Rimantas Dichavičius | Evgenios Levin nuotr.

„Daiktus, sako, reikia perstumdyti, – sako Rimantas Dichavičius, įsileisdamas į savo namus Vilniuje, Antakalnyje, Šilo gatvėje. Kovo pirmąją fotomenininkas švenčia savo 83-ejų gimtadienį. Grafikas, tapytojas, knygų leidėjas, albumo „Žiedai tarp žiedų“ autorius, kurio naujausią fotografijų parodą „Laiko ženklai“ apie gyvo, dabar esamo laiko sąjungą su tuo, kuris jau apaugęs maurais, samanomis ir kitais į užmarštį įtraukiančiais ženklais, sausį ir vasarį buvo galima apžiūrėti Vilniaus Antakalnio galerijoje.

R. Dichavičiaus nuostabi atmintis. Kad ir kokius atsiminimus jis pasakotų, visada lydi tikslios datos, tikslios pavardės, tikslios frazės, tiksli cituojama poezija.

„Visi daiktai šiame kambaryje vakar buvo kitur – perkėliau, – sako menininkas. – Ir nors vietos šiuose namuose vis mažiau, o daiktų vis daugiau – nieko neišmetu. Pamenu, kaip čia prieš penkiasdešimt metų atsikėliau, teturėjau lagaminą knygų ir taburetę. Ir fotoaparatą. Nežinojau, ką darysiu šitoje „daržinėje“. O dabar va praeiti negali. Viskas apaugę, apaugę, apaugę – kaip laivas šitie namai plaukia per vandenynus, prilimpa prie jų visokie koralai, žolės. Kad laivas nenuskęstų, gal reikia apsigramdyti.“

Rimantas Dichavičius savo studijoje | Evgenios Levin nuotr.

Galbūt reikia, galbūt ne – svarsto R. Dichavičius. Nes, pasak jo, mes nebemokame saugoti, ką esame sukaupę. Jis minėjo turintis idėją – kad šie namai galbūt galėtų tapti namais-galerija ar namais-muziejumi. Žmonės galėtų užeiti, pažiūrėti, edukacijos galėtų vykti – tiek daug čia visko: didžiulė reta biblioteka, vien fotografijų kadrų archyvuose – maždaug du šimtus tūkstančių vienetų. Menininkas mini, kad jo anapilin praėjusiais metais iškeliavusi šviesaus atminimo žmona Valerija – irgi fotografavusi, šiam jo archyvui sutvarkyti paaukojo dešimt savo gyvenimo metų.

„Visi mes esame laikini, visi išeisime. Žmonos jau nebeturiu. Ryt poryt ir manęs gali nelikti. Gali ir iššluoti čia viską, išvalyti, kokią kavinę padaryti, – svarsto menininkas. – O tiek čia daug visko mano sukaupta – mano, draugų etnografijos kadrų, kitų istorinių kadrų, aktų, gamtos vaizdų. O norėtųsi, kad ši vieta būtų vizualinis, kultūrinis taškas mūsų padangėje. Tik nežinau, kaip šią idėją būtų galima įkūnyti.“

Nugyveno, kaip sako R. Dichavičius, gyvenimą, vertą ir filmą statyti, ir scenarijų rašyti. „Gyvenimas – ir tragiškas, dramatiškas, ir kartu gražus, įdomus“, – kalba jis.

***

R. Dichavičius pasakoja: „1945 metai. Man buvo aštuoneri. Mano aklam seneliui – 75-eri. Mamai – apie 50-dešimt. Tėvukui panašiai. Vieną naktį cap carap visus suėmė, į vagoną užkaltais langais ir vežė du mėnesius iki Uralo. Pokariu geležinkeliai buvo smarkiai apkrauti, daugelis taip ir neprivažiavo. Senelis, mamytė mirė pakeliui, kažkur į griovį juos sumetė.

Likome mudu su tėvuku. Tėvuką iš tremties vietos dar ir į lagerį kažkur išgrūdo. O aš likau vienas, papuoliau į vaikų namus. Iš jų po penkerių metų į Lietuvą mane parsivežė teta Karalaitienė, tolima giminaitė. Mane ir dar du vaikiukus.

Vėliau tėvuką iš lagerio paleido, bet į tremties vietą, nes negalėjo į Lietuvą grįžti. Ten jis ir mirė. Ir tą naktį, kai tai nutiko, sapnavau sapną – jo mirtį ir dar toliau į priekį jo laidotuves. Matau sapne, kad mano broliukas žuvo, kruvinas laksto, išsigąstu, užtrenkiu duris ir girdžiu: šlep šlep šlep, atsisuku – arklys traukia vežimą, o jame – karstas, vežime nėra jokio žmogaus. Ir tas vežimas pravažiuoja man pro nosį…

Kad mirė mano tėvas, teta tą dieną gavo telegramą iš tremties vietoje gyvenusių lietuvių.

Nuvažiavau ten po dvidešimties metų. Tūkstančiai kilometrų… Radau tik tėvuko kapą. Suprojektavau paminkliuką. Siurrealizmas, žinokite… Susitikau moterį, laidojusią mano tėvą. Ir ji pasakojo: buvo ruduo, molėtas, pabiręs kelias, visur duobės. Jai tada buvo pasakyta: ty litovka, tvoj litovec podoch, sama ir choroni – „tu lietuvė, tavo lietuvis nudvėsė, pati ir laidok“ – leido jai palaidoti žmogų. Pasakojo man sukalusi karstą iš lentų, bet kai jį arklio vežimu vežė porą kilometrų nuo gyvenvietės iki kapinių, vienoje vietoje arklys timptelėjo, ir vežimas įkrito į duobę. Nuo smūgio karstas atsidarė, ir, pasak tos moters, „nabašnikas“ įspyrė jai į nugarą. Sakė man: taip išsigandau, kad išlipau iš vežimo, palikau, kad arklys eitų pats sau, o aš – pati sau. Paskui kapinėse tavo tėvuką palaidojau.“

***

Rimanto ir jo šviesaus atminimo žmonos Valerijos portretas | Evgenios Levin nuotr.

Evgenios Levin nuotr.

Evgenios Levin nuotr.

Evgenios Levin nuotr.

Po tremties iš Sibiro į Lietuvą grįžęs R. Dichavičius kalbėjo porą metų bijojęs aplankyti tėviškę, bet paskui įsidrąsinęs ir nuvažiavęs: „Žiūriu, dar namas yra, šulinys, tvartas, daržinė. Dar vieną kitą pažįstamą radau. Po kiek metų nuvažiuoju dar sykį. Žiūriu, nieko nebėra – nei namo, nei šulinio – nieko. Matau, eina toks žmogus. „Labas. – Labas. – Kas toks būsi?“ Sakau, toks ir toks, čia buvo mano namai. Jis man: aš traktoristas, man buvo liepta suarti šį lauką, bet kai grįžau namo, žiūriu, traktoriaus vikšruose kažkoks geležiukas įlindęs. Iškrapščiau atsuktuvu, ogi šaukštas. Ir raidės ant jo – K. K.

Kristina Katavičiūtė – mano mamos mama, išvežta anksčiau, 1941 metais, į Altajų. Ten ir mirė. Tai tą šaukštą, pasidabruotą, tada tokį visą pažaliavusį, tas žmogus man padovanojo. Parsivežiau, įsirėminau ir pakabinau. Jis man – kaip žmogaus likimas: tave sutraiško, sumaigo, sulaužo kaip po traktoriaus vikšrais, bet vis tiek kažkas lieka matoma…

Epochos veidrodis.“

***

Koks, jūsų akimis, buvo sovietmečio epochos mąstymas?

Tu visą laiką buvai įtartinas. Pavyzdžiui, 1968 metais mane areštavo fotografuojant bobulytę, renkančią vaistažoles Šalčininkuose. Antrankius uždėjo. Sakė man: začem snimaješ? Što, v Ameriku soberaješsia? („kodėl fotografuoji? Ką, į Ameriką ruošiesi?“) O man tiesiog buvo įdomu, tada dirbau žurnalistu žurnalo „Moksleivis“ redakcijoje. Buvau dailininkas, važinėjau po Lietuvą, fotografavau tai, kas man patiko.

Tais laikais fotografuoti buvo rizikinga, iš savo praktikos galiu pasakyti – mane ne kartą buvo sulaikę. Kadangi kaime esu augęs, jis man visą gyvenimą brangus po šiai dienai, natūralu, kad man buvo gražus ir turėjo savo nostalgiją. Tą temą taip pamilau, nes teko būti etnografinėje ekspedicijoje, kuriai vadovavo Dundulienė.

Evgenios Levin nuotr.

Kodėl fotografija mane žavi – ji padaro tai, ką dailininkui beveik neįmanoma. Suteikia tą smulkų pasaulį, faktūrą, vibraciją, smulkių detalių formas, kurias paišytum ir neišpaišytum. O piešdamas daugiau eini apibendrindamas – modeliuoji didelėmis formomis, simboliais. Tuo ir įdomu, kad kiekviena kalba turi savo išraiškos priemones, ir kiek jas panaudoji – tai jau tavo reikalas. Taip aš ir šokau ant kelių žarijų: tapybos, grafikos ir fotografijos. Dar ir leidyba užsiėmiau.

O ji man rūpėjo todėl, kad, nors paveikslas, esantis parodoje, atrodo tikresnis, vis dėlto knygose tūkstančiais egzempliorių jį įdomu išvežti į kitus pasaulius, kurių kitokia vertybių skalė, ir pažiūrėti – prigis ar neprigis. Man nuolat kėlė rūpestį klausimas – atrodo, jeigu man gražu, tai ir kitiems bus gražu, tik kaip tai perteikti? Dabar daug tarptautinių mugių rengiama, man daugelį metų iš eilės teko pabuvoti Frankfurte, kur atvežama pasaulinė grietinėlė. O Tarybų Sąjungoje tos knygų mugės atsirado gana vėlai – gal apie 1985 metus. Ne bet kas ten galėjo nuvažiuoti, gaudavome 3–5 leidimus visai leidyklai. Tuomet jas pirmą kartą pamačiau.

Spauda tada buvo prasta, mašinos išklerusios, spalvos nesutapdavo, murzini paveiksliukai, visi dailininkai verkdavo – padarydavo gražiai, subtiliai, o atspausdavo taip, kad neatpažindavo savo darbų.

Vis tiek tarp jūsų, menininkų, vykdavo judėjimų, žinių, naujovių mainų. Kaip tai iki jūsų atkeliaudavo?

Būdavo visokių gudrumų. Pavyzdžiui, sužinoję, kad Varšuvoje rengiamos pasaulinės plakatų bienalės ar trienalės, gaudavome į ją leidimų. Užsakydavo Dailininkų sąjunga autobusą, ir kokie 30–40 žmonių važiuodavome pasižiūrėti plakatų, o juose jau pamatydavome ir spaudą, ir technologiją, ir simbolinį mąstymą, ir formų pateikimą, ir atspausdinimą reljefu – tai buvo įvykis, duodantis peno fantazijai, minčiai.

Atsimenu, tas pats mūsų Sauka savo meną pradėjo kurti gilioje tarybinėje tikrovėje, jaunas būdamas jis smarkiai pasireiškė, o juk kiekvienam dailininkui norėjosi pasieksponuoti viešai. Pamenu jo parodą Dailininkų sąjungos rūsyje – kai atėjome, buvo duota komanda šviesą užgesinti. Vienas mūsų turėjo laikraštį rankoje ir degtukų, nes rūkė, ir uždegė tą laikraštį… Paskui bėgome jų daugiau nusipirkti ir taip Saukos parodą žiūrėjome su fakelais.

Tokių anekdotinių situacijų buvo labai daug. Arba Bronius Grušas pakabino savo stiklo plastiko paveikslus – unikali jo paties sugalvota technologija, negendanti, neblunkanti, netrupanti, nenugaruojanti nei nuo saulės, nei nuo šalčio. Surengė parodą, viskas buvo gerai, bet kitą rytą – skundas į CK: kaip gali toks žmogus dėstyti Dailės institute, kai jo menas toks abstraktus, nė gramo tarybinės tikrovės? Jam tai kainavo karjerą, buvo pašalintas iš instituto.

Visą laiką budri akis stebėjo kiekvieną po mikroskopu. Arba man dirbant leidykloje – kiekvieną viršelį, kiekvieną nuotraukėlę, kiekvieną tekstelį. Trys raidės atspaustos, ir jau reikėjo glavlito leidimo. Tomais galima aprašyti, kokią kiekvieną dieną gaudavai absurdo dozę, blaiviu protu nesuvokiama.

Knygų tiražai buvo pjaustomi. Vieni juos palaimindavo, kiti – liepdavo pjaustyti. Atsimenu, darėme tokį bukletą. Ėjo mūsų liaudies pasiekimų paroda, buvo trijų spalvotų lankų leidinėlis. Ant viršelio uždėjome gražią mergaitę su nuometu ir gintaro karoliais. Kai atspaudė, ėjome aiškintis, kodėl jos toks liūdnas veidas. Pamenu, parašiau: u nejo lico ne grustnoje, a zadumčivoje („jos veidas ne liūdnas, bet mąslus“), tai man atsakė: a čevo jei dumat? Dumajem my, a jei nado radovatsja („o ko jai galvoti? Mes galvojame, o jai reikia džiaugtis“).

Tokio absurdo nesugalvosi.

Evgenios Levin nuotr.

Evgenios Levin nuotr.

Ar turėdavote galvoje, kaip jums atsikirsti šitam absurdui?

Kad ir ką darydavai, bandydavai žiūrėti jų akimis. Jau atrodydavo – nėra prie ko prikibti, bet nunešdavai, ir vis tiek kas nors užkliūdavo: tai ne ta puse aparatas nukreiptas, kodėl tą, o ne aną fotografuojate, kas tas žmogus, jeigu jo nežinome, gal nedėkime.

Atsimenu, rengėme knygą apie Lietuvos sportą, mūsų garsus tenisininkas Saunoris išvažiavo į Kanadą ir nebegrįžo. Vadinasi – „blogas“. O knyga beveik paruošta spaudai. Tekstą liepė palikti, o man sieros rūgštimi užlipus ant būgno, kurio paruošimas kainavo, galima sakyti, pusę volgos – jo portretų vietoje rūgštimi patrinti. Valstybinio lygio kriminalas. Paslėpti, nutylėti, numuilinti, apgauti, pakeisti – tokia buvo kasdienybė. Ir jokie protestai ar loginiai argumentai neveikdavo, tavęs niekas neklausdavo, buvai tik klapčiukas – nunešti, nusilenkti, pritarti.

Man teko ir prie Sniečkaus knygos padirbėti. Jis man pasirodė gana tolerantiškas žmogus, normalus, bet irgi mąstė už kitus. Buvau dar jaunas vaikinukas, dvidešimt kelerių, ir kadangi jau fotografavau, man buvo pavesta fotografuoti ir surinkti nuotraukas. Surinkau ir Sutkaus, ir Rakausko, Ruiko, Fišerio, Levino, kitų to laiko fotografų, – kiekvieną jis laimino po didinamuoju stiklu žiūrėdamas. Galiu tiksliai pasakyti – išmetė 18 fotografijų – dėl to, kad jos buvo per gražios. Tarkime, Ruiko nuotrauka: važiuoja žiguliukai, vieni į vieną pusę, kiti – į kitą, nauju keliu Kaunas–Vilnius. Atrodo, kas čia tokio? Sniečkus man: draugas dailininke, graži nuotrauka, asfaltas žiba, mašinėlės rieda, saulė tolumoje šviečia, bet ar žinai, kad šito kelio mums visi pavydi? Nereikia buliaus erzinti raudonu skuduru prieš nosį. Išimt!

Arba parodžiau jam mūsų kurortų nuotraukas. Vienoje – nuo stogo nufotografuotas kiemelis, o jame stovi trys žiguliukai. Trys žiguliukai viename kieme! Man Sniečkus: o žinai, dailininke, kažkas apskaičiavo, kad vidutiniškai vienam gyventojui lietuviai turi daugiausia mašinų. Išimt!

Sovietmetis knibždėjo visokių atspalvių, vibracijų, abejonių – tik žiūrėdavai, iš kur čia koks akmuo gali atlėkti.

Šeima vežime. Rimanto Dichavičiaus fotografija

Gulintis. Rimanto Dichavičiaus fotografija

Vinco Svirskio kryžiai. Rimanto Dichavičiaus fotografija

Papasakokite apie savo, kaip dailininko, fotografavimo pradžią.

Viskas prasidėjo nuo kaimo fotografijų. Kaip jau minėjau, ekspedicijose ir piešdavau, ir gavau pirmąsias fotografijos pamokas. Bet kadangi buvau dailininkas, fotografijos principus pritaikiau pagal save – kas man, kaip dailininkui, fotografiškai buvo įdomu. Vieni iš kitų mokėmės. Sąjungoje nebuvo jokios fotografijos akademijos ar ko nors panašaus, visi fotografai buvo savamoksliai – tie, kurie ką nors įdomaus padarydavo, kokį įdomesnį reportažą – išgarsėdavo, ir tai nuvilnydavo.

Atsimenu, Ansel Adams į Maskvą buvo atvežęs savo parodą – gamtos formas, peizažus. Į tą parodą buvo atėjęs toks Peskovas, labai garsus to meto žurnalistas, rašęs fotonoveles. Pasakojo, kaip tuo metu užtiko Lykovų šeimą – sentikių, gyvenusių taigoje. Pasakojo, kaip juos surado: skrido vieną kartą, kitą matydamas virš taigos rūkstantį dūmelį – o aplink šimtai kilometrų jokios gyvenvietės. Į tą vietą buvo numestas desantas, ir pasirodė, kad ta „staroverų“ šeima – vyras, žmona ir, atrodo, trys vaikai – taigoje gyveno nuo revoliucijos laikų, visą karą išgyvenę, daugiau kaip 30 metų. Ir apie tokius dalykus nei buvo galima rašyti, nei nuotraukas rodyti. Nes kaip kas nors galėjo „bėgti“ nuo sovietinės valdžios?

Buvome tuo metu kiaurai persmelkti sistemos uždaromo, paslaptingumo, to, kas galima daryti, ir to – ko ne. Tik siaurame rate galėjai išgirsti tokių istorijų.

Nuogumas irgi buvo tabu. Kai išėjo mano knyga, kinai, atėję į lietuvių paviljoną Maskvoje, klausė: jeigu jau jums galima, tai gal ir mums – atspausti milijoną siauram specialistų ratui? Nes apie ką tarybinis žmogus turėjo tuo metu galvoti – ne apie grožį, o apie partiją ir jos idealus. O čia – moterys… Moteris – irgi komunizmo statytoja, ir nėra čia ko jos atitraukti į šalį.

Tiek apie tą knygą esu anekdotų pripasakojęs. Pavyzdžiui, kad ji buvo tiek populiari, jog net negalėjau jos nusipirkti. Davė man tris egzempliorius, ir viskas. Tai paskui, jau išėjus trečiai laidai, matydamas, kad vėl galiu jos negauti, atsisakiau honoraro atsiimdamas jį knygomis. Ir po šiai dienai turiu porą pakelių.

Priminkite savo knygos „Žiedai tarp žiedų“ tiražus.

Pirmos laidos tiražas buvo dešimt tūkstančių. Antros – dešimt, paskui – keturiasdešimt, penkiasdešimt. Ir Maskvoje, kai jau buvo rengiama mano paroda, patys rengėjai dar atspaudė nežinia kiek. Žinau, kad „fūromis“ vežė ir krovė į sandėlius. Nes plačiai šaliai „mizeris“ tai buvo.

Iš tikrųjų, kai pagalvoji – vis tiek juk tam tikras stebuklas, nors ir 1987-ieji, kad jūsų aktų fotografijų albumas ir paroda „Žiedai tarp žiedų“ pasirodė sovietmečio ideologijos sąlygomis, kai tokie dalykai buvo totalus tabu. Toks prasprūdęs stebuklas…

Ne prasprūdęs, bet asmeniškai praleistas Gorbačiovo. Iš Maskvos kartą buvo atvažiavęs vienas spaustuvininkas, lietuvis Henrikas Visockas, pasitarti, gal turime Lietuvoje kokių įdomių leidinių. Jis ėjo per leidyklas jų ieškodamas, nes, pasirodo, buvo gauta ofsetinės spaudos mašina, kurios esą visi pavydi, ir, norint pavyduoliams gerklę užkimšti, reikėjo atspausti ką nors gražaus.

Man Ozolas ir sako: Rimai, juk tu turi tokią knygą. Buvau ją vienu egzemplioriu pasidaręs, susiklijavęs maketą, net tekstuką parašęs – tiesiog pats dėl savęs. Sakau: turėti tai turiu, bet glavlitas nepraleis. Visockas: jūsų glavlitas man nerūpi, Maskvoje jis kitas, palikite man su jais susitarti. Pašokau į namus, atvežiau tą savo viens prie vieno paklijuotą knygą, ir ji spaustuvininką sudomino, nusivežė į Maskvą. Po kelių dienų skambina, sako: gerai, Rimai, svarbiausią antspaudą gavome, atvažiuok – kitus surinksime kartu.

Horizontas. Rimanto Dichavičiaus fotografija

Baltijos puta. Rimanto Dichavičiaus fotografija

Kopų ritmai. Rimanto Dichavičiaus fotografija

Ir jūs išvirtote iš klumpių.

Na taip, išvirtau. Surinkome iš viso septynis antspaudus važinėdami automobiliu po visą Maskvą. Atspaudė tą knygą, ji pateko į mugę. Ir tokia viena įdomi su tuo susijusi detalė: atspaudė knygą dešimčia tūkstančių egzempliorių, surišo – ir tik penki tūkstančiai. O kur dar penki? Pasirodo, darbininkai apsivyniodavo apie save palaidus lapus, ir penkis tūkstančius egzempliorių mergaičių ir gamtos grožio išsinešė ant savęs. Paskui spaustuvininkas visų atsiprašinėjo ir savo lėšomis atspaudė prarastą tiražą. Kai spausdino pakartotinai, darbininkus jau apčiupinėdavo – čeža ar ne.

Į Lietuvos paviljoną mugėje Maskvoje žmonės ėjo „šniūrais“, net sulaužė jį, teko užkišti tas knygas, kad jų nematytų. „Žiedai tarp žiedų“ pirmasis tiražas buvo parduotas pirmą dieną per pirmas valandas: ir čekai pirko, ir lenkai, ir vokiečiai. Ir kinai savo milijono norėjo, bet mūsiškiai atsisakė, nes tam, kad jiems tiek atspaustų, spaustuvė būtų turėjusi dirbti metus, daugiau nieko kito nespausdindama. Apie tai, kad būtų buvę galima užsakyti spausdinti kitur, tais laikais dar niekas negalvojo.

Antkapis Sibire mirusiam tėvui | Evgenios Levin nuotr.

Evgenios Levin nuotr.

Šaukštas iš Rimanto Dichavičiaus tėviškės | Evgenios Levin nuotr.

Kaip į jus patį pasikeitė požiūris po tokios knygos sėkmės? Tapote žvaigždė?

Žvaigždė, ne žvaigždė – bet toks buvau labiau tarp draugų. Rodydavo į mane Maskvoje pirštu: eto on idiot („tai jis eina“). Bet aš nuo to nepraturtėjau, nors išleidus šią knygą tikrąja žodžių prasme buvo uždirbti milijonai. Pirmiausia paroda buvo pakabinta Maskvoje – Centralnyj dom žurnalista (Centriniuose žurnalisto namuose), ir ažiotažas kilo toks, kad jos atidaryme dalyvavo visų šalių diplomatai, įstaigų vadovai, žurnalistų, dailininkų sąjungos pirmininkai, CK nariai. Tiršta ten buvo visų. Neįmanoma įeiti. Kai man davė žodį, tris žodžius tepasakiau: spasibo, što prišli („ačiū, kad atėjote“). Tiek buvau pavargęs… Nes pačiam tą parodą teko kabinti. Kai davė pagalbininkų, atėjo girti. Tada paskambinau į Lietuvą, pasikviečiau Otoną Petrauską, savo buvusį studentą, labai mielą, gabų žmogų, mokantį ir paukščiukus pažinti, ir mašinas taisyti, ir kosminiu laivu jis galėtų skristi – universalus žmogus. Ir mes su juo visą parą parodą kabinome.

Štai jums ir gatavas filmo scenarijus – nieko nė prigalvoti nereikėtų, tik imk ir statyk. Daug su ta paroda įdomių dalykų susiję, visų nė neišpasakosi. Ją buvo pavogę, vežiojo po visą sąjungą. Kartą atvyko pas mane vienas draugas peršauta koja. Sako: Rimai, manęs per tave vos nenušovė. Pasirodo, jam mano parodą apžiūrint Gruzijoje, tuo metu įvyko muštynės, susišaudymas, ir jam kulka nubrozdino koją. Vėliau gaudavau įvairių atsiliepimų, iki kur paroda buvo nukeliavusi – net iki Vlodivostoko.

Evgenios Levin nuotr.

Dar vieną mąstymo šedevrą papasakosiu. Kai Maskvoje pakabino mano parodą, niekas neįtarė, ką ji sukels. Vadovas tada manęs paklausė: Rimas, kak budem raščytovatsja? („Rimai, kaip su tavimi atsiskaitysime?“) Sakau jam: tai gal nebus čia ką atsiskaitinėti, gal išvis niekas į parodą neateis. Jesli pridut – polovina na polovinu („Jeigu ateis – pusė per pusę.“) Tavo salė – mano darbai. Chorošo, Rimantas, bez problem („Gerai, Rimantai, be problemų.“)

O ėjo po dešimtis tūkstančių žmonių per dieną. Paroda, priimta porai savaičių, Maskvoje iškabėjo beveik pusę metų. Tas žmogus pagaliau man pasakė negalintis mokėti tokių sumų, kurių nei jis, nei aš nesame sapnavę – sakė: mus abu pakars. Praėjo kokie trys–keturi mėnesiai, sakau jam: gal nori ką nors man sumokėti? Man reikia ir už viešbutį atsiskaityti, ir pirmyn, atgal nuvažiuoti, negaliu juk Maskvoje visą laiką būti.

Tada su juo nuėjome teisybės ieškoti – vaikščiojome iš vieno kabineto į kitą, trečią, penktą ar septintą. Trečią dieną jau nebebuvo kur eiti, atėjome iki tokio valdininko, kuris jau ką pasakys, taip ir bus. Vos pro duris įžengėme, jis sako: cel vašego vizita mne izvestna („jūsų vizito tikslas man žinomas“). Atsistoja nuo užstalės, prieina prie mūsų, duria man pirštu į krūtinę: graždanin Dichavičius, vy sovetskij čelovek? („pilieti, Dichavičiau, jūs sovietinis žmogus?“) Sakau: da, my vse sovetskije („taip, mes visi sovietiniai“). Tak vot, sovetskije liudi o dengach negovoriat. My vam zdelali mirovuju slavu, ja sam videl, kakaja očered stoit na vašej vystovke, a vy tut prišli dengi kliančyt. Vy unizeli imia sovetskogo čeloveka. Razgovor okončen. („Taigi, sovietiniai žmonės apie pinigus nešneka. Mes jums suteikėme pasaulinę šlovę, pats mačiau, kokia eilė stovi jūsų parodoje, o jūs čia atėjote kaulyti pinigų. Jūs sumenkinote sovietinio žmogaus vardą.“)

Ir viskas?

Viskas, mes atbuli išėjome. Jie man sumokėjo pusę vienos dienos uždarbio. Tokie laikai buvo… Dabar esame gudrūs atbulai mąstyti. Tuo metu buvau naivus, patiklus, o kažkas iš mano parodos pinigus darė. Tos knygos nebuvo įmanoma nusipirkti. Nors oficialiai ji kainavo aštuoniolika rublių, buvo pardavinėjama už šimtą, pusantro – iš tikrųjų – kiek kas norėjo, tiek ir prašė.

Kitaip tariant, deficitinė prekė?

Iš vieno kolekcininko tais laikais esu girdėjęs, kas buvo deficitas iš Lietuvos: lietuviški unguriai, lietuviškas „šnapsas“ – „Dainava“, ir mano „Žiedai“. Jis man sakė: Rimantai, aš tris šimtus tavo knygų išvežiau – padedi vieną ant stalo, ir visos durys atsidaro.

Neįtikima. Dar papasakokite, kaip jums kilo mintis knygą pavadinti „Žiedai tarp žiedų“.

Knygai pavadinimą davė viena nuotrauka prie titulinio lapo, kurioje – žiedai, apsupti žiedų. Taip ir pavadinau. Ir visomis kalbomis gražiai skamba. Pamenu, buvo įvykis, kai į Lietuvą buvo atvažiavęs Gorbačiovas su žmona Raisa. Krūva čia žurnalistų po mano langais užgriuvo. Su Gorbačiovu tik pasisveikinome, jis vyko į Seimą, o Raisa pas mus lankėsi. Mano amžinatilsį žmona Valerija taip jaudinosi, kad čia tokie svečiai atvažiuos, iškepė pyragą, norėjo pavaišinti, tačiau Raisa pasakė: ačiū, bet man negalima vaišintis – mne ne položeno. Valandą pusantros pabuvo, pakalbėjome, parodžiau knygą, užrašiau aforizmą, kurį per naktį sugalvojau, tokį „iš žiedų išeinantį“: „Per Žiedus – į Grožį, per Grožį – į Meilę, per Meilę – į Tiesą, per Tiesą – į Laisvę, per Laisvę – į Kūrybą, per Kūrybą – į Dievą.“ Ir rusiškai išvertus neblogai skamba. Jau buvo galima kalbėti apie Dievą – niekas dėl to negąsdino ir nebaudė.

Pasirodžius „Žiedams tarp žiedų“, man vienas tarptautinio prancūzų žurnalo „Photo“ redaktorius pasakė komplimentą klausdamas. Sako: tu man paaiškink, kaip galėjo taip atsitikti, kad tokio žanro knygų kaip tavo daugiau nesu matęs Tarybų Sąjungoje? Ir staiga tokia atsiranda – tarptautiniame lygyje? Sako, sporte, jeigu atsiranda tokių kaip saboniai, marčiulioniai, tai todėl, kad šimtai sportuoja ir vienas kitas toks iškyla. O tu atsiradai toks vienas.

Evgenios Levin nuotr.

Man pačiam buvo keista išgirsti tokį savęs įvertinimą, pats sau tai aiškinu taip: pirmiausia sakau, kad nesu fotografas – esu dailininkas, atėjęs į fotografiją, kuriam dirbant rūpėjo ir forma, ir spalva, ir turinys. Ir kai knygą rengiau – pats viską dariau, ne ką nors samdžiau: fotografavau, nuotraukas kadravau, retušavau, spaudžiau, maketavau, net pats tekstą parašiau. Ir dar prisidėjo, kad atspausta japonišku ofsetu, o ne kokia klibančia tarybine giliaspaude. Žmona Valerija man labai daug padėjo, kartu dėliojome knygos variacijas.

Tik galbūt atrodo knygą atsivertus, kad čia per vieną vasarą pasitaškei po pievas, pabraidei po pajūrį – viskas čia mano fotografuota daugiau kaip dvidešimt metų, ir į knygą sudėta kvintesencija.

Grįžkime dar prie jūsų etnografinės fotografijos. Kas jus taip sužavėjo joje?

Man buvo įdomi pati architektūra. Tos koplytėlės, rūpintojėliai, koplytstulpiai – viskas žmonių rankomis padaryta, išglostyta, išmyluota. Dar įspūdinga, kaip laikas visa tai pakeičia – kaip jie apauga samanomis, suskeldėja, apipūva, apnyksta. Man buvo įdomus jų nykimo momentas ir liaudies dvasios įsikūnijimas visokiuose raižiniuose, bažnytėlėse, pagalbiniuose pastatuose, išpjaustytuose ornamentuose, kapinių paminklėliuose su iškaltais, kalinėtais kryžiais, visokiomis „čekankomis“.

Liudas Truikys, dėstydamas man Kauno Stepo Žuko mokykloje, pasakojo, kokia mene svarbi to laiko atributika. Žolė visur žaliuoja, medžiai visur auga, dangus visur mėlynas, bet to krašto ištakos susijungia liaudies kūryboje ir duoda visos terpės kvapą. Jis mums sakė, jūs tą kvapą užuoskite – tada jūsų menas bus tikresnis. Mes, „pacaniukai“, tai girdėdavome. Kartais viena tokia frazė tau duoda judėjimo kryptį. Ir apie Čiurlionį jis mums aiškino, nors tuo metu dar daug ko nesupratome, tyliai pusbalsiu sakydavo, kad jis tikras autorius, kad nepelnytai šmeižiamas.

Atsimenu, buvo atsinešęs knygelę Чюрлeнис („Čiurlionis“), kurią vėliau įsigijau – Peterburge prieškariu išleistą leidinį, ir ten buvo Vladimiro Solovjovo eilėraštis, kurį mintinai išmokau:

Милый друг, иль ты не видишь,
Что все видимое нами —
Только отблеск, только тени
От незримого очами?

Милый друг, иль ты не слышишь,
Что житейский шум трескучий —
Только отклик искаженный
Торжествующих созвучий?

Милый друг, иль ты не чуешь,
Что одно на целом свете —
Только то, что сердце сердцу
Говорит в немом привете?

1895

[pažodinis vertimas: „Mielas drauge, argi nematai, / Kad visa matoma – / Tik atspindys, tik šešėliai / To, kas neregima akimis? / Mielas drauge, argi negirdi, / Kad žemiškas trūkčiojantis triukšmas – / Tik atbalsis iškreiptų / Triumfuojančių priebalsių? / Mielas drauge, argi nejauti, / Kad viena visame pasaulyje – / Tik tai, ką širdis širdžiai / Byloja nebyliu pasveikinimu?“]

Kitaip tariant, tai, ką matome, dar ne viskas – už to slypi kiti pasauliai. Tai knygos pradžioje įdėta kūrybos metafora. Tuo metu mes klausėmės, karpėme ausimis, suprasdami ar ne, bet tai užvedė mus ant kelio. Jaunam žmogui tai labai svarbu, kad galėtų pats ieškoti. Esu dėkingas likimui, kad turėjau labai gerų dėstytojų: Andrių Valių, Vytauto Valiaus brolį, mums dėsčiusį piešimą, Liudą Truikį, kuris dėstė teatro meną ir apskritai šnekėjo apie meną, istoriką Klemensą Čerbulėną, savo profesijos fanatiką, įkūrusį Rumšiškių muziejų. Tokie žmonės palieka neišdildomą pėdsaką, ir džiaugiesi, kad savo laiku gavai paragauti amžinų tiesų.

Vėliau buvo kitų mokytojų, bet tai jau kita pakopa.

Žvejai senukai. Rimanto Dichavičiaus fotografija

Kryždirbio sodyba. Rimanto Dichavičiaus fotografija

Teberengiate parodas – Vilniaus Antakalnio galerijoje metų pradžioje veikė jūsų paroda „Laiko ženklai“, taip pat kitos jūsų parodos. Kuo dabar gyvenate?

Toli nuo savęs nepabėgsi – dirbu ta pačia kryptimi, kaip ir dirbau. Tik jaučiu, kad dabar galiu kur kas geriau padaryti, ir švariau, ir techniškiau. Daug susikaupę idėjų, kurių nepadariau – vienų, tinkančių fotografijai, bet kruvinas darbas jas atrinkti, išvalyti, sutvarkyti, sugrupuoti – prie gero negatyvo turi ilgai dirbti. Kitas dalykas – norisi ir piešti, ir patapyti, ir gal kokią skulptūrą nukalti, bet jau nebenukalsiu – reikia ir įrankių, ir įgūdžių, nors mano mąstymas skulptūriškas. Kiekviena mano idėja – vis kitokios plotmės. Ir vizualinį kino scenarijų esu parašęs, sukaupęs daug judančių minčių, pripaišęs dešimtį sąsiuvinių – skulptūrinių, tapybinių, grafinių, dekoratyvinių, paminklinių vaizdų. Mane žavi dekoras, mineralai, akmenys, visokios gamtos formos. Dar daugybė neįgyvendintų dalykų.

Portalui bernardinai.lt parengė Jurgita Jačėnaitė.

Įsigyti R. Dichavičiaus darbų galite čia. 

Evgenios Levin nuotr.

Evgenios Levin nuotr.