Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. gruodžio 8 d. 22:55
D. Šabasevičienė. Eimunto Nekrošiaus institutas (I dalis): vidinės aistros vedami

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Lapkričio 21–30 dienomis Meno forte, Jaunimo teatre, Nacionalinėje dailės galerijoje ir kino cente „Skalvija“ vyko unikalus renginių ciklas „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“. Per Nekrošių ir aplink Nekrošių susitelkė visos stipriausios teatro pajėgos, pademonstravusios tai, ką mes pasiekėme ir iki kokio taško priėjome per visą šimtmetį. Ir nors organizatoriai pateikė tikslią statistiką apie šį renginį, jie nepaskaičiavo tų dalyvių, kurie visas dešimt dienų užpildė visas teatrines aikšteles.

Spektakliuose vaidino pagrindiniai Lietuvių teatro aktoriai, ir juos suskaičiavus būtų įspūdingas skaičius. Nekrošius apjungė tai, kas buvo susiję ne tik su gyvais spektakliais. Vyko ir susitikimai su kūrėjais, atidaryta puiki paroda, įvyko tarptautinė konferencija ir dviejų filmų pristatymai. Šį didžiulį darbą nuosekliai apie metus laiko dirbo dvi institucijos – Meno fortas ir Jaunimo teatras. Audriaus Jankausko, Audronio Liugos, Julijos Reklaitės, Tauro Čižo pastangomis buvo suorganizuotas didžiulis teatrinis sąjūdis, kurį aprėpti buvo gal kiek ir per sunku dėl didžiulio renginių tankio ir jų aukštos kokybės. Kiekvieno vakaro apmąstymas, nesvarbu, ką bežiūrėtum, buvo ir didžiulė dovana, ir tuo pačiu sielvarto židinys. Juk metai, kurie taip greit praėjo po Eimunto Nekrošiaus mirties, jį tik dar labiau priartino prie mūsų, išdidindami netekties mastelį. Kiekvienas vakaras galėjo dar skilti į begales smulkių atšakų, nes kiekvienas iš jų buvo pripildytas gyvų kūrėjų, be kurių Nekrošiaus teatras neįsivaizduojamas.

Akivaizdu, kad šis darbas – įrodymas, jog Lietuvoje jau pradėjo veikti Eimunto Nekrošiaus tyrimų institutas, kurio veiklos pradžia jau yra užfiksuota, belieka tai juridiškai įteisinti. Neabejoju, kad Kultūros ministerija palaikys šią misiją, atsiras šviesių žmonių, suvokiančių, kad tai yra neišvengiama būtinybė. Ir tai būtina atlikti kuo greičiau, kol yra žmonės, dar neišsiskirstę, dar susitelkę ir sugebantys šį darbą tęsti tiek teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje.

Apskritai, lapkričio mėnuo galėtų būti skelbiamas Nekrošiaus mėnesiu. Tai yra ir jo gimimo (1952-11-21), ir mirties (2018-11-20) mėnuo. Visiems teatrams lapkritis – intensyviausias darbo mėnuo. Tad atskirti pelus nuo grūdų, įvertinti Lietuvoje vykstantį teatrinį vyksmą po Nekrošiaus „stogu“ būtų labai prasminga. Suvokiant jo fenomeną, nesunku suprasti, kad temų yra ypatingai daug. Nekrošiaus vardo institucija turėtų pradėti veikti kuo greičiau, antraip kažkas panašaus tikrai susiformuos kokioje nors kitoje šalyje, nes pasaulyje dėmesys Nekrošiui tik auga. Ištikimas lietuvių teatro tyrinėtojas iš Lenkijos Łukaszas Drewniakas, konferencijoje skaitydamas pranešimą, net bandė moksliškai įrodyti, kaip galima būtų į teatro terminų žodyną įtraukti naujas sąvokas, kurios tiesiogiai susijusios su Nekrošiaus menu. Pavyzdžiui, „nekrato“ ar „nekroto“ – kai personažai su pirštų galiuku bando pratemti akis, kad geriau pamatytų pasaulį.

Su mokslininkų pagalba šiandien privalu Nekrošiaus vardu įteisinti instituciją, tam tikrą tyrimų centrą, leidžiantį tyrinėti ne vien Nekrošiaus kūrybą, bet ir visą Lietuvos teatrą. Pradžia yra, tai – „Meno fortas“ – Nekrošiaus pilis, tvirtovė, tačiau kol kas dar nėra valios, galinčios apsaugoti patį fortą.

Eimuntas Nekrošius ir Leonardo da Vinci

Nemanau, kad tai sutapimas. Kaip tik šiuo metu Paryžiuje, Luvre veikia Leonardo da Vinci paroda, skirta paminėti Renesanso genijaus 500-ąsias mirties metines. Nekrošius Italiją mylėjo ne mažiau, nei Italija jį. Abu šie menininkai mokėjo keliauti laiku, Nekrošius daug novatoriškų minčių sėmėsi būtent iš Italijos. Tai ypač išryškėjo statant Dantę, kertant įvairių sferų sluoksnius, smelkiantis į dar neatrastus pasaulius. Nauji tyrimai padėtų atrakinti tai, link ko Nekrošius taip nuosekliai judėjo: tai žmogaus jausmų pasaulis, kurį jis taip nuosekliai tyrinėjo.

Leonardo da Vinci ne tik analizavo anatominę žmogaus sandarą, bet ir su smulkiausiomis detalėmis viską užfiksuodavo popieriuje. Apie 1489 metus jis užrašė: „Atrodo, kad siela glūdi sveikame prote, o sveikas protas turėtų rastis toje dalyje, kur susirenka visi jutimai; ir ji vadinama senso comune“. Visas Nekrošiaus teatro pažinimas kyla iš šio suvokimo: į senso comune susirenka visa jutiminė ir fizinė žmogaus pažinimo informacija. Nekrošius, tyrinėdamas žmogaus sielą, taip pat bandė teatro ženklais „nupiešti“ jos pavidalą. Jeigu Leonardo da Vinči rašė iš dešinės į kairę ir mokslininkai tuos užrašus skaito pasitelkę veidrodį, tai Nekrošiaus teatrinė kalba turėtų būti dešifruojama su atskiros mokslinės sistemos pagalba.

Parodos dizaineris Audrius Jankauskas | Lauros Vansevičienės nuotr.

Filmo „Tėvo kėdė“ autorius ir parodos kuratorius Audronis Liuga | Lauros Vansevičienės nuotr.

Parodos kuratorė Julija Reklaitė | Lauros Vansevičienės nuotr.

Raudonas būgnas

Šis apeiginis instrumentas į Nekrošiaus pasaulį atkeliavo dar iš XIV amžiaus pradžios. Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronikoje kariški būgnai minimi 1321 mūšio aprašyme. Raudono būgno ir prasmė, ir spalva tapo ne tik parodos „Eimunto Nekrošiaus Meno fortas“, bet ir viso renginių ciklo „Paskutinieji“ ženklu.

Nacionalinės dailės galerijos fojė įrengta paroda trenkė kaip žaibu. Vos įžengus atrodė, kad patekai į Nekrošiaus namus. Maketai, eskizai, kostiumai ir rekvizitas, mintys ir citatos iš jau neberodomų spektaklių – „Hamleto“, „Makbeto“, „Otelo“, „Metų“, „Giesmių giesmės“, „Fausto“, „Idioto“, „Dieviškosios komedijos“. Du pagrindiniai vaizdinės minties autoriai – Nadežda Gultiajeva ir Marius Nekrošius, dizaineris – Audrius Jankauskas, parodos kuratoriai – Audronis Liuga ir Julija Reklaitė, – ir visų indėlis juntamas. Ilgoj juodo fono erdvėj šiems spektakliams suteikta galimybė „kalbėti“ atskirais segmentais, mažais prisilietimais. Minčių laisvė įkalinta griežtoje formoje. Spektaklių pavadinimai – ant skiriamųjų sienelių briaunų. Jie kreida užrašyti, – juk viskas laikina, pavadinimus gali taip pat greitai nuvalyti, kaip ir laikas iš teatro erdvės gali ištrinti visus spektaklius. Bet likusi beveidė atmintis gali išsaugoti prisiminimą.

Parodos atidarymas | Lauros Vansevičienės nuotr.

Režisierius Jonas Vaitkus parodoje | Lauros Vansevičienės nuotr.

Ir nors teatro niekas niekada neatkartos, nes tai gyvas ir konkrečiu laiku veikiantis organizmas, vis dėlto ši paroda dar skleidžia žmogaus šilumą, kostiumai dar neataušę nuo tos energijos, kuri kažkada liejosi didžiųjų teatrų scenose. Tėvo šmėkla – balti kailiniai iš „Hamleto“, atrodo, tuoj pradės vaikščioti, o dantyto pjūklo garsai ims skrosti per ausis… Kėdė, neabejoju, dar jo tėvo sukonstruota, virš jos – kabantis diskinis pjūklas, po ja – Hamleto batai. Eksponuojami daiktai traukia paliesti, nors kartu ir kankina savo prisiminimais. Ne veltui šis žudantis jausmas išprovokavo Oskarą Koršunovą atsisėsti į šią kėdę, virsti Hamletu ir įrodyti, kad batai, eksponuojami po kėde, yra beveik tokie pat kaip jo. Vieną nuotrauką režisierius išplatino tik grįžęs po konferencijos, kuri taip pat vyko šioje galerijoje. Ir tai nebuvo šventvagiška akcija. Tai buvo gyvas santykis su tuo, kas suformavo mus, visą teatrinę kartą.

Ši paroda jau sėkmingai keliavo po Neapolio, Sankt Peterburgo („Baltijskij dom“) ir Liublino („Konfrontacje teatralne“) festivalius. Nacionalinėje dailės galerijoje ji veiks iki 2020 m. sausio 12 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!