Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. sausio 19 d. 16:27
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje – du žvilgsniai į Lietuvos kino aukso amžių

Kadras iš filmo „Žydrasis horizontas“, rež. Vytautas Mikalauskas, 1957 | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo ir V. Radzevičiaus rinkinio nuotr. 

Sausio 16 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidarytos dvi parodos: „33 žingsniai. 1957–1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“ ir kino operatoriaus Viktoro Radzevičiaus personalinė paroda „Kino žmonės. Švytėjimas“. 

Pirmosios parodos – atnaujintos kino salių ekspozicijos – pavadinimas tiksliai nusako, kad pristatomi filmai, sukurti per trisdešimt trejus metus: nuo režisieriaus Vytauto Mikalausko „Žydrojo horizonto“, pirmojo tik lietuvių autorių sukurto vaidybinio filmo, iki Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, pirmąkart, dar sovietmečiu, ekrane parodžiusio lietuvių hipių jaunimą, prabilusio apie Romo Kalantos susideginimą, saugumo veiklą.

1957–1990 m. Lietuvos kino studijoje buvo sukurta beveik 120 vaidybinių filmų. Tarp šių filmų – penkiolika kūrinių vienaip ar kitaip įėjusių į mūsų ar net Europos kino istoriją, palikusių neišdildomą pėdsaką žiūrovų atmintyje, dariusių įtaką žiūrovams, įkvėpusių tautą kelyje į Nepriklausomybės atkūrimą. Šiems kūriniams ir jų režisieriams – Vytautui Mikalauskui, Vytautui Žalakevičiui, Raimondui Vabalui, Arūnui Žebriūnui, Almantui Grikevičiui, Algirdui Dausai, Algirdui Araminui, Marijonui Giedriui, Gyčiui Lukšui, Algimantui Puipai, Raimundui Banioniui – ekspozicijoje skirtas išskirtinis dėmesys. Per filmų epizodus ekranuose, filmavimo aikštelių ir jau sukurtų filmų nuotraukas, kūrėjų ir kino kritikų pasisakymus atskleidžiamas konkretaus filmo išskirtinumas, menininko pasirinkimas, jo vieta sovietmečio cenzūros budriai kontroliuotame kūrybos procese.

Parodos rengėjai daug vietos dėmesio paskyrė filmų kūrimo atmosferai, – į ją „grąžina“ filmų „Marš, marš, tra-ta-ta!“, „Paskutinė atostogų diena“, „Herkus Mantas“, „Velnio nuotaka“ kostiumai ar rekvizitas. Net krėslas, ant kurio sėdėjo aktoriaus Gedimino Girdvainio virtuoziškai suvaidintas „Velnio nuotakos“ Pinčiukas. O istorijos tyrinėtojai, be abejo, ilgėliau stabtelės prie „Skrydžio per Atlantą“ eksponatų – juk rodoma autentiška istorinės „Lituanikos“ dalelė!

Vaidybinio filmo „Maža išpažintis“ (rež. Algirdas Araminas), filmavimas, 1971 | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo ir V. Radzevičiaus rinkinio nuotr. 

Kita muziejaus erdvė, skirta gerai žinomo kino operatoriaus Viktoro Radzevičiaus portretų parodai „Kino žmonės. Švytėjimas“, tarsi papildo ir praplečia pagrindinės ekspozicijos temą. Parodoje – dvi dešimtys „stop kadrų“ iš daugiau kaip penkių tūkstančių autoriaus negatyvų, įamžinusių mūsų kino istorijos ryškiausių filmų – Lietuvos kino aukso fondo – kūrėjus: režisierius, aktorius, kitų kino profesijų žmones, reportažinius siužetus iš filmavimo aikštelių.

Fotografijos sukurtos 1974–1981 m., kai V. Radzevičius Lietuvos Kino studijoje atliko praktiką, o vėliau pradėjo dirbti kaip jaunas, fotografijos mokslus baigęs specialistas. Darbavosi filmavimo grupėse: Arūno Žebriūno „Velnio nuotaka“(1974), Algimanto Puipos „Velnio sėkla“ (1971), Algirdo Dausos „Markizas ir piemenaitė“ (1978), Raimondo Vabalo „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (1980), Gyčio Lukšo „Vasara baigiasi rudenį“ (1981). Įamžino įspūdingus Eugenijos Pleškytės, Rasos Kirkilionytės, Algimanto Mockaus, Raimondo Vabalo, Kosto Smorigino, kitų menininkų portretus ar įsimintiną portretą interjere – filmo „Vasara baigiasi rudenį“ kūrybinę grupę. Parodos fotografijos, darytos daugiau kaip prieš trisdešimt metų, turi didžiulę išliekamąją vertę, didelę emocinę įtaigą, o kartu ištrina mus skiriančius dešimtmečius, priartina prie kino legendų. Fotografijos primena, skatina nepamiršti, didžiuotis lietuviško kino kūrėjais, o pradedančiuosius kūrėjus gali įkvėpti prasmingiems darbams.

Kino operatorius Algimantas Mockus filmuoja vaidybinį filmą „Adomas nori būti žmogumi“, rež. V. Žalakevičius, 1959 | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo ir V. Radzevičiaus rinkinio nuotr. 

1981-aisiais V. Radzevičius įstojo į Sąjunginį kinematografijos institutą Maskvoje (VGIK), kino operatoriaus specialybę garsiojo prof. Vadimo Jusovo, dirbusio su A. Tarkovskiu, S. Bondarčiuku, kursą. O kai baigė mokslus, grįžo į Lietuvos kino studiją kaip diplomuotas kino operatorius.

Šiandien kino operatoriaus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doc. V. Radzevičiaus kūrybinėje biografijoje – arti keturiasdešimties vaidybinių ir dokumentinių filmų. Tarp garsesnių darbų – su režisieriumi Gyčiu Lukšu sukurtas „Duburys“ (2009), Algimantu Puipa – „Edeno sodas“ (2015), „Miegančiųjų drugelių tvirtovė“ (2012), „Elzė iš Gilijos“ (2000), kt. Operatorius dirbo su Romu Lileikiu, Janina Lapinskaite, Henriku Šablevičiumi, Rimtautu Šiliniu, Arūnu Mateliu, kitais. Taip pat – Lenkijos, Rusijos režisieriais.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!