Vokiečių režisieriaus Jano Oles Gersterio filmo „Lara“ pagrindinės veikėjos  šešiasdešimtojo gimtadienio vakarą laukia įvykis, už kurį nedvejodama paaukojo savo talentą – jos sūnus atliks svarbų solinį fortepijono rečitalį. Viktoras, nuo vaikystės kentęs motinos priespaudą, užtrenkia jai duris į savo gyvenimą ir sėkmę. Lara imasi netikėtų veiksmų, bet prieš koncertą likimas jai pateikia ir daugiau staigmenų. Legendinė vokiečių aktorė Corinna Harfouch sukūrė įtaigią psichologinę studiją, preciziškai atskleidžiančią prieštaringą savo gyvenimo atsisakiusios moters ir motinos portretą. Kultūros žurnalistei Christinai Bylow ji pasakoja apie vaidybinius iššūkius, meno padėtį šiuolaikinėje visuomenėje ir nerimą keliančius politinius pokyčius šiandieninėje Vokietijoje. Karlovi Varų kino festivalyje specialiuoju žiuri prizu įvertinta juosta, sulaukusi didelio žiūrovų dėmesio Europos šalių kino forume „Scanorama“ nuo šio savaitgalio grįžta į kino centrą „Skalvija“.

– Pagrindinė filmo veikėja Lara yra moteris, kuri pati save apleido. Ji – negrojanti pianistė.

– Lara nėra pianistė. Negali būti pianistu negrodamas. Muzikantę joje nužudė per didelis reiklumas sau. Ji taip rimtai mąstė apie klasikinės muzikos pasaulį, kad nebepajėgė groti. Jos pasaulyje viskas arba juoda, arba balta. Lara prasitaria, kad niekada taip ir nepasiekė aukštumų, turėdama galvoje ne karjerą, o meninės raiškos galimybes. Neišdrįso įgyvendinti to, ką buvo užsibrėžusi. Jai pritrūko palaikymo. Ji nusilenkė nuosprendžiui profesoriaus, kurį laikė aukščiausia instancija. Artėjau prie jos taip, kaip artėjama prie paslapties. Bandžiau įsivaizduoti jos biografiją, bet galiausiai vis tiek neįminiau šios moters mįslės.

– Jos buvusį fortepijono profesorių gaubia aukščiausio autoriteto aureolė. Ar turėjote tokį mokytoją, studijuodama vaidybą?

– Laikydama stojamąjį egzaminą į Berlyno vaidybos mokyklą, – taip vadinosi dabartinė Ernsto Buscho aukštoji mokykla, – sutikau profesorių, kuris tiesiai šviesiai pasakė, kad neturiu aistros, reikalingos aktoriaus profesijai. Jo nuomone, nebuvo prasmės dar kartą mane kviesti, nes jau dalyvaudama pirmajame stojamojo egzamino etape padariau klaidą. Jis buvo aukščiausia instancija, kuriai tuo metu paklusau aš. Buvau tikra, kad išmano savo darbą ir žino, ką sako. Į sostinę atvykau iš mažo miestelio, kuriame nebuvo žmogaus, galinčio paruošti tokiam egzaminui. Vėliau kelerius metus bandžiau eiti kitu keliu. Mokiausi medicinos seserų mokykloje, kurį laiką studijavau Drezdeno technikos universitete, kol galiausiai dar kartą pabandžiau stoti į vaidybą. Sutikau tą patį profesorių, puikų seną jautrų mokytoją. Manau, kad jis manęs neprisiminė.

– Ar tokių mokytojų nevilioja noras pasinaudoti savo galia prieš jauną bejėgį žmogų?

– Mano atveju taip nebuvo. Manau, kad profesorius norėjo apsaugoti mane nuo nelaimingo ir beprasmio netalentingos aktorės gyvenimo. Iš tūkstančių pretendentų priimami tik dvidešimt penki. Tokiomis aplinkybėmis griežtumas reiškia kilnumą.

– Nedaug trūko, kad būtume praradę puikią aktorę.

– Taip, bet nepraradote. Laros profesorius taip pat negaili griežtų pastabų apie studentams. Tai – išbandymas. Lara pati atsisakė įžvelgti jo žodžiuose paskatinimą. Profesorius negali prisiimti atsakomybės už jos sprendimus.

– Larai nesiseka visose srityse – jos ir sūnaus santykius kausto įtampa.

– Sūnus yra Laros gyvenimo meilė ir artimiausias žmogus, bet ji turi išnaudotojos savybių. Jai nepavyko atsitraukti ir leisti jam eiti savo keliu. Lara neatlaikė išsiskyrimo skausmo, kuris yra turbūt didžiausias gyvenime, kai su vaiku sieja glaudus ryšys. Manau, kad anksčiau juos gaubė didelė meilė. Viktoras ir dabar gilumoje pasitiki tik motinos nuomone.

– Filme kalbama ir apie ribinę vienatvę. Kaip žmogus gali pakelti tokią tuštumą?

– Lara žino, kaip su ja elgtis. Ji bando išstumti skausmą griežta ir stoiška laikysena. Kai žmogus šimtu procentų tiki tuo, kaip nuolat elgiasi, tai atrodo kaip stiprybė. Deja, tai tėra šarvai. Sienos, kuriomis apsistatė Lara, nėra įgimtos. Ji galėjo rinktis kitą kelią, bet nepajėgė. Nepajėgė groti, nepajėgė elgtis lengvabūdišai.

– Ar griežtumas ir šaltis, stingdantys Laros santykius su motina, būdingi vokiečių šeimoms?

– Vokiečių šeimose vyrauja stiprus diktatas, aukštinantis sunkų fizinį darbą ir ankstyvą dienos pradžią. Taip gyvenantys žmonės rimtai nevertina kitokio gyvenimo. Jų akimis, meninė veikla yra nesąmonė. Kalbėdama apie grojimą fortepijonu, Laros motina ne veltui vartoja veiksmažodį barškinti. Duktė atitolo nuo šeimos lizdo ir jo paprastos struktūros. Jai šovė keista mintis tapti pianiste. Ji nesulaukė palaikymo. Viduriniajame visuomenės sluoksnyje toks sprendimas gal ir būtų sulaukęs pripažinimo. Tik ne mintis, kad tokia veikla galėtų būti pragyvenimo šaltinis. Kitaip tariant, reikia užsiimti kuo nors padoriu, kas užtikrintų normalų pragyvenimą. Menas neatitinka tokių reikalavimų. Daugelyje vokiečių šeimų kalbama tik apie saugumą, nemanau, kad ši situacija pasikeitė. Taip yra visuose socialiniuose sluoksniuose: menas atstoja desertą, kuriuo mėgaujamasi po rimtų darbų. Po koncerto malonu nueiti gražiai pavakarieniauti ir išgerti gero vyno. Niekur neteko patirti požiūrio, kad menas gali būti pragyvenimo šaltinis.

– Ar manote, kad vartojama ir klasikinė muzika?

– Taip ir netgi dažnai. Daug dirbu su japonų pianiste Hideyo Harada ir jos vyru Oscaru Friedtu. Pokalbiai su jais atveria muzikos pasaulį. Jų žinios, aistra ir gebėjimas atpasakoti, kaip jaučia muziką, daro įspūdį. Labai mėgstu leisti su jais laiką, jie yra mano didieji muzikos mokytojai. Vasarą vaidinome „Don Žuaną“, tačiau tai nė iš tolo nepriminė įprastų skaitymų ir muzikos duetų. Nenoriu dalyvauti tokiuose kulinariniuose pasirodymuose. Jie tik patenkina publikos norą suvartoti porciją muzikos ir poezijos, o tada toliau užsiimti kasdieniais reikalais.

– Kokios muzikos klausotės jūs?

– Mėgstu Lisztą, visas Mozarto sonatas ir koncertus fortepijonui ir Bachą, bet nejaučiu sentimentų Debussy, kurio tiesiog nesuprantu. Galbūt vieną dieną pasikalbėsime apie jį su Hydeo, ir viskas pasikeis.

– Estų dirigentė Kristiina Poska viename interviu teigė, kad muzikanto raida atspindi žmogaus raidą. Ar tai pasakytina ir apie aktoriaus kelią?

– Taip, abi šias profesijas vienija artistiškumas. Yra tiek daug galimybių. Gali lavinti savo artistiškumą arba gilintis į žmogiškąsias savybes. Tam tikrais gyvenimo tarpsniais nori lavinti savo meistrystę, o tada supranti, kad žinios atėmė tyrumą, kurio taip atkakliai siekei. Viskas remiasi į techniką ir išraišką. Teatras – puiki vieta žmogui, norinčiam iššūkių kūnui.

– Šią vasarą, pirmą kartą po 1989 m., dalyvavote demonstracijoje Drezdene prieš ultradešiniųjų jėgų iškilimą ir visuomenės skaldymą.

– Negaliu suvokti šiandieninių įvykių. Sunku patikėti, kaip lengvabūdiškai sprendžiami svarbūs klausimai. Prieš keletą metų apsisprendžiau gyventi Brandenburge ir niekada to nesigailėjau. Tai visai kita patirtis nei visą laiką leisti tarp panašių į save žmonių. Kalbu apie buržuazines vakarienes ir pokalbius tomis pačiomis temomis. Vienas argumentuoja stipriau, kitas silpniau, bet visi verda tose pačiose sultyse. Aš gyvenu kaime ir bendrauju su vietiniais. Kolegė neseniai atsiuntė vaizdo įrašą apie sociologinį eksperimentą Danijoje. Jame vaizduojami skirtingų profesijų žmonės, atsakinėjantys į moderatoriaus klausimus apie kasdienį gyvenimą ir įvairius žmogaus būties aspektus. Pavyzdžiui, kas iš jūsų buvo klasės juokdarys? Jie suartina panašią patirtį turinčius žmones. Manau, kad tai galėtų būti puikus pavyzdys, kaip moderuoti pokalbius. Aš labai daug kalbuosi su vieninteliu mūsų kaime Reicho piliečiu. Jis nepaprastai paslaugus ir niekada neskuba į pagalbą iš išskaičiavimo. Pažįstu jį nuo tada, kai buvo vaikas. Puikiai su juo sutariu. Galiu suprasti, kodėl pasirinko tokias politines pažiūras.

– Ar bandote daryti jam politinę įtaką?

– Kalbamės ir apie politiką. Privalome tai daryti. Privalome vieni su kitais kalbėtis. Kvaila atsiskirti arba elgtis taip, tarsi darytume kitiems malonę. Kuo geresni esame mes, išdidūs kairieji liberalai, įsivaizduojantys save pasaulio visažiniais? Tai pasipūtėliška poza. Neturiu ką papasakoti apie gyvenimą kaimo žmonėms, todėl klausausi jų pasakojimų. Jeigu pasirodytų fėja, pasiruošusi išpildyti tris mano norus, kitaip nei anksčiau, kai būčiau nieko neprašiusi, šiandien labiau už viską norėčiau išmokti kalbą, kertančią kiaurai sienas. Antras ir trečias norai būtų tokie patys. Esame bejėgiai, negebame nugriauti iškilusių barikadų ir nenorime įsigilinti į vykstančius procesus.

– Ar jaučiatės sava tarp kaimo žmonių?

– Kartu su kitais gyventojais įkūrėme sąjungą ir siekiame paversti seną kaimo salę susibūrimų vieta. Labiausiai noriu sutikti žmonių, su kuriais galėtume įgyvendinti bendrus projektus. Visa kita įvyktų vėliau. Mėgstu bendrauti su kaimynais. Kalbamės apie įvairiausius dalykus: virimą, kepimą, sodininkystę. Patiriame nuostabių akimirkų. Vasarą surengėme didelę kaimo šventę, į kurią atėjo žmonės, niekada nebuvę Berlyne. Miestai baiminasi atsigaunančio kaimo. Jie jaučia, kad vietos žmonės išdidūs ir nepriklausomi. Kaimo gyventojai džiaugiasi, kad viską sukuria savo rankomis, o taip ir yra.

Jano Oles Gersterio „Lara“ nuo sausio 10 d. – kino centre „Skalvija“. Filmą platina Europos šalių kino forumas „Scanorama“.