Dokumentinis projektas „Teatro repeticijos“ analizuos spektaklio sukūrimo procesą ir fiksuos skirtingus jo etapus, aprėpiančius paruošiamuosius darbus, pjesės skaitymą, medžiagos aptarimą, darbą su aktoriais scenoje, režisieriaus pastabas, darbą su kitais kūrybinės komandos nariais, generalinę repeticiją ir premjerą. Filmuota medžiaga atskleis skirtingų režisierių darbo principus ir jų įtaką spektaklio formai bei turiniui.
Lietuvos teatro lauką formuoja skirtingos estetinės pasaulėjautos režisieriai, kurių darbo principai įvairuoja nuo pagarbos literatūrinei tradicijai, klasikinei kompozicijai ir aiškiai apibrėžtai erdvei iki improvizacijos, eksperimento ir netikėtų lokacijų. Taip teatras, kuriantis iliuzinį vaizduotės pasaulį, stoja greta teatro, trinančio meno ir tikrovės ribas.
Projektas „Teatro repeticijos“ supažindins su teatro užkulisiais, kurs režisieriaus portretą, ir nuosekliai dokumentuos spektaklio gimimą. Atsižvelgiant į teatro meno specifiką ir jo efemeriškumą, filmuota medžiaga fiksuos kūrybinį procesą esamajame laike, kartu išsaugodama jį kaip svarbų laikmečio ženklą.
Dokumentiniai kadrai iš spektaklių repeticijų suteiks išskirtinę galimybę stebėti stipriausių šalies teatro profesionalų darbą pradedantiesiems režisieriams, aktoriams, teatrologams, teatro kritikams, teatro vertėjams ir kultūros žurnalistams. Filmuota medžiaga taps papildomu informacijos šaltiniu ir profesionaliems teatrologams bei teatro kritikams, nuosekliai stebintiems ir tyrinėjantiems Lietuvos teatro gyvenimą. Dokumentinė medžiaga pasitarnaus kuriant dialogą tarp meno profesionalų ir publikos, o ateityje gali būti įtraukta į pagrindinio arba papildomo ugdymo programas šalies mokyklose.
Pirmoje ciklo dalyje „Repeticijos. Gintaras Varnas“ pristatoma filmuota medžiaga iš naujausių G. Varno spektaklių „Sombras“ ir „Gyvenimas – tai sapnas“ repeticijų atskleidžia režisieriaus darbo specifiką skirtingų šalių scenose su skirtingomis kūrybinėmis grupėmis. G. Varno teatras, šiandieninėje Lietuvos teatro scenoje tvirčiausiai atsispiriantis nuo pasaulinės literatūros tradicijos, suteikia klasikiniams kūriniams naują perskaitymo ir suvokimo galimybę.
Paskutiniuosiuose dviejuose spektakliuose režisierius grįžta prie jo kūrybinei biografijai išskirtinai svarbių skirtingo laikotarpio autorių – F. Garcíos Lorcos ir P. Calderóno de la Barcos, pagal kurių pjeses statyti spektakliai – „Jei praeitų penkeri metai“ (1993), „Didysis pasaulio teatras“ (1997), „Gyvenimas tai sapnas“ (2000), „Donja Rosita arba gėlių kalba“ (2003), „Publika“ (1996 ir 2009) – nuosekliai formavo jo meninę kalbą, o repeticijų vaizdo įrašuose tampa autoriniu teatro, skirtingų menų sintezės ir asmeninės kūrybinės biografijos apmąstymu.