Žizel–Asta Bazevičiūtė, Alberas–Mindaugas Baužys | Michailo Raškovskio nuotr.

Visus baleto gerbėjus „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti knygą „Lietuvos baletas šiandien“, kurios ištraukomis sutiko pasidalinti ją išleidusi „Krantų redakcija“. Antrajame įraše – Adolphe Adam „Žizel“ (choreografai – Jules Perrot, Jeanas Coralli, Marius Petipa, baletmeisteris statytojas – Olegas Vinogradovas). Knygos medžiagą lydi teatro scenos akimirkas aktyviai fiksavusio Michailo Raškovskio fotografijos.

Vienas seniausių iki šiol pasaulio baleto scenose išlikusių spektaklių – romantiškoji Adolphe’o Adamo „Žizel“, kurią Karališkojoje muzikos akademijoje Paryžiuje pastatė choreografai Jeanas Coralli ir Jules’is Perrot. Žizel šiame spektaklyje šoko Carlotta Grisi, Alberą – Lucienne’as Petipa. Premjeros diena – 1841 metų birželio 6-oji.

„Lietuvos baletas šiandien“, Krantų redakcija, 2000 | Redagavo Nijolė Kvaraciejūtė. Knygos leidimą parėmė Lietuvos kultūros ministerija. Spaudė UAB „Spauda“

Į Lietuvą „Žizel“ atkeliavo kartu su Nikolajumi Zverevu, Vera Nemčinova ir Anatolijumi Obuchovu – Valstybės teatro žiūrovams šis spektaklis pirmą kartą buvo parodytas 1931 metų  spalio 7 dieną (Leono Zako dekoracijos ir kostiumai). N. Zverevas pasinaudojo Boriso Romanovo redaguota Mariaus Petipa choreografine versija, mėgino modernizuoti romantinio baleto dramaturgiją bei plastiką, koregavo libretą – jame neliko antrojo veiksmo vėlių valdovės Mirtos. Pirmajame veiksme N. Zverevas atsisakė šokio ant pirštų technikos, taip pabrėždamas žemišką šios spektaklio dalies pobūdį. V. Nemčinova ir A. Obuchovas ilgą laiką buvo vieninteliai pagrindinių vaidmenų atlikėjai. 1937  metų spalio15 dieną, kai „Žizel“ atnaujino Bronius Kelbauskas, pagrindinius vaidmenis sukūrė jauna baleto artistė Tamara Kublickaitė ir pats spektaklio atnaujintojas. Šis spektaklis dar kartą buvo pastatytas 1940-aisiais; spalio 24 dieną jame Žizel šokdama debiutavo Genovaitė Sabaliauskaitė; vėliau pagrindinius vaidmenis šiame spektaklyje šoko ir Tamara Sventickaitė bei Vytautas Aukščiūnas.

Visiškai naują „Žizel“ 1956 metų balandžio 29 dieną parodė choreografas Vytautas Grivickas – spektaklį išplėtęs į tris veiksmus, dar labiau išryškinęs Žizel ir Albero meilės liniją ir sukūręs naujas mizanscenas bei choreografiją. V. Grivickas siekė išplėtoti dramaturginę liniją, suteikti įprastiniam siužetui daugiau konfliktiškumo, – iš esmės jisai kūrė realistinį spektaklį, kuriame šiek tiek susilpnėjo romantinei dramaturgijai būdingi ryškūs realaus ir fantastinio pasaulio kontrastai. Spektaklio muziką specialiai V. Grivicko pastatymui perkomponavo Chaimas Potašinskas. Antrajame veiksme choreografas mėgino sustiprinti kūrinio pradžioje užsimezgusią Albero ir Žizel meilės liniją; į šį veiksmą įėjo ir lemtingoji Žizel mirties scena: tik čia Žizel ne išprotėja, o nusiduria Albero špaga. Trečiajame veiksme choreografas, užuot atkūręs fantastiškąjį vėlių pasaulį, veiksmą perkėlė į Ilarijono vaizduotę. Ilarijono vaidmenį ruošė Bronius Kelbauskas, tačiau generalinėje repeticijoje jis šokti negalėjo dėl kojos traumos, todėl šį vaidmenį ekspromtu teko perimti pačiam choreografui. Po keliolikos metų (1970-aisiais) V. Grivickas grįžo prie Jeano Coralli ir Mariaus Petipa redakcijos. Pats teigė atsisakąs ieškoti naujovių, todėl kūrė pagal Rusijos Didžiajame teatre Maskvoje šokamą variantą. Kordebaleto šokius statyti padėjo rusų baleto artistė ir repetitorė Natalija Orlovskaja, o solinius šokius – garsi rusų balerina Raisa Stručkova. Spektaklis buvo pastatytas per du mėnesius, o jo stilių V. Grivickas apibūdino kaip romantiškai realistinį.

Pirmojo veiksmo scena. Alberas–Mindaugas Baužys, Vilfridas–Eligijus Butkus | Michailo Raškovskio nuotr.

Antrojo veiksmo scena | Michailo Raškovskio nuotr.

1975 metų rugsėjo 27 dieną parodytas dar vienas atnaujintas „Žizel“ spektaklis: baletmeisteris Elegijus Bukaitis rekonstravo Jules’o Perrot, Jeano Coralli ir Mariaus Petipa choreografiją, režisūrinį sprendimą, dailininkė Regina Songailaitė sukūrė XIX a. vidurio romantiškojo teatro stilistikai artimas dekoracijas bei kostiumus. Šis spektaklis buvo šokamas beveik 10 metų; jame susiformavo savitos Žizel vaidmens atlikėjos – Leokadija Aškelovičiūtė, Svetlana Masaniova, Rūta Krugiškytė, Gražina Sakalauskaitė; jame Žizel pirmą kartą šoko Loreta Bartusevičiūtė, kiek vėliau – Jolanta Valeikaitė; Alberą šoko Vytautas Kudžma, Petras Skirmantas, Jonas Katakinas, Danielius Kiršys, Aleksandras Molodovas; įsimintiną Ilarijono vaidmenį sukūrė Voldemaras Chlebinskas.

1985 metų birželio 14 dieną jau šokta choreografo Olego Vinogradovo atnaujintoji „Žizel“ (dekoracijų ir kostiumų autorius – Igoris Ivanovas). Spektaklį papildė ir nauji atlikėjai – Žizel vaidmenį paruošė Nelė Beredina. Šiame pastatyme baigė formuotis įspūdingas dramatinis Loretos Bartusevičiūtės kuriamas Žizel paveikslas, galutinai įsitvirtino įtaigus Voldemaro Chlebinsko-Ilarijono vaidmuo, santūriai, valdingai Mirtą šoko Rūta Railaitė.

Iki šių dienų šokamame spektaklyje pasirodė ir jauniausioji lietuvių baleto artistų karta: Eglė Špokaitė, Viltis Algutytė, Nelė Beliakaitė, Asta Bazevičiūtė (Žizel), Edvardas Smalakys, Mindaugas Baužys (Alberas), Raimundas Maskaliūnas (Ilarijonas).

Žizel vaidmuo Eglės Špokaitės repertuare šiandien – bene pats brandžiausias, labiausiai išbaigtas, kas kartą keliantis vis naujų minčių. Paskutinieji jos pasirodymai šiame spektaklyje atkreipia dėmesį sąmoninga vaidybos ir šokio jungtimi. E. Špokaitė pateikia ryškų, dramatiškai įtaigų apviltos, tačiau sugebančios atleisti merginos paveikslą. Jos meilė naivi ir trapi, o atleidimas – mąslus ir filosofiškas. Tą būtų galima pasakyti apie daugelį Žizel vaidmens kūrėjų – šie orientyrai nurodyti Teophile’o Gautier librete ir Adolphe’o Adamo muzikoje. Tačiau E. Špokaitės kuriamą vaidmens trajektoriją praturtina įdomios detalės ir nuolatinė kuriamo personažo analizė. Savotiško liūdesio ir gailesčio kupinas jos „ne“ Ilarijonui, organiškos scenos su Batilda, o ypač efektinga išprotėjimo scena. Joje artistė pastebimai remiasi moderniosios choreografijos išraiškos būdais, santūrią stilizaciją keisdama intensyvaus vaidmens išgyvenimo principais, ryškiomis, ekspresyviomis plastinėmis detalėmis. Tokiu organišku, karštligišku vaidmens formavimu ji sugeba užkrėsti visą sceną, išprotėjimo epizodo dalyviai tampa tikros dramos veikėjais, ir visai nebesvarbu, kad ši Žizel nelaimė įvyko prieš daugiau nei pusantro šimto metų – šokėja sugeba priversti žiūrovą ja patikėti ir dėl jos nerimauti. Antrajame veiksme taip pat nemaža ryškiai E. Špokaitės pabrėžiamų vaidmens-įvaizdžio efektų: įgimta elegancija, grimas, išmoningai pasitelkiamas kostiumas, rafinuota pozų grafika įgalina baleriną sukurti gražų, įsimintiną ir jaudinantį Žizel-vėlės atvaizdą. Ir nors tas grožis nuolat pabrėžiamas ir juo atvirai rūpinamasi – tai kur kas daugiau nei efektingas atvirukas: tai turiningas ir stilistiškai vientisas paveikslas.

Antrasis veiksmas. Žizel–Eglė Špokaitė | Michailo Raškovskio nuotr.

Žizel-Astos Bazevičiūtės šokis sklandus, jos aukštas žingsnis, stabilus aplombas, tvirti sukiniai leidžia be didesnio vargo užkariauti publikos simpatijas. Tinkama balerinos išvaizda ir artistiškas šokis – tik pirminės Žizel vaidmens kūrimo prielaidos; A. Bazevičiūtės šokamame Žizel paveiksle galima aptikti nemaža intriguojančių vaidybinių detalių. Rimtą požiūrį į kuriamą vaidmenį – būtent į vaidmenį, o ne į partiją – rodo kad ir nežymi detalė: šokio su Alberu įkarštyje, pajutusi širdies smūgį, A. Bazevičiūtės Žizel pažvelgia į Alberą tokiu pranašingu žvilgsniu, tarytum jau būtų virtusi bejausme iš kapo prisikėlusia vėle. Ypač išraiškinga ir dramatiškai intensyvi išprotėjimo scena – artistė suranda daug vaidybos niuansų, aptemusioje sąmonėje dingusį laiko ir vietos pojūtį sukrečiamai perteikdama niuansuota veido išraiškų bei žvilgsnių kaita, raiškiu nervingų rankų piešiniu, tikslingais dramatiniais palaidų plaukų efektais, vaidybos muzikalumu, organiškai atliepiančiu spektaklio partitūrai. Antrajame veiksme atkreipia dėmesį itin lakoniškas bei trapus Žizel-vėlės įvaizdis, suspindęs šiuolaikiškai traktuotų romantinės choreografijos pozų estetika, o kartu – savotiška Žizel-vėlės vaidmens dramaturgija: ryžtingai, tačiau šaltai užstojusi Alberą nuo Mirtos, Žizel ilgainiui tarytum pajunta kartu su meile į jos šešėlį grįžtančią gyvybę – itin jaudinamai atrodo išgąstingas, gyvas, netradiciškas pozų požiūriu jos palinkimas virš išsekusio Albero kūno, o nuo vėlių kerų išvaduojantį varpo gausmą A. Bazevičiūtės Žizel pasitinka ne tik Anos Pavlovos įteisinta šypsena, bet ir netikėtai graudžia detale: užuot tradiciškai sukryžiavusi rankas, A. Bazevičiūtės Žizel prispaudžia prie krūtinės tvirtai sugniaužtus kumščius ir kurį laiką atrodo kaip vaikas, sulaukęs didžiausio troškimo išsipildymo.

Pirmojo veiksmo scena. Žizel–Asta Bazevičiūtė, Berta–Jolanta Davolytė | Michailo Raškovskio nuotr.

Mindaugas Baužys jau seniai svajojo apie Alberą; akivaizdu, kad šokdamas šią partiją jis iš esmės pasiruošęs Albero dramos išgyvenimui. Choreografinis ir dramaturginis baleto vaidmens piešinys leidžia daryti tik nežymias interpretacijos pataisas, tačiau galima teigti, kad M. Baužys pakeliui į rimtą ir savitą Albero vaidmens įvaizdį. Artisto išvaizda – fizinis grožis, baletiški kūno kontūrai – kartu su technine šokėjo branda yra puikios prielaidos savarankiško vaidmens paieškoms. Išraiškų spalvingumas, gestų elegancija, šokis, išsaugantis pusiausvyrą tarp grakštaus lengvumo ir vyriško stabilumo, mokėjimas deramai padėti partnerei kuriant sklandžius duetinių šokių pasažus, solo epizodų choreografinis iškalbingumas – bruožai, įrašantys M. Baužį tarp įdomiausių Lietuvoje Albero vaidmens atlikėjų. Ūmus, jausmingas ir valdingas jaunuolis, taip akivaizdžiai dėl savo užgaidos mėginantis apgauti likimą (vogčiomis nuplėšęs ramunės žiedlapį, jis sufalsifikuoja meilę ar nemeilę pranašaujančios gėlės parodymus), spektaklio pabaigoje virsta kenčiančiu ir atgailaujančiu vyru, nebe jausmais, o protu suvokusiu visą Žizel aukos prasmę. Būtent finale išryškėja jau išgelbėto Albero vidinė drama – kaip joks kitas pastarojo dešimtmečio Lietuvos Alberas M. Baužys ypač ilgai supa ant rankų blykštantį Žizel šešėlį, o šiam visiškai nutolus nesiblaško, negrąžo rankų (tai irgi kartais efektinga) – tiesiog suakmenėjęs žvelgia į kapo kryžių, tarytum tik dabar suvokęs, ką prarado ir ko jau niekada nebeturės.