Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 8 kovo d. 21:34
K. Sabaliauskaitė. Žodžių kalba, vaizdų kalba: dailės ir literatūros svarba šiandienos pasaulio kisme (II)
Portalas bernardinai.lt

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė – Vilniaus dailės akademijos Garbės daktarė | VDA archyvo nuotr.

Vasario 19-ąją iškilmingo Vilniaus dailės akademijos Senato posėdžio metu VDA atidavė pagarbą menui ir mokslui, suteikdama Garbės daktarės vardą rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei už menotyros žinių sklaidą ir naujų spalvų suteikimą lietuvių istoriniam romanui. Po iškilmingo Senato posėdžio Garbės daktarė K. Sabaliauskaitė skaitė viešą paskaitą „Žodžių kalba, vaizdų kalba: dailės ir literatūros svarba šiandienos pasaulio kisme“ apie žodžių ir vaizdų reikšmę ir raiškos būdus besikeičiančiame pasaulyje, dailės ir literatūros svarbą šiandieninei visuomenei.

Pirmoji paskaitos dalis.

***

Kad kūrybinė laisvė atneša puikų derlių, šiandieninė Lietuvos dailės situacija pasaulyje šitai tik paliudija. Paradoksalu, kad dailės meninė kūryba, nuo Renesanso laikų turėjusi legitimuotis, atsikratyti gildijų ir amato konotacijų, privalėjusi išsikovoti savo, kaip visaverčio meno, vietą tarp klasikinių laisvųjų menų, šiandienos pasaulyje turi kur kas didesnį svorį, įrankius ir kompetenciją kalbėti apie nūdienos įtampas nei, tarkime, literatūra, kuri tampa vis labiau reguliuojama leidybos pasaulio dėsnių, literatūrinių prizų konjunktūros ir net geopolitikos. Lietuvių vizualiųjų menų kūrėjai, nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo tarsi nieko pernelyg nesitikėdami, o tiesiog eidami kas kaip išmano savo laisvos kūrybos keliais ir klystkeliais, tačiau eidami pernelyg netrukdomi kokių nors institucinių aprobacijų ar rekomendacijų barjerų, šiandien yra palikę apčiuopiamą pėdsaką pasaulio dailėje ir yra tapę pasaulinio meninio diskurso dalimi. Tą liudija ne vien šiemetinis Venecijos „Aukso liūtas“, kuriuo taip pelnytai visi didžiuojamės, bet ir kiti paminėjimai Venecijos bienalėje, menininkų iš Lietuvos žinomumas. Jų skaičius, lyginant su nedidele mūsų šalies populiacija, yra tikrai stulbinantis. Tai liudija didelį kūrybinį tankį, kūrybinį potencialą, bet man atrodo, kad svarbiau nei visi šie pripažinimai ir prestižas yra tai, kad būdami lokalūs ir saviti lietuvių menininkai vis dėlto nėra provincialūs. Jie mąsto globaliai ir apie dalykus, kurie aktualūs šiuo metu daugeliui žmonių pasaulyje. Tai liudijimas, jog jų kūriniai tampa atpažįstamų ir aktualių patirčių, egzistencinių susitikimų vieta – ar tai būtų Saulė ir Jūra. Marina, ar Urbonų Pelkė, ar Kempino Tūba, ar Narkevičiaus videodarbai. Tai liudija, kad mes meno pasaulyje ne vien kalbame, kažką bandome pasakyti, bet – kalbamės su pasauliu. Kartkartėmis tyliai sau pajuokauju, jog pavydžiu vizualiųjų menų kūrėjams, kad jiems nereikia vertėjų. Ir – redaktorių. Sunku būtų įsivaizduoti tapybos redaktorių, prieš rėminant darbą į parodą atėjusį su teptuku nutapyti keletą figos lapelių, paslėpti dailininko pavaizduotas kraujuojančias žaizdas ar, pavyzdžiui, Šaltenio paveiksle paryškinti sovietinių statulų veidus, nes kitaip „žiūrovas juk gali nesuprasti“.

Mano cituotieji Josifo Brodskio žodžiai apie žmogiškosios būties asmeniškumą, pagarbą kūrybos autonomijai, šiandienos literatūrinei kalbai ar galų gale norui autoriui prisiimti (ne visada lengvą, dažnai labai rizikingą) atsakomybę už kūrybinius sprendimus ne visuomet galioja. Nuo sovietinių laikų minčių ir formos redakcinis apynasris yra bandomas mauti itin tvirtai – tas galiojo net ir valdžios pripažintiems bei mėgtiems, galios pozicijoje buvusiems sovietiniams rašytojams kaip Juozas Baltušis (jo memuarai mirga nusiskundimais apie pustoniams ir niuansams nejautrius, vien taisyklėmis ir klišėmis besivadovaujančius redaktorius). Vis dažniau pasigirsta balsų, reikalaujančių agresyvesnio ne tik kalbos, bet ir paties literatūros turinio redagavimo (nors jei turinys, kalba ar struktūra prasti, tai logika tarsi reikalautų literatūros kūrinio tiesiog neleisti). Atėjusi iš kitos, dailės ir vaizdų, kalbos, srities, kuriai nuo amžių yra įgimtas pasitikėjimas žiūrovo – net ir beraščio vargetos – protinėmis galiomis, vis sau užduodu klausimą, kodėl kūrybinė minčių raiška žodžiais dažnai turi būti persijojama per kelių kitų asmenų aprobacijos sietą ir ką daryti tokiais atvejais, kai aprobuojančiojo kompetencija būna, švelniai tariant, paliekanti daug erdvės tobulėjimui?

Prieš dvylika metų vienos leidyklos grožinės literatūros redaktorė, perskaičiusi mano pirmojo romano rankraštį, globėjiškai pažadėjo: „Nebloga istorija, skaitosi, kabina. Tekstą jums, žinoma, sutvarkysime, išvalysime, kad būtų paskaitomas: iš kiekvieno sakinio padarysime po šešis, pašalinsime visas svetimybes, archaizmus, visas kalbines šiukšles.“ Padėkojau, apsisukau ir išėjau iš tos leidyklos, kurios vadovai, kiek teko girdėti, šiandien graužia iš apmaudo nagus. Jei būčiau buvusi silpnesnė, mažiau pratusi prie kūrybinės laisvės, kurią atsinešiau iš dailės pasaulio, pripratinusio prie menininko autonomijos, atsakomybės pačiam sau suvokimo ir prie mokslų daktaro laipsnio teikiamos žinių kompetencijos – taigi, jei būčiau paklausiusi, paklususi „autoritetui“, būčiau netekusi savo, taip vėliau tarptautinių kritikų išskirto, literatūrinio stiliaus. Laimei, buvo kitas leidėjas, Tomo Venclovos ir Algirdo Greimo mokinys, kuris sužavėtas pasakė: „bet tas pačios sakinių ritmas…“ Su ta leidykla tebedirbu ir šiandien.

Paguodos ir tvirtybės man visuomet teikė Susan Sontag žodžiai:

Būdas, kuriuo galima nustatyti, kiek gaji ir gyva yra kokia nors meno forma, yra pagal tai, kiek erdvės, kiek platumos ji suteikia daryti klaidoms tuo pat metu išlikdama puiki… Geruose filmuose visuomet yra tiesmukumas, kuris mus išvaduoja nuo niežulio pernelyg interpretuoti…

Savo garsiojoje esė „Prieš interpretaciją“ ji ne kartą pabrėžia mūsų laikų pragaištį: pastangas pernelyg viską racionalizuoti, interpretacijos būdu dekonstruoti meno kūrinius, išrinkti juos dalimis. Vienoje esė vietų ji mini labiau vertinanti senosios klasikinės interpretacijos būdus – pagarbų sluoksnio, arba papildomo interpretacinio šydo, uždėjimą. Sutinku su ja, kad savo santykio su kūriniu neįmanoma pernelyg racionalizuoti, o paties kūrinio – neverta pernelyg dekonstruoti. Visuomet klausiama apie kūrybos virtuvę, procesą atsakydavau – tai tarsi išardyti prisukamą žaislą. Viena, gali paaiškėti, kad visą paslaptį tesudaro kelios primityvios spyruoklės ir dantračiai, o ir sudėti atgal taip, kad veiktų ir tebedžiugintų, gali nebepavykti. Po daugelio metų pasakyčiau šiek tiek kitaip. Gal net palyginčiau tai su paukščiu: tai tarsi pagauti paukštį, nusukti jam galvą, kad nespurdėtų, išskrosti ir pasižiūrėti, kokie kaulai ir raumenys padeda plasnoti sparnais. Galima daug suprasti apie anatomiją. Tik paukštis po to nebeskris. Nes visi geri kūriniai turi paslaptį, ir ta paslaptis dažnai neaiški net pačiam kūrėjui, nekalbant jau apie interpretuotoją ar kritiką. Tačiau toji paslaptis turbūt yra susijusi su tuo, kad netobulumai ir iracionalumai yra tie dalykai, kurie suteikia kūriniui gyvastį ir gyvenimo tiesą. Nes mūsų egzistencija yra netobula, iracionali ir klystanti. O tobuli, tvarkingai, pagal taisykles ir visas reikiamas proporcijas, be jokių priekaištų atlikti būna tik akademistiniai meno kūriniai. Pasaulyje yra ir tokio meno gerbėjų, jie uoliai vertindami skuba išvardinti viską, kas tik kūrinyje yra „netaisyklinga“. Tik man artimesnis netobulas ir ne pagal taisykles nutapytas Rembrandto autoportretas, kurio pusė veido ir akys skendi tamsoje. Jis man byloja daugiau nei akademistų pagal taisykles nucackinti, stipriai apšviesti portretai pakoreguotomis proporcijomis ar socrealizmo ryžtas veide. Nes į tą netobulą ir iracionalų Rembrandto kūrinį žvelgiant įsijungia mano juslės, jos stengiasi įminti paslaptį: asmens, nepakartojamo ir autonomiško, kuris tebėra (ir bus gyvas) meno kūrinyje. Būtent apie jusles tame pačiame esė kalba ir Sontag, minėdama, jog racionalioji interpretacija:

priima juslinį meno kūrinio potyrį tarsi savaime suprantamą dalyką ir tokiu būdu juda atsispirdama nuo jo… Mūsų kultūra yra pagrįsta pertekliumi, perprodukcija: rezultatas yra mūsų juslinių patirčių aštrumo praradimas. Mūsų šiuolaikinio gyvenimo sąlygos – jo materialinė pilnatvė, minios sangrūda – atbukina mūsų pojūčius. Kas mums dabar svarbiausia – tai atgauti savo pojūčius. Mes turime išmokti labiau matyti, labiau girdėti, labiau jausti.

Susan Sontag šiuos žodžius parašė 1964-aisiais metais. Sutinku ir pridurčiau: to bukinančio triukšmo ir vizualinių šiukšlių padaugėjo. Mes skendime triukšme, ryškiose vaizdo šiukšlėse – su telefonų foto bei video kamerų ir socialinių tinklų atsiradimu mes save patys skandiname vaizdų lavinoje ir šiuo metu esame sukėlę tikrą vizualumo ekologinę krizę, perprodukciją, kur tarp šiukšlių paskęsta tikri ir geri dalykai. Dar daugiau, daugelis esame virtę tiesiog savo vaizdinius ir virtualius avatarus aptarnaujančiomis sistemomis. Nufotografuoti maistą, įkelti jį į socialinius tinklus ir surinkti kuo daugiau reakcijų dabar yra svarbiau nei iš tiesų jį suvalgyti ir patirti skonį. Kelios minutės po sužadėtuvių žiedo įteikimo, užuot bučiavęsi ar, nuplėšę viens nuo kito drabužius, žmonės dabar pozuoja instagramui. Apsilankymas Auschwitze kai kuriems atbukėliams tampa tik atžyma, tik fonu besišypsančiam selfiui, o ne tragedijos patirčiai ar kontempliacijai. Tikrovėje šiukšlėse paskendę kaupikai uoliai kuruojamoje socialinių tinklų paskyroje eksponuoja tyrą ir „pabudusį“ gyvenimo būdą, su estetiškomis scenografijomis. Atrodyti šiuo metu yra tapę daug svarbiau nei būtiRodyti yra tapę svarbiau nei žiūrėti. Begalinė, psichotiška, dėmesio ištroškusi ekshibicionizmo dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę misterija iš tiesų slepia didžiulį asmens savivertės krachą. Iš tiesų tai – pagalbos šauksmas. Pagalbos šauksmas žmonių, kurie jaučiasi tokie nesvarbūs, nereikšmingi ir nužmoginti, tokie vieniši, kad yra pasirengę atsisakyti savo privatumo, autonomiškumo ir išmesti jį dėl skaitmeninio kontakto – sekėjų skaičiaus ar laikų – iliuzijos. Šis kontaktas, deja, labai retai būna geranoriškas – dažniau jis piktdžiugiškai vojeristinis ir tiek. Ir tikrai jame nėra ir negali būti to įdėmaus žiūrėjimo, pagarbos kitam, atsivėrimo, apie kurį kalba mano cituotieji Brodskis ir Sontag.

Susiję:

Yra ir dar vienas vaizdų pertekliaus, saviekspozicijos momentas, kuris yra grėsmingas ir lūžinis. Tai – visiškas asmens intymumo, privatumo netekimas. Apie jį taikliai yra rašęs Leonidas Donskis savo esė „Veidaknygės karta“, čia nesikartosiu. Pridėsiu tik tai, kad savanoriškas privatumo atsisakymas, nuolatinė savanoriška žmonių saviekspozicija yra noriai išnaudojami Brodskio minėtųjų masių valdytojų. Šia prasme vizualumo ir vaizdų kalbos ar veikiau puskalbės perteklius mane verčia susimąstyti apie kultūrinę revoliuciją, kultūrinį lūžį, kurio nematėme nuo Gutenbergo preso ir spausdinto žodžio atsiradimo laikų. Tik anas lūžis atnešė Reformaciją, skaitymo, Biblijos teksto analizavimo ir švietimo pokyčius. Neatsitiktinai Kontrreformacija į tai reagavo Tridento susirinkimu ir jame patvirtinta barokine bažnytinio meno koncepcija, kuri iš esmės buvo ataka visomis įmanomomis priemonėmis – tapyba, skulptūra, architektūra, muzika – į tikinčiojo (net ir neraštingo) jusles ir pasąmonę. Protestantiškam racionalumui ir rašto kultūrai atremti buvo pasitelkta būtent iracionalus, emocinis poveikis meno – daugiausia vaizdų – kalba. Žodžių ir vaizdų kalbų sandūroje XVI a. pabaigoje, laimei, galima sakyti, nebuvo nei laimėtojų, nei pralaimėtojų – dėl to, kad pati kova vyko, kad ir skirtingomis formomis bei paradigmomis, dėl dvasinio turinio: dėl tikėjimo.

Dabartinė slinktis į vaizdų kalbą, deja, atrodo ženklina žmonijos intelektualinį sąstingį (tikėkimės – laikiną). Pirmiausiai dėl to, kad redukuoja pačią mąstymo, vaizduotės, konceptualizavimo praktiką, kuri siejasi su žodinės kalbos teksto skaitymu. Vaizdai, kurie mus atitraukia nuo tekstų ir jų analizavimo, anaiptol nėra paveikūs meniniai vaizdai ar apie gilesnius dalykus bylojantys meno kūriniai, skatinantys mąstymą. Šie vaizdai – tai mano jau minėtos ekshibicionistinės bevertės buitinės nuotraukos, emoji simboliukai, vis dažniau SMS žinutėse ir kituose įrašuose pakeičiantys žodžius ir sakinius, kažkada skirtus būtent emocinėms bei psichologinėms būsenoms apmąstyti ir įžodinti. Dabar gi tai nebėra būtina – naujasis pasaulio esperanto yra būtent emoji. Mąstymo redukcija į paveiksliukus, vaizduotės galių atrofija, gali būti paaiškinamas ir komikso žanro sustiprėjimas, populiarėjimas. Šį žanrą, daugiau priklausantį dailės sričiai ir išsivysčiusį iš linijinių paveikslinių pasakojimų – tokių kaip egiptiečių freskos ir reljefai ar garsusis Bayeux gobelenas, ar galų gale Kryžiaus kelio stacijos katalikų kultūroje – ir pradžioje skirtą būtent beraščiams, dabar pradedama priskirti prie literatūros ir, tarkime, traukti į bendrus vertinimo sąrašus su grožine literatūra. Paradoksalu, nes iš esmės komiksas tėra žanras luošys: vaizdų kalbos naratyvas taip stokoja meninės įtaigos ir yra taip neįgalus byloti vien vaizdų kalba, kad jį reikia papildyti tekstiniais žodinės kalbos prierašais, tuo tarpu tekstiniai prierašai yra visuomet tokie silpnučiai literatūriniu atžvilgiu, kad be paveikslėlių tiesiog nebetektų bet kokios prasmės. Tai, kad šis vargšas hibridas mūsų dienomis vis dažniau statomas greta literatūros kūrinių, yra man tarsi mūsų dienų intelektualinės atrofijos ženklas. Kitaip tariant, jei poezija, kuri, Tomo Venclovos žodžiais tariant, yra „kalba kvadratu ar netgi kubu“ ir nepaprastai taupiomis, koncentruotomis žodžių kalbos priemonėmis išlaisvindama skaitančiojo vaizduotę yra pajėgi konceptualizuoti ar net atskleisti metafizinius dalykus, tai komiksas yra ir žodinės, ir vaizdų kalbos impotencijos liudijimas. Tačiau – neabejotinai gera pagalbinė priemonė dar tik besimokantiems skaityti, tokios tarsi raštingumo sauskelnės. Tik ne taip optimistiškai nuteikia, kai šio hibrido vis labiau reikia suaugusiajam, nesugebančiam susikaupti ir perskaityti nei atskirai vaizdo, nei atskirai rašto kalbos.

Socialinės medijos, socialiniai tinklai iš esmės tai ir tėra: mūsų gyvenimų komiksai, kuriuose trivialų, autoportretinį dažniausiai, buities atvaizdą palydi trumpa ir neišplėtota tekstinė banalybė. Karštakošiški, skubūs debatai nematant pašnekovo ar oponento akių, mimikos, redukuojant jį iš žmogaus į skaitmeninį avatarą su „nuomone“, kuria ne dialogus ir supratimą, bet „baltąjį triukšmą“ ir aktyvumo iliuziją, kuri tėra iliuzija skaitmeniniame burbule. Už viso šios, varginančios ir laiką ryjančios socialumo be intymumo imitacijos, darbuojasi gerai suriktuoti skaitmeniniai algoritmai, žmonių ekspozicijas (nuomonių, įpročių, vartojimo) šnipinėjantys ir išnaudojantys – vėl panaudojant Brodskio mintį – nuliukų telkimui į kuo didesnės masės burbulus ir jų manipuliavimui.

Apie tai, apie privatumo netekimą kaip žiauriausią bausmę, kurią – kaip ką tik aptariau, mes vis dažniau mazochistiškai prisiimame savo noru – man geriausiai kalba puikus kinų menininko ir disidento Ai Weiwei 2013 metų kūrinys S.A.C.R.E.D., kurį teko matyti Londono karališkojoje akademijoje prieš keletą metų. Tai – šešių dioramų serija, muliažais visiškai tiksliai vaizduojančių jo įkalinimą Kinijoje 2011 metais, trukusį 81 dieną. Iki menkiausių detalių atkurta ne tik jo kamera, bet ir prižiūrėtojai, ir kasdieniai veiksmai, kurių esmė buvo ta, kad nors menininkas fiziškai nebuvo kankinamas, iš jo buvo absoliučiai atimtas bet koks žmogiškasis privatumas – jei tik jo netardydavo, du prižiūrėtojai sadistiškai nesitraukė nuo jo nė per žingsnį nei jam valgant, nei miegant, nei tuštinantis, nei prausiantis. Jo šeimos nariai visą tą laiką nežinojo apie menininko buvimo vietą ir likimą. Nusikaltimas, už kurį jis buvo baudžiamas? Vieša Kinijos valdžios kritika dėl žmogaus teisių pažeidimų ir cenzūros, pagrindas menininką suimti – sufabrikuoti kaltinimai dėl neva mokesčių vengimo. Kilus tarptautinei reakcijai ir protestams menininkas buvo paleistas, tačiau iš jo buvo atimtas pasas, ir jis penkerius metus negalėjo išvykti iš šalies. Istorija, nutikusi prieš dešimtmetį ir gerokai prieš dabartinę Kinijos naujovę – socialinių kreditų sistemą, kur iš esmės yra lygiai toks pat kaip Ai Weiwei taikytas piliečių įkalinimas, atimant iš jų bet kokį privatumą.

Sukrečiantis, be galo įtaigus ir susimąstyti verčiantis, už akių įvykiams užbėgęs šiuolaikinio meno kūrinys, pasakantis apie šalį ir sistemą daugiau negu visos reklamos, valstybinės propagandos ir oficioziniai skiedalai apie „kultūrinio Šilko kelio“ iniciatyvą: štai jums – ne šilko kelias, o šilkinė piliečių smaugimo virvė. Vaizdai, pasakantys daugiau už tūkstančius žodžių. Šį Ai Weiwei kūrinį, manau, būtų privalu pamatyti lietuvių teatralams, naiviai susigundžiusiems gastrolių Kinijoje meduoliais ir oficiozine paradine puse. Ir mūsų politikams, svaigstantiems apie „normalių santykių“ turėjimą su nenormaliai žmogaus teises pažeidinėjančia šalimi, kurios tikslas – savintis ne vien savo, bet ir užsienio piliečių privatumą bei asmens duomenis. Nes mūsų laisvė šiuo metu yra ne kas kita kaip savo privatumo, individualumo ir autonomiškumo išsaugojimas.

Menininko Ai Weiwei kūrinys S.A.C.R.E.D

Ai Weiwei kūrinys S.A.C.R.E.D

Mums reikia pauzės, sustojimo, tylos ir įdėmaus įsiklausymo į tai, kas vyksta. Kaip minėjau, meno kūrinys mums gali atskleisti daugiau ir greičiau nei tuzinai informacinių antraščių, tuoj pat nugrimzdančių į užmarštį – vos tik jos pasislenka žemyn portalo puslapyje. Mums reikia atsivėrimo dailei ir literatūrai – verčiau perskaitant mažesnį kiekį teksto, apžvelgiant mažesnį kiekį vaizdų, tačiau įdėmiai ir kritiškai juos įvertintant, o svarbiausiai – apmąstant. Ši nuolatinė, įsigilinusi vaizdų ir žodžių kalbų skaitymo praktika, net ir atmetus jos estetinio lavinimo naudą, yra gera būtent kritinio vaizdų ir žodžių analizavimo treniruotė, teikianti atsparumą manipuliacijoms ir fake news melagienoms, kurios dabar vis dažniau yra ir vaizdinės, smogiančios į jusles. Visų jų konstrukcija, beje, yra pagrįsta komikso principu – paviršutiniškas ryškus vaizdas, paviršutiniškas trumpas tekstas ir jų lydinys, iššaukiantis spontanišką, nekritišką ir neanalizuojančią reakciją.

Deja, atrodo, kad į civilizacinį mūšį, kuris mūsų neišvengiamai laukia, žengiame ne vien nesuprasdami prieš ką kovojame, bet ir gan prastai apsiginklavę. Ne tik mūsų švietimas yra mus atpratinęs nuo analitiško, įsigilinusio vaizdų ir žodžių tekstų perskaitymo. Bendra atmosfera – ir apmaudžiausia netgi intelektualais save laikančių asmenų tarpe, tų, kurių akademiniai kredencialai tarsi ir leistų būti autoritetais – yra gana apgailėtina. Lietuvos politikui ar intelektualui nieko nereiškia išdidžiai pasigirti, kad štai grožinės literatūros jis neskaitąs. Nėra kuo girtis – humanizmo ir empatijos stokojanti mūsų politika ir įstatymai yra to liudijimas. Skambios ištarmės ar veikiau, galbūt kartėlio minutę ištartos beviltiškos banalybės „atiduočiau visą Veneciją už bulvę“, „už Milano katedrą man vertesnė dieduko bakūžė“, „Reiktų sudeginti universitetus, kurie [po Nepriklausomybės] nieko nenuveikė, taip pat – mūsų meno, literatūros pasaulį“, meno ar teatro kūrinių smerkimai (įsivaizdavimą apie juos ar apie jų autorius susidarius be tiesioginės patirties, vos iš kelių videoatplaišų „Youtube“), deja, liudija ne kokias nors gilias įžvalgas, o būtent nevaliojimą net pabandyti atsiverti meno kūrinio asmeniškumui, ėjimą prie jo su išankstine nuostata. Estetinio jautrumo laipsnis, kūrinių patirtys ar nuomonės apie juos gali (ir turi!) skirtis, tačiau vis dėlto kurtumo ir aklumo menui nederėtų pristatinėti kaip dorybės, gero tono ar juo labiau – didžios išminties ženklo. Negebėjimas visoje šimtmečius nuo Vakarų Romos imperijos laikų iki naujausio šiuolaikinio dabarties meno susisluoksniavusioje Venecijoje prisiminti bent vieną meno kūrinį, kuris kažką svarbaus pasakytų apie žmogiškąją egzistenciją ar galų gale Dievo ar metafizikos apmąstymo galimybę, liudija, deja, ne kokią nors ypatingą lietuviškoje dirvoje išaugusio importinio augalo – bulvės – vertę (na nebent būtis yra suredukuota vien į fizinių poreikių tenkinimą, tuomet, tikrai, taip – viskas, ko negalima suvalgyti, nebetenka vertės). Ne, tokie žodžiai liudija tik kurtumą ir aklumą menui. Dėl šito negalima smerkti. Galima tik užjausti. Tačiau taip pat privalu pasakyti, jog estetinis nejautrumas ir luošumas neturėtų būti laikomas sektinu pavyzdžiu. Sekime tais, kurie mums gali parodyti grožį. Nors jų nėra daug, ir, deja, mažėja. Leonido Donskio netektis paliko žiojinčią tuštumą ne tik Lietuvos viešajame diskurse apie filosofiją, visuomenę, politiką, bet – ir tas yra labai svarbu ir skaudu – apie estetiką, apie dailę, muziką ir literatūrą. Jo jautrumas ir erudicija patiriant bei apmąstant meno kūrinius buvo išties neeiliniai.

Susiję:

Negebėjimas skaityti vaizdų kalbos mūsų visuomenėje ypač ryškus, kai susiduriame su mūsų bendros patirties užrašymo vaizdu – o būtent įpaminklinimu. Viešosios erdvės mūšiai dėl meno kūrinių ir jų formų neturėtų stebinti: susiduria du mąstymo ir jautrumo būdai, dvi grupės – gebantieji skaityti konceptualizuotą vaizdų kalbą ir suprantantieji tik atnaujintą figūratyvinio socrealizmo atmainą. Dėl vizualinės kalbos beraštystės, būdingos daliai visuomenės, galime kaltinti, deja, tik patys save ir savo apsileidimą: jei vidurinėse mokyklose yra dėstoma literatūros istorija, tai dailės ugdymas yra nukreiptas beveik vien tik į paties mokinio kūrybinę raišką. Dailės istorija beveik nedėstoma, nemokoma žiūrėti į dailės kūrinį, jį analizuoti, perskaityti jo kalbą, ikonografiją, dešifruoti jo kultūrinį kontekstą. Dėl paminklų sprendžia ir sprendimus įtvirtina politikai ir veikėjai, kurie neatskirtų romantizmo nuo stalinizmo, o apie XXI amžiaus paminklų ir memorialų tradiciją neturi jokio supratimo. Tačiau jie kritikuoja profesionalių XXI a. menininkų kūrinius, kurie, nieko stebėtina, naudoja šiuolaikinę meninę vizualinę kalbą. Čia mes atsiduriame prieš įpaminklinimo dilemą: ar užganėdinti tuos vizualinius beraščius, kuriems patinka Ukrainoje pagal rytietiško socrealizmo tradicijas (primenančias, beje, maskvietiškus Zurabo Tsereteli paminklus) pagamintas Vytis ir kurie nė nesupranta, kad mūsų valstybinis herbas (beje, mano nuomone, neabejotinai vienas gražiausių tarptautinės istorinės heraldikos pavyzdžių) savo prigimtimi yra dvimatis grafinis ženklas. O dvimačio grafinio heraldinio ženklo, kaip liudija Europos dailės istorija, konversijos (nedaugelio, bet jų būta) dažniausiai baigiasi estetiniu fiasko. Tačiau kaip rasti konsensusą, jei daliai visuomenės šiuolaikinė vaizdinė monumento, tarkime, „Laisvės kalvos“, kalba yra neįkandama ir neperskaitoma? Kartais – kaip nutiko su socrealistiniu blizgančiu Algirdo Brazausko antkapiniu paminklu – retrogradiška, anai epochai būdinga forma visiškai idealiai atitinka įženklinimo turinį, tačiau ką daryti, jei apie savo epochą norime palikti liudijimą, kuris būtų ir priimtinas visai visuomenei, ir kartu nepataikautų mažiau estetiškai išprususiai jos daliai nevirsdamas tiesiog anachronizmu, liudijančiu, kad mentaliai dar tebepriklausome socrealizmo epochai ir kadaise primestos rytietiškos estetikos arealui?

Visa tai – klausimai, kuriuos kaip visuomenė turėsime sau atsakyti viešų debatų būdu. Pasistenkime, kad šiuose debatuose ginčytųsi vaizdų kalbą mokantys skaityti žmonės, kad jie būtų vizualiai raštingi. Ne lozunginis, o asmeninis, įsigilinantis tekstų, visų pirma – istorinių šaltinių skaitymas mums padės atsakyti į klausimus dėl istorijos ir atminties interpretacijų, dėl nepatogių ar tamsių laikotarpių. Todėl čia, priešingai, nei mus nori įtikinti kai kurie politikai, negali būti jokių komisijų, kurios už mus „išdiskutuos“ ir nuspręs, savo štempeliu patvirtindamos vienintelę teisingą ir neginčijamą, iš viršaus nuleistą istorijos viziją. Istorija, kaip žmogaus kūrinys, kaip bendruomenės veiksmų tekstas, reikalauja nuolatinio, vis atsinaujinančio ir mūsų santykį su ja atnaujinančio, įdėmaus ir kritinio, individualaus ir asmeniško perskaitymo. Tam yra universiteto profesorių mokslinės konferencijos ir diskusijos, tam yra publicistų ginčai, tam yra mūsų teisė patiems daryti asmenines išvadas, atskiriant save brūkšniais, taškais ir kableliais iš bendros masės. Istorija negali tapti primityviu ir paviršutinišku, paminklų ir lozungų, pseudopatriotiniu komiksu, atimančiu iš mūsų asmeninio, privataus santykio ir mąstymo laisvę. Galų gale – gyvąją atmintį, asmeninę dalykų patirtį. Todėl, kai koks nors iš sovietinio penkiaaukščių miestelio atvykęs pilietis šiandien pradeda aiškinti, neva tarybinė, dešimtmečiais nuo pasaulio tendencijų atsilikusi lietuviška architektūra buvusi labai gera, nes pilkame betoniniame pastate Vilniaus senamiesčio viduryje paliko plyšelį, pro kurį matosi truputis bažnyčios – mano teisė jį laikyti aklu. Arba, jei kas pareiškia, kad „sovietmetis buvo mūsų laisvės lopšys“, mano absoliuti ir neginčijama teisė yra tokį žmogų laikyti iš Stokholmo sindromo kamuojamu lunatiku arba bent jau asmeniu, nesugebančiu sukalti iš žodžių prasmių adekvačios metaforos. Nes tokiu atveju laisvės lopšiu galima įvardinti ir kalėjimo kamerą, ir sovietinės psichiatrinės ligoninės palatą, kurioje neklusnieji priverstinai buvo šeriami aminazinu, idant užmirštų patys save. Kuris iš mūsų teisus? O čia jau jūsų teisė nuspręsti – tik taip veikia laisvė.

Tik man atrodo, kad turėtume vėl ir vėl atsigręžti į autentiškus aną metą liudijančius tekstus, ir žodinius, ir vaizdinius: Gavelio kūrinius, nonkonformistų tapybą ir koliažus. Skaityti juos iš naujo, prisiminti, patirti, pažinti. Išmokstant atskirti dabarties žodžių ir vaizdų kalbos manipuliacijas, besistengiančias sumeluoti praeitį į paviršutinišką komiksą, atpažįstant mechanizmus, kuriais šiandien mus vis dar bandoma resovietizuoti, atimant iš mūsų privatumą ir individualybę, visus tuos kablelius, ir taškus, suteikiančius mums, kad ir nelabai malonius, kaip rašė Brodskis, bet vis dėlto žmogiškus snukučius.

Pabaigai norėčiau pacituoti vieną mano mėgstamo poeto, Johno Donne, eilėraščio The Good-Morrow, Geros dienos, parašyto prieš 387 metus, ištrauką. Man atrodo, kad joje telpa tai, kas iš mūsų buvo kurį laiką atimta, ką esame atgavę ir ką privalome būtinai sau išsaugoti. Jis rašė:

Let sea-discoverers to new worlds have gone,

Let maps to other, worlds on worlds have shown,

Let us possess one world, each hath one, and is one.

John Donne, The Good-Morrow, 163

Teras keliautojas naujus pasaulius užjūriuos,

Težymi juos žemėlapiais, pasaulį ant pasaulio,

Turėkime pasaulį vieną, ir po pasaulį sau, ir būkime kiekvienas it pasaulis.

***

Pirmąją paskaitos dalį skaitykite čia.

Publikuota portale bernardinai.lt

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!