Olga Tokarczuk | EPA nuotr.

Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“ („Prawiek i inne czasy“), „Dienos namai, nakties namai“ („Dom dzienny, dom nocny“) bei „Bėgūnai“ („Bieguni“). 

Tradiciškai Nobelio premija apdovanotieji rašytojai skaito paskaitą Švedijos mokslų akademijos nariams, ji būna transliuojama ir viso pasaulio auditorijai. O. Tokarczuk kalbėjo daugiau nei valandą: apie literatūros demokratiškumą, apie tai, jog sunkiai sugalvojame, kaip galime kalbėti apie dabartį ir ateitį, apie grožinės literatūros svarbą, empatiją, kitokį pasaulį, kurį jai pasakomis nutapė mama. Siūlome keletą ištraukų iš O. Tokarczuk paskaitos.

Literatūros demokratiškumas. „Literatūra tapo patirčių apsikeitimo erdve, agora, kurioje kiekvienas gali pasakoti apie savo likimą ar suteikti balsą savo alter ego. Būtent dėl šios priežasties literatūra yra demokratinė erdvė, kurioje kiekvienas gali prabilti, sukurti apie save kalbantį balsą. Niekada žmonijos istorijoje dar nebuvo tiek žmonių, kurie vadintų save rašytojais ar istorijų pasakotojais.“

Apie fikcijas, literatūrą ir melą. „Melagingų naujienų (angl. fake news) atsiradimas kelia naujų klausimų apie tai, kas iš tiesų yra grožinė literatūra (angl. fiction). Nuolat apgaunami, neteisinga informacija maitinami ir klaidinami skaitytojai po truputį įgauna naują neurotišką keistenybę. Jie persisotina įvairiais prasimanymais ir daug mieliau žiūri į negrožinę literatūrą. Ji milžiniškame informaciniame chaose tiesiog rėkia: „Pasakysiu jums tiesą. Nieko kito, o tik tiesą“ ir „Mano istorija yra paremta faktais!“ Grožinė literatūra prarado skaitytojų pasitikėjimą tada, kai melas tapo pavojingu masinio naikinimo ginklu – kad ir koks primityvus tas ginklas būtų. Man dažnai užduoda skeptišką klausimą: „Ar tai, ką rašote, iš tiesų yra tiesa?“ Jaučiu, kad šis klausimas kiekvieną kartą pranašauja literatūros pabaigą.

Kad ir koks nekaltas šis klausimas būtų žiūrint iš skaitytojo perspektyvos, rašytojui jis skamba apokaliptiškai. Ką gi turėčiau į jį atsakyti? Kaip man paaiškinti Hanso Karstorpo, Anos Kareninos ar Mikės Pūkuotuko ontologinį statusą?“

Lenkų rašytoja Olga Tokarczuk, 2018 m. Nobelio literatūros premijos laureatė, skaito savo paskaitą Švedijos akademijoje Stokholme 2019 m. gruodžio 7 d. | EPA nuotr.

Apie empatiją literatūroje. „Tik literatūra yra pajėgi leisti mums įsiskverbti į kitos būtybės gyvenimą, suprasti jų veikimo priežastis, dalintis jausmais, patirti jų likimą.“

Apie arbatinuką. „Mama man […] sekė pasakas. 

Vienoje iš tų pasakų, jos autorius buvo Hansas Christianas Andersenas, arbatinukas, išmestas į šiukšliadėžę, skundėsi, kaip negailestingai su juo pasielgė žmonės: kai tik jo ąselė nuskilo, jie juo atsikratė. Jeigu tik jie nebūtų buvę tokie reiklūs perfekcionistai, puodelis jiems vis tiek galėjo būti kuo nors naudingas. Kiti sulūžę daiktai, išgirdę puodelį, dalinosi savo pasakojimais apie kuklius savo gyvenimus. 

Kai buvau vaikas, klausydavau šių istorijų paraudusiais skruostais ir su ašaromis akyse, nes tikrai tikėjau, kad daiktai turi savo problemas, jausmus ir socialinį gyvenimą, kurį lengvai galima palyginti su mūsų, žmonių, gyvenimu. Lėkštės lentynoje gali kalbėtis vienos su kitomis, o štai šaukšteliai, peiliai ir šakutės stalčiuje suformuoja kažką panašaus į šeimą. Ir gyvūnai man buvo paslaptingi, išmintingi ir sąmoningi padarai, su kuriais visuomet užmegzdavau dvasinį ryšį ir [jausdavau] giliai įsišaknijusį panašumą. […] Kraštovaizdis, saulė, mėnulis, kiti dangaus kūnai, kurie mane supo, taip pat buvo gyvi. Visas matomas ir nematomas pasaulis [buvo gyvas]. 

Kada gi aš pradėjau abejoti? Bandau atrasti akimirką savo gyvenime, kai tarsi paspaudus mygtuką viskas pradėjo rodytis kitaip, mažiau niuansuotai, paprasčiau. Pasaulio kuždesys nutilo, o jį pakeitė miestų šurmulys, kompiuterių niurnėjimas, virš galvos skrendančių lėktuvų griausmas ir sekinantis informacijos vandenynų triukšmas. 

Kažkada savo gyvenimuose pradedame matyti pasaulį dalelėmis, viskas tampa atskira […]

Pasaulis miršta, ir mes negebame to pamatyti. Nematome, kad pasaulis tampa daiktų ir įvykių kratiniu, bedvase platybe, kurioje pasimetę ir vieniši judame iš vienos vietos į kitą, esame mėtomi tai šen tai ten kitų padarų priimtų sprendimų, sukaustyti nesuvokiamo likimo, pripildyti jausmo, kad esame tik atsitiktinumo ir istorijos žaisliukai. Mūsų dvasingumas arba nyksta, arba tampa paviršutiniškas ir tik ritualinis. Arba mes tiesiog tampame paprasčiausių fizinių, socialinių ar ekonominių jėgų pasekėjais. Jos mus vedžioja tarsi būtume zombiai. Tokiam pasaulyje iš tiesų esame zombiai. 

Būtent dėl šios priežasties aš taip ilgiuosi to kito pasaulio. Pasaulio, kuriame gyvena tas arbatinukas.“

Apie asmeninį santykį su kūriniu. „Aš rašau grožinę literatūrą, bet ji niekada nėra grynas prasimanymas. Kai rašau, turiu jausti viską, kas vyksta, giliai savyje. Turiu leisti visiems gyviems padarams ir daiktams, kurie pasirodo knygoje, pereiti per save: viskam, kas tik žmogiška ir pakyla virš žmogiškumo, viskam, kas gyva ir viskam, kam gyvastis nebuvo suteikta. Turiu į kiekvieną iš daiktų ir žmonių įsistebeilyti, juos įkūnyti savyje, padaryti juos asmeniškus man pačiai. 

Tai padaryti man padeda švelnumas.“

Visą O. Tokarczuk paskaitą anglų kalba galite rasti čia.

Portalui bernardinai.lt parengė Kristina Tamelytė