Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. balandžio 19 d. 16:19
A. Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“

B. Žilytės iliustracijos pasakai „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“.

„Vilniaus galerija“ dalinasi paskutiniąja ištrauka iš Aldonos Liobytės pasakų knygos „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ ir kviečia skaityti to paties pavadinimo pasaką apie baisųjį plėšiką ir jo nepabūgusią mergaitę. Vaizdingus rašytojos tekstus palydi ir Nacionalinės premijos laureatės Birutės Žilytės iliustracijos. Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje www.2di.lt bei didžiuosiuose šalies knygynuose.

Ištraukos iš pasakos „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“.

* * *

Kartą vienai mergaitei, garsaus Vilniaus aludario ir midaus varytojo dukteriai, teko vėlų vakarą grįžti su tėvu iš tolimos viešnagės namo. Dar nebuvo jiedu išvažiavę iš tankių Panerių girių, tik  kažkoks  nakties paukštis medyje subrazdėjo, arkliai pasibaidė, davėsi į šalį, iena lūžo, vežimas virto, o keleiviai žnektelėjo žemėn ir vos vos sprando nenutrūko. Išbarstė jiedu ir lauktuves, jas vaišingi šeimininkai buvo keliui įdėję. Tėvas su dukteria žinojo, kad čia, Panerių giriose, esanti užeiga, tačiau pikti gandai apie ją sklido ir duktė nė už ką nenorėjo jon užsukti.

B. Žilytės iliustracijos pasakai „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“.

* * *

– Et, dukrele, bobų plepalai. Nei mes ponai, nei generolai, tik ramūs Vilniaus miestiečiai, kam mes užkliūsim? Pernakvosim, o ryt rytą karietėlę susitaisę trauksim namučių…

Ir mergaitė leidosi įkalbama.

* * *

Tik duktė, nuvesta į moterų kamarą, niekaip negalėjo nurimti. Jai keistai išrodė, kad malonieji užeigos šeimininkai jos duris iš lauko užrakino, todėl būdama laiba kaip nendrė pro langelį išlindo ir po kiemą švygždinėjo, kol visos šviesos užgeso. Tada išgirdo kažkieno balsus:

– Ar jau?

– Dar ne! – atsakė kitas balsas. –  Kai kietai įmigs.

– Katrą pirma?

– Gal mergą. Kad nepradėtų cypti ir kitų nepažadintų.

Mergaitė, jokio ginklo neturėdama, tik dar vakarienės metu ištisinį peilį nuo stalo pasigrobusi ir po pagalve pasidėjusi, vėl lindo pro  langelį peilio pasiimti. Tik mato – vienas grindų šonas ima leistis leistis žemyn. Tada ji peilį į plyšį greit įspraudė ir bekrintančias grindis apstabdė. Suprato mergaitė – šitaip būtų su visomis grindimis į rūsį nuskambėjusi.

* * *

Dabar jiedu suprato, kaip galą gaudavo pakeleivingi ponai, generolai ir pirkliai. Puolė iš šios galvažudžių duobės, smuko į girią juodžiausią, į naktį nakčiausią, o iš pat labo ryto davė žinią karaliaus raitininkams. Šie užeigą apsupo, iškrėtė, rado rūsį, pilną  visokios naudos ir žmonių kaulų, bet galvažudžių nė kvapo neužtiko – jie išbėgo į girią slaptais savo urvais ir išnyko kaip dūmas.

* * *

Ir atjojo kartą į aludario kiemą dvylika  vaizbūnų ant juodų žirgų kaip slibinų, o vyresnysis tų vaizbūnų buvo su žalia barzda, o ir šiaip švankus vyras, su aukso diržu, su kalaviju, brangakmeniais sagstytu.  Nebebuvo mergaitei kas daro – susodino vaizbūnus už baltų skobnių ir saldžiu midum užgėrė.

* * *

Jau mergaitei toks jaunikis ir akin, ir širdin krito, jau ji kepa pyragus  kuo  saldžiausius, su cukrais,  kvepiančiom šaknelėm ir migdolais – negi dykom rankom tokio prašmatnaus jaunikio dvare pasirodysi.

* * *

Sugriuvo Žaliabarzdis su savo vyrais į dvarą, rėkaudami, keiksnodami ir kažkokią  leisgyvę mergelę vilkdami.

– Eik še, martele, į vidų, šiandien  vienai martelei galas, rytoj kitai.

Žaliabarzdis užsimojęs kad švystelėjo kardu ir nukirto tai mergelei  pirštelį su žiedeliu, o tada jo bendras nurentė jai galvą ir pakabino prie kitų.

– Šiandien vienai martelei galas, rytoj – kitai! – šaukė jie.

Dabar suprato mergaitė, kur patekusi: tas Žaliabarzdis – tai galvažudžių vadas, kuriam ji pusę galvos  buvo nukapojusi – antai jis nusiėmė žaliąją savo barzdą ir tada gražiai matyti, kad jis tik pusę galvos beturįs.

B. Žilytės iliustracijos pasakai „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“.

* * *

Mergaitė kiek patūnojo susirietusi, kol vėl galvažudžiai užknarkė, tada šliaužė laukan.

* * *

Grįžo  ji  namo  laiminga, sveiką galvą išnešusi, apie Žaliabarzdį  daugiau neprasižiojo, bet ramybės  nebeturėjo – su baime kėlė, su baime gulė: žinojo susilauksianti nelemtų svečių. Ir sulaukė. Atatrinkėjo vieną vakarą bajoras žalioj karietoj, visas žiponuotas, sagomis žibantis, o paskui jį – penki vežimai su ąžuoliniais bosais.

* * *

– Yra, Žaliabarzdi, – tarė mergaitė ir, išsitraukusi iš kišenės pirštelį su žiedeliu, aukštai jį iškėlė.

– Ar šito nepažįsti?

– Pažįstu žiedelį ir tave pažįstu! – sušuko Žaliabarzdis. – Dėl to  tu šiandien mirsi. Į tavo šermenis mes čia atkakom!

B. Žilytės iliustracijos pasakai „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“.

Ir jis išsitraukė peilį iš bato aulo. Nespėjo peilis ore švystelėti, o Žaliabarzdis jau buvo surakintas.  Mat  iškėlusi žiedelį mergaitė davė ženklą kaimynams, šie ginkluoti jau laukė už durų. Eidama midaus į rūsį ir išgirdusi Žaliabarzdžio vyrų šnekas virtuvėje, ji tuoj pat buvo nusiuntusi pusbernėlį kaimynų sukviesti. Tie ir sugužėjo, iškrapštė iš virtuvės galvažudžius, dar šiltus nuo vaišių stalo ir miego, ir surišo juos. Gulėjo dabar jie vidury kiemo ir baisiai burnojo prieš Žaliabarzdį, kam juos į tokią mirtiną kebeknę įvėlė. Bosus išrideno vyrai iš  aludario kiemo ir paleido nuo kalno stačiai į Nerį, šie pūkš pūkš vandenin sukrito ir nuplaukė, bangų  vartomi, labai toli, gal net iki Kauno. Šiuokart Vilniaus miestiečiai galutinai galvažudžių nusikratė – atidavė juos teismui. O paskui – budeliui, gyvenančiam virš Subačiaus vartų. O pro Panerius nuo šiol ramiai galėjo traukti žmonės, ponai, raiteliai ir pirkliai. Pro ten traukė ir  piršlių virtinės pas narsiąją Vilniaus mergaitę, aludario dukterį. Sako, kad ji pagaliau išsirinkusi patinkamą bernelį ir susilaukusi vaikučių  apskritučių aplink krosnį eiles dvi.

Ištrauka: Aldona Liobytė, „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2019, p. 85-101)

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!