

Kelmė | Juozo Budraičio nuotr.

Kelmė | Juozo Budraičio nuotr.

Kelmė | Juozo Budraičio nuotr.

Kelmė | Juozo Budraičio nuotr.

Kelmė | Juozo Budraičio nuotr.  

„Daugelį metų vaikštau po Vilniaus senamiestį ir fotografuoju aptrupėjusius mūrus. Man gražios sienų, arkų, pamatų, stogų faktūros. Suprantu, kad tai nėra tobulas grožis, tačiau mane žavi ir traukia natūrali statinių sąveika su laiku. Fotografuoju, nujausdamas, kad neilgai trukus to vaizdo gali nebelikti“, – savo aistrą fotografijai atskleidė Budraitis.

Kelmiškiai negalėjo patikėti, kad kai kurių prieš gerą dešimtmetį nufotografuotų senamiesčio namų būklė šiandien dar blogesnė, o kai kurie jau pasikeitę. Po restauracijų nebūtinai jie pagražėjo, nes buvo sudarkyti įstatant pamėkliškus plastikinius langus. Lankytojams buvo įdomu, vieni domėjosi faktais, susijusiais su paroda, kitiems buvo tiesiog įdomus poetinis Juozo Budraičio pasaulis.

„Tie negražiai gražūs byrantys pastatai primena mano jaunystės Vilnių, pasivaikščiojimus po faktūriškas jo gatveles, kiemus. Kai kas išliko dešimtmečiais nepaliesta, pavyzdžiui, vienuolynas ir jo kiemas Šv. Ignoto gatvėje. Visada prisimenu tą vietą kaip apleistą, ištuštėjusią, užkaltais vartais, o neseniai radau plyšį ir įėjau į vienuolyno kiemą kaip į praėjusius amžius. Atrodo, šiandien klajodamas fotografuoju aną, savo studijų laikų Vilnių. Niekam neketinau jo rodyti, tai fotografijos sau, mano nostalgija. Bet, atsiradus galimybei surengti parodą, neatsisakiau, nes man smagu pakviesti šiandieninį žmogų atrasti dabar seną Vilnių ir jo menininkus, veikiamus aptrupėjusių miesto sienų“, – atviravo Juozas Budraitis.

Juozo Budraičio fotografijų paroda „Sienos ir žmonės“ | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Juozo Budraičio fotografijų paroda „Sienos ir žmonės“ | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Juozo Budraičio fotografijų paroda „Sienos ir žmonės“ | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Kelmės kraštas – Juozo Budraičio gimtinė. Tad į Kelmę atvykusiam kraštiečiui buvo įteiktos dvi dovanos – Žemaičio pasas ir Kelmės mažojo teatro spektaklis, Sławomiro Mrożeko absurdo drama „Atviroje jūroje“.

Dar 1982 metais, baigęs režisūros mokslus, Algimantas Armonas atvyko į Tytuvėnus ir pastatė diplominį darbą – Jono Mackonio poetinę dramą „Ulijona“. Meno entuziastas, stiprių žemaitiškų genų režisierius Armonas iš karto po Nepriklausomybės įsteigė Kelmės mažąjį teatrą (1991-08-06) ir visą šį laiką, visus tris dešimtmečius, puoselėja šio teatro veiklą. Algimantą Armoną galima vadinti lietuviškos dramaturgijos ambasadoriumi: šio teatro repertuarą nuo pat įkūrimo pradžios lydi lietuvių autoriai. Čia buvo pastatyti Kazys Inčiūra, Vladas Kalvaitis, Juozas Erlickas, Juozas Petrulis, Juozas Marcinkevičius, Žemaitė, Raimondas Kašauskas, Ona Jautakė, Liūnė Janušytė, Kazys Ostrauskas, Keturakis (Antanas ir Juozas Vilkutaičiai), Vytautas V. Landsbergis ir kiti. Ugdant profesionalaus teatro pagrindus neatsitiktinai 2006 metais šiam teatrui buvo suteiktas profesionalaus teatro statusas.

Kelmės mažojo teatro trupę šiandien sudaro devyni aktoriai. Teatro repertuare net dešimt spektaklių, teatras daug važinėja ne tik po Lietuvą, bet yra kviečiamas į užsienį (daugiausia – Prancūziją). Žanrų požiūriu repertuaras taip pat įvairus: vaidinamos ne tik dramos ir komedijos, pasakos ir baladės, bet ir muzikinio žanro spektakliai, nes prieš kelis metus teatras turėjo operinio dainavimo studiją.

Juozo Budraičio fotografijų paroda „Sienos ir žmonės“ | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Juozo Budraičio fotografijų paroda „Sienos ir žmonės“ | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Juozo Budraičio fotografijų paroda „Sienos ir žmonės“ | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Naujausias pastatymas, Sławomiro Mrożeko „Atviroje jūroje“ – dar vieno žanro – absurdo teatro – pavyzdys. Nors šio kamerinio pastatymo negalėtum lyginti su didžiųjų miestų teatruose sukurtais spektakliais, tačiau pažvelgus į visumą, į tą begalinį teatro mailių, kurio, deja, vis daugėja (įskaitant ir importuojamų spektaklių pavyzdžius), tenka pripažinti, kad „Atviroje jūroje“ – tinkama medžiaga, leidžianti suprasti absurdo dramaturgijos paslaptis. Į žmogų čia kreipiamasi ne tiesmukai, tačiau suteikiant jam galimybę paklajoti meniniame poetiniame kūrinio lauke, pajusti juodo grotesko prieskonius, pagalvoti apie supančią aplinką ir, aišku, pabandyti suvokti pačią bendruomenę, kurioje lemta egzistuoti.

Daiva Šabasevičienė ir Juozas Budraitis

Kelmė – netoli nuo Eimunto Nekrošiaus Šiluvos esantis miestelis. Kelias nuo Kelmės į Tytuvėnus laikomas vienu iš gražiausių. Pati Kelmė garsėja savo kalvotu reljefu, gražiomis kapinaitėmis, restauruotu dvaru, kuriame veikia vienintelė Lietuvoje indėnų kultūrai ir istorijai skirta ekspozicija. Prie pat Kelmės – savo regula garsėjantis Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas. Daug kažko ir nėra, tačiau tai, kas yra – esminiai dalykai. Agrarinis Lietuvos kraštas neturi garsių gamyklų, pramonės, tačiau būtent žemė ir su ja susijusios gėrybės ir yra didžiausias Lietuvos turtas. Tad atsidurti mažo miesto Mažajame teatre – rimtas nuotykis.

Teatro neatskiriu nuo žmonių, ir tenka pripažinti, kad šiandien būtent Kelmėje sutikau puikią, išsilavinusią publiką. Žmonės nemažai keliauja ne tik po Lietuvą, bet išvyksta ir toliau. Žiūrėdami Algimanto Armono režisuotą spektaklį „Atviroje jūroje“, visi šypsojosi, švelniai, karts nuo karto palenkdami galvas į priekį ir pažiūrėdami kaimynui veidą, tarytum pasitikrindami, ar teisingai reaguoja į spektaklį. Politinė satyra, apgalvoto humoro dozės, paralelės su šios dienos politinėmis realijomis, – visa tai Kelmės žiūrovą prijaukina prie įvairaus teatro – ir ne tik žanrų prasme, bet pačia mąstymo kultūra. Spektaklis skatina savarankiškai vertinti aplinkybes, nemoralizuojant, neteigiant, nenurodant, kas yra aktualu, reikalinga ar labai svarbu. Mrożekas – tinkamas autorius apie problemas kalbėti menine kalba. Įdomu, nes tą abstrakčią dramaturgo kalbą žmonės puikiai suprato.

Juozo Budraičio fotografijų paroda „Sienos ir žmonės“ | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Pastebėjau, kad, tarkim, Vilniuje net ir po paties geriausio spektaklio retai kada tenka sutikti švytintį žmogų, Po „Atviros jūros“ dauguma žmonių buvo lyg pabučiuoti: jų veidai švytėjo, dažnas iš jų šypsojosi. Atrodė, kad vyksta tam tikras suokalbis. Kai kurie po spektaklio net namo neskubėjo, ramiai sėdėjo ir šypsojosi. Čia ne festivalinė publika, ne gastrolinis variantas. Tai yra nedidelio miesto teatras, kuris tapo reikalingu konkrečiai bendruomenei. Ir niekam nė motais, kad dalis aktorių gyvena Šiauliuose. Keturiasdešimt kilometrų tik į vieną pusę – ne taip paprasta, bet kol kas žmonės laimingi.

Spektaklio dailininkas Arnas Arlauskas, kompozitorius Gediminas Dapkevičius, aktoriai Armandas Lazdauskis, Modestas Vaitkevičius, Česlovas Brazinskas, Armida Leščiūtė, Gediminas Trijonis nevengė improvizacijos. Nors aktoriai skirtingi, vieni valdantys daugiau plastiką, kiti – balsą, tačiau nustebino jų profesionalumas, rimtas atsidavimas savo vaidmenims. Nors spektaklis kuriamas nedidelėje erdvėje, kurioje gana paprasta pereiti į familiarumą, spektaklis išlaikė profesionalaus teatro orumą, neįsileisdamas jokio mėgėjiškumo.