Helmutas Šabasevičius. Lietuvos scenografijos kanonas
H. Šabasevičiaus straipsnis iš leidinio „Lietuvos teatro amžius“ („Krantų redakcija“, 2019), parengto pagal 2018 m. lapkričio 29 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre vykusios konferencijos „Teatras – Lietuvos istorijos dokumentas“ pranešimus | Logotipo ir viršelio autorius Liudas Parulskis
Spektaklių, nuo kurių paprastai pradedama skaičiuoti Lietuvos teatro istorija (dramos – Hermanno Sudermanno „Joninės“, režisierius Juozas Vaičkus, premjera – 1920 m. gruodžio 19 d.; operos – Giuseppės Verdi „Traviata“, režisierius Konstantinas Glinskis, premjera – 1920 m. gruodžio 31 d.; Léo Delibes’o „Kopelija“, baletmeisteris Pavelas Petrovas, premjera – 1925 m. gruodžio 4 d.), programėlėse dailininkai neminimi. Jie pastatyti, naudojant tuo metu Kauno miesto teatro sandėlyje buvusias dekoracijas, rekvizitą ir kostiumus, o kai kuriomis sceninėmis detalėmis teko pasirūpinti patiems artistams – pavyzdžiui, į „Traviatos“ paskutinį veiksmą Violeta – Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė – kurį laiką patalus nešdavosi iš namų.
Tačiau labai greitai suvokta, kad norint sukurti meniniu požiūriu vertingą scenos kūrinį scenografas ir kostiumų dailininkas būtinas. Tad jau antraisiais dramos ir operos veiklos metais Adamo Asnyko „Kęstutį“ (premjera – 1921 m. vasario 16 d.) su režisieriumi Glinskiu kūrė dailininkai Adomas Galdikas ir Kazys Šimonis, Antono Rubinšteino „Demoną“ (premjera – 1921 m. birželio 16 d.) su režisieriumi Antanu Sutkumi – dailininkas Vladas Didžiokas, o Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“ (premjera – 1927 m. gegužės 7 d.) baletmeisteriui Petrovui sukurti padėjo dailininkas Rostislavas Dobužinskis.
Jau pirmajame Valstybės teatro veiklos dešimtmetyje scenografija ir kostiumai kūrė nemažą teatrinės įtaigos dalį, dailininkų indėlis buvo svarbus ir vėliau, teatrui vis labiau profesionalėjant, ir toks išliko iki pat šių dienų, kai teatras vis labiau tampa reginiu, dažnai konstruojamu pasitelkus šiuolaikines vaizdo kūrimo ir atkūrimo technologijas bei skaitmenines šviesos partitūros priemones.
Scenografijai įsitvirtinus Lietuvos teatro kultūroje, tapus mokslinių tyrimų objektu ir akademinio ugdymo programų dalimi, išleista enciklopedinių ir Lietuvos scenografijos raidą apibendrinančių leidinių, todėl verta pamėginti, kad ir subjektyviai, įvertinti Lietuvos scenografijos raidą ir išskirti kelis esminius jos istorinės raidos taškus, suformuoti tam tikrą „scenografijos kanoną“ – reikšmingiausių scenografijos darbų sąrašą. To imtis paskatino prieš keliolika metų kaimyninėse šalyse nusiritusi „kultūros kanonų“ kūrimo banga, apie kurią dar 2006 m. buvo rašyta meno kultūros žurnale „Krantai“, pristatant tokio kultūros kanono sudarymo kontroversijas Danijoje. „2004 metų vasarą Danijos kultūros ministras Brianas Mikkelsenas iškėlė idėją sudaryti danų kultūros kanoną – sąrašą geriausių danų autorių darbų literatūros, kinematografijos, architektūros, dailės, scenos meno, muzikos, dizaino ir taikomosios dailės srityse. Anot kultūros ministro Briano Mikkelseno, toks kultūros kanonas šiame globalizacijos veikiamame pasaulyje padėsiantis danams geriau suprasti, kas jie yra ir iš kur jie atėję“, – šią idėją pristatė kultūros tyrinėtojas Martinas H. Brunsgaardas, savo straipsnyje jis pateikė ir literatūros profesoriaus Eriko A. Nielseno argumentus už tokio kanono sudarymą: „Šiame perpildytame medijų pasaulyje kanoną galima suprasti kaip pasipriešinimo formą. Tikroji kultūra visada priešinasi apgaulingiems ir žeminantiems žmogaus paveikslams. Šiuolaikinis „kietas“ ir beveik bekultūris vartotojas ir yra tokio žmogaus paveikslo pavyzdys.“
Tad šiame straipsnyje išskiriami dešimt per beveik šimtą Lietuvos profesionalaus teatro gyvavimo metų sukurtų teatro dailininkų darbų, dariusių įtaką Lietuvos scenografijos formavimuisi, įsitvirtinimui ir sklaidai.
Mstislavas Dobužinskis. Scenovaizdis Piotro Čaikovskio operai „Pikų dama“. Valstybės teatras, 1925. Atvirukas. Leidykla „Сибирская горница“, www.gornitsa.ru
Pats svarbiausias tikrosios scenografinės kultūros pavyzdys XX a. pirmojoje pusėje buvo grafikas, tapytojas, teatro dailininkas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957), Lietuvoje sukūręs kelias dešimtis spektaklių – dramų, operų ir baletų. Jo kūryba yra nagrinėta ir kataloguota, nors išsamios šiuolaikinės jo meninei veiklai skirtos monografijos lietuvių kalba kol kas nėra.
Pats Dobužinskis nemažai mąstė apie scenografiją ir prisidėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje formuojant šios teatro ir dailės srities meninę tapatybę: „Bendruose teatraliniuose įspūdžiuose dekoracijoms tenka didžiulė reikšmė. Jaunuomenė teatre šviečiasi ir praplečia savo akiratį susipažindama ne tik su dramatine literatūra, su teatro meno sužadinamomis mintimis ir jausmais iš viso, su muzika ir choreografija, bet ir su įvairių veikalų „iliustracija“, įvairių epochų ir jų stilių atvaizdavimu, su visu tuo, ką išorinis spektaklio vaizdas teikia žiūrovui, tuo pačiu didindamas dvasinį jo lobį ir, kas labai svarbu, formuodamas jo skonį.“
Į „scenografijos kanoną“ būtų galima įrašyti ne vieną Dobužinskio darbą, tačiau dailininko meno galią ypač ryškiai atspindi pirmas jo kūrinys – Piotro Čaikovskio opera „Pikų dama“ (premjera – 1925 m. gegužės 22 d.), kurios scenovaizdžio ir kostiumų stilistika artima dailininko darbams, kurtiems tuometiniame Petrograde. „Pikų damos“ scenovaizdžiams būdinga dramatinių ir lyrinių nuotaikų įvairovė ir kaita, kurią pabrėžia atpažįstamos, tačiau pažodžiui veiksmo vietos neiliustruojančios senojo Sankt Peterburgo detalės, perteiktos jautrios ritmikos linijomis. Savo darbu „Pikų damoje“ buvo patenkintas ir pats dailininkas, o puikiai apšviestas Žiemos kanalo vaizdas sulaukė audringų žiūrovų plojimų. Dailininkui teko netgi išeiti į sceną nusilenkti – buvo sakoma, kad tai buvo pirmas kartas Valstybės teatre, kai scenografas sulaukė tokio dėmesio. Valstybės teatre prie operos „Pikų dama“ Dobužinskis dar sykį grįžo 1934 m., o 1937 m. kaip kostiumų dailininkas dirbo Prancūzijoje, kuriant režisieriaus Fiodoro Ocepo filmą „Pikų dama“.
Lietuvos teatro posūkį link modernių teatro formų, jų ieškant esmingai suvoktoje liaudies meno tradicijoje, atskleidžia Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Šarūnas“ (premjera – 1929 m. gruodžio 17 d.), kurį pastatė Valstybės teatro vadovas režisierius Andrius Oleka-Žilinskas. Dailininkui Adomui Galdikui (1893–1969) tai buvo penktas darbas teatre (Asnyko „Kęstutį“ 1921 m. jis kūrė su dailininku Kaziu Šimoniu, 1924 m. Maurice’o Maeterlincko „Nekviestąją viešnią“ – pats vienas, Maironio „Kęstučio mirtį“ – su teatro dekoratoriumi Jonu Gregorausku, 1927 m. Carlo Gozzi „Princesę Turandot“ – vėl vienas). Nors vėliau dailininko darbai teatrui nebuvo dažni, „Šarūnas“ į Lietuvos teatro istoriją įrašytas kaip ypatingos visų komponentų darnos pavyzdys. Labai išsamiai spektaklį analizavo Balys Sruoga tekste „Šarūnas“ Valstybės teatre“, argumentuotai atskleisdamas ir scenografijos savitumą, novatoriškumą ir „dainiškumą“: „Dekoracijų“, kaip mes esame įpratę šį terminą suprasti, Galdikas ir nedavė, ir nepiešė. Jis, panaudodamas spalvas, linijas, plotmes, šviesas, – formavo scenišką vaizdą – formavo dainišku principu. Formavo jisai, panaudodamas net tas pačias spalvas, kuriomis tautosaka idealizuoja buitį – marguose dvareliuose, aukštose pilelėse, žaliojoj pievelėj, tamsiojoj girelėj… Niekur Galdikas neduoda pilnos „vietos iliuzijos“, kur vyksta veiksmas, – kaip dainos strofa niekuomet neduoda pilno vietos vaizdo. Stambiomis, raiškiomis linijomis, monotoniškomis, kontrastiškai suderintomis, – pasakyčiau net „absurdą“: disonansiškai suharmonizuotomis spalvomis Galdikas pabrėžia vieną kurią nors pagrindinę vietos savybę, tuo būdu duoda jisai tarytum veiksmo vietos ir laiko simbolį. Galdiko šis simbolis tiek pat reališkai pagrįstas, kaip ir tautosakos simbolika, atsiremianti tuo ar kitu realiu daikto savumu.“ Kostiumą suvokdamas kaip integralią spektaklio meninės visumos dalį, Sruoga įvertino Galdiko pastangas sukurti vientisą vizualinį spektaklio ansamblį: „Būtų nuostabus ir nesuprantamas dalykas, jei Galdikas ir kostiumų problemai spręsti būtų panaudojęs kitus principus. Tiktai kostiumas – konkretesnis, materiališkesnis dalykas negu scenavaizdis, todėl aukščiau minėtųjų scenavaizdžio principų čia neužteko. Kostiumų eskizus, nors ir ne visur vienodu maestringumu, Galdikas darė arčiau pasinaudodamas vadinamo „tautiško kostiumo“ reminiscencijomis, o antra – atsižiūrėdamas kūno savumų tojo aktoriaus, kuris tą ir kitą vaidmenį vaidina. Vadinas, ne aktorius turėjo prisitaikyti prie kostiumo, bet kostiumas taikės prie aktorio. Šitoks kostiumų principas savo rėžtu prisidėjo prie aktorio kūno ekspresingumo, tik, deja, ne visur vienodu tikslumu šis principas buvo pareikštas.“ Galdikas scenografiją kūrė remdamasis savo menine intuicija, o Stasys Ušinskas (1905–1974) yra pirmasis Lietuvos teatro dailininkas, įgijęs šios kūrybos srities įgūdžių studijų Paryžiuje metu – 1929–1931 m. jis mokėsi Aukštojoje taikomojo ir dekoratyvinio meno mokykloje (École Supérieure des Arts et Métiers), 1930– 1931 m. – Moderniojoje akademijoje (Académie Moderne), kur jam dėstė scenografė Aleksandra Ekster. Ušinsko baigiamasis darbas buvo dekoracijų ir kostiumų eskizai Sofoklio tragedijai „Karalius Edipas“ ir Williamo Shakespeare’o dramai „Otelas“. Pirmas Ušinsko darbas Valstybės teatre – Robert’o Planquette’o operetė „Kornevilio varpai“ (1932), režisuota Olekos-Žilinsko, tačiau į šį „scenografijos kanoną“ norėtųsi įtraukti po metų sukurtus scenografijos ir kostiumų eskizus Balio Dvariono baletui „Piršlybos“ (premjera – 1933 m. gegužės 19 d.). Tai vienintelis dailininko darbas baletui, jame akivaizdi žinių ir meninio skonio, įgytų Paryžiuje, adaptacija įsigilinus į lietuvių liaudies meno formas ir spalvas. Šis spektaklis buvo įtrauktas į Valstybės teatro baleto trupės gastrolių Monte Karle ir Londone, vykusių 1935 m. pavasarį, programą, o Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 m. eksponuoti eskizai buvo apdovanoti aukso medaliu.
Adomas Galdikas. Scenovaizdis Vinco Krėvės-Mickevičiaus dramai „Šarūnas“. Valstybės teatras, 1929. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Tiesioginis Mstislavo Dobužinskio, dėsčiusio Meno mokykloje ir turėjusio privačią studiją Kaune, mokinys, įgyvendinęs daug jo scenografijos eskizų kaip dailininkas dekoratorius, – Vytautas Palaima (1911–1976), kurio kūrybai teko nemažai ideologinių išbandymų. Pirmą spektaklį – Augustino Griciaus-Pivošos komediją „Palanga“ (premjera – 1932 m. kovo 30 d.) – kūręs su dailininkais Telesforu Kulakausku, Viktoru Andriušiu ir Mečislovu Bulaka, naudojęs saikingą tikroviškų motyvų stilizaciją, vėliau – art deco būdingas formas, XX a. penktajame dešimtmetyje Palaima įsitvirtino kaip realistinės stilistikos scenografas, šią estetiką kurį laiką diegęs ir tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute, kur vadovavo teatro dekoracijų studijai. Nors Palaimos kūryba stilistiniu požiūriu įvairi, XX a. šeštajame–septintajame dešimtmetyje akivaizdūs modernesnės estetikos principai, tačiau kaip tam tikrą laiką vyravusios realistinės scenografijos etaloną galima vertinti scenovaizdį Boriso Dauguviečio „Žaldokynei“ (premjera – 1948 m. kovo 19 d.), tikroviškai ir smulkmeniškai atkuriantį lietuviško kaimo paveikslą.
Visiškaas kontrastas tokiai scenografijai – Algimanto Mikėno (1929–2006) darbas Juozo Miltinio režisuotam Shakespeare’o „Makbetui“ (Panevėžio dramos teatras, premjera – 1961 m. balandžio 18 d.). Mikėnas – architektas, kurį būtų galima vadinti vieno režisieriaus scenografu, nes beveik visi jo scenovaizdžiai skirti Miltinio spektakliams, o „Makbetas“ buvo daugiau nei dešimt metų trukusio bendradarbiavimo pradžia. Lakoniškas „Makbeto“ vaizdinis sprendimas unikalus dar ir tuo, kad tai buvo vienas pirmųjų spektaklių XX a. antrosios pusės Lietuvos teatre, kur buvo naudojamos abstrahuotos, linijinės projekcinės dekoracijos. Tai leido lengvai transformuoti vaizdą, sugretinti stacionarias ir efemeriškas vizualines formas, nepaklusti ikitolinei scenografo prievolei iliustruoti veiksmo vietą. Šio spektaklio įvykių epocha buvo atskleidžiama kostiumais, tačiau juose taip pat buvo vengiama istoriškumo, smulkmeniškų detalių, butaforiją (ginklus), galvos apdangalų formas apibendrinant, monumentalizuojant.
Stasys Ušinskas. Scenovaizdžio eskizas Balio Dvariono baletui „Piršlybos“. Valstybės teatras, 1933. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Ir Lietuvos teatro, ir scenografijos istorijoje ypatingas yra Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ pastatymas (Kauno valstybinis dramos teatras, premjera – 1972 m. rugsėjo 9 d.) – scenovaizdį Jono Jurašo režisuotai dramai sukūrė Janina Malinauskaitė (g. 1935), kuri kaip scenografė debiutavo 1958 m. Lietuvos rusų dramos teatre, su režisieriumi Algimantu Galiniu sukūrusi Aleksejaus Arbuzovo komediją „Tolimas kelias“. „Barboros Radvilaitės“ režisūros koncepcija atsirado ne iš karto, režisierius ilgai galvojo, kokį sprendimą rinktis. Dailininkė prisiminė: „Padariau scenografiją iš tokių ryšulių. Galvoju, supakuosiu viską, ko nežinau, į ryšulius. Pamatęs nedidelį eskizą Jurašas tylėjo gal penkias minutes, paskui paklausė, ar būtų galima tuos ryšulius pakelti ir nuleisti. Pamąsčiusi atsakiau, kad taip. Jurašas nudžiugo: „Viską matau! Žinau, kaip daryti!“10 Spektaklio veikėjas Dailininkas „pramušdavo menamą istorijos stiklą, skiriantį sceną ir žiūrovų salę, ir pakeldavo scenografiją – skarmalų ryšulius. Atsiverdavo visai kitas pasaulis, kitas laikas. Scena sušvisdavo ir prasidėdavo veiksmas – šokis.“ Tai buvo paskutinis Jurašo spektaklis Lietuvoje prieš išvykstant į Vakarus.
Režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras (g. 1934) teatre pradėjo dirbti vos baigęs scenografiją tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1964 m., kai režisierius Balys Lukošius statė estų dramaturgo Uno Leieso pjesę „Amžini priešai“ (dailininkas – Gintautas Žalalis), Mazūras buvo lėlių meistras, netrukus pradėjo savarankišką dailininko, o po kurio laiko – ir režisieriaus kelią, kuris, jau kamerinėmis formomis, tęsiasi iki šiol. Labai svarbi dailininko kūryboje – Eglės žalčių karalienės tema, su kuria pirmą kartą jis susidūrė 1968 m., kai Kauno lėlių teatre šią pasaką kūrė su režisieriumi Stasiu Ratkevičiumi. Pats reikšmingiausias jo darbas – Vilniaus teatre „Lėlė“ sukurtas spektaklis „Žemės dukra“ pagal Marcelijaus Martinaičio tekstus (premjera – 1981 m. birželio 15 d.). Spektaklis liko ne tik Lietuvos lėlių ir apskritai teatro istorijoje, bet ir tarptautiniame kontekste, jį pastebėjo ir vėliau prisiminė lėlių teatro tyrinėtoja, Rusijos menotyros instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Irina Uvarova: „Žilvinas ir Eglė užsidėjo keistas kaukes-kaukoles. Kaukoles, tarsi iškeltas iš pirmykščio kapinyno. Iškasamos kaukolės – ritualo kaukės Eglė su molio dubeniu ant kelių Žilvinas, liejantis iš siauro indo vandenį į Eglės dubenį. Laimingas moters riksmas ir ugniagesių žarna, liejanti (pasiruošusi išlieti) vandenį, besiranganti po visą sceną, – įvaizdis didžiojo šventojo Žalčio, vandenų valdovo, pažinusio meilę moteriai.“
Vytautas Palaima. Scenovaizdžio eskizas Boriso Dauguviečio komedijai „Žaldokynė“. Lietuvos valstybinis dramos teatras, 1948. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
William Shakespeare. „Makbetas“. Režisierius – Juozas Miltinis, dailininkas – Algimantas Mikėnas. Panevėžio dramos teatras, 1961. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Dailininkė Dalia Mataitienė (g. 1936), baigusi Lietuvos valstybinį dailės institutą, diplominį darbą – Michailo Lermontovo „Maskaradą“ (1960) – kūrė su režisieriumi Romualdu Juknevičiumi tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Po kurio laiko su režisieriumi Povilu Mataičiu įkūrusi Lietuvių folkloro teatrą, juo neapsiribojo ir nemažai įsimintinų darbų sukūrė su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Tarp jų išsiskiria Sigito Gedos ir Broniaus Kutavičiaus opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“ (premjera Kauno valstybiniame dramos teatre – 1984 m. gruodžio 30 d.). Šiame spektaklyje vaizdinis sprendimas buvo ypač svarbus: „Žodis užleidžia vietą veiksmui, vyksmui, plastiniam vaizdui, kada pats aktorius su kostiumu ir kauke tampa iškalbinga dekoracija, o giedami tekstai susilieja su muzika ir nukelia mus į priešteatrio laikus“, – rašė teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.
Janina Malinauskaitė. Scenovaizdžio eskizas Juozo Grušo dramai „Barbora Radvilaitė“. Kauno dramos teatras, 1972. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Ypatingą vietą Lietuvos scenografijos istorijoje užima Liudas Truikys (1904–1987). Mokęsis Kauno meno mokykloje tapybos, 1929 m. jis už dalyvavimą mokinių streike buvo pašalintas, o 1931 m. pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre, kur su Adomu Galdiku kūrė scenografiją Gozzi dramai „Princesė Turandot“. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu nemažai kūręs dramos spektakliams, vėliau dailininkas atsidėjo muzikos ir vaizdo sąsajų studijoms. Šiuos klausimus svarstė, padedamas savo gyvenimo partnerės operos solistės Marijonos Rakauskaitės, gilinosi į juos XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai penktojo dešimtmečio pabaigoje dėl bekompromisiškumo buvo pašalintas iš aktyvaus kūrybinio gyvenimo (į jį galėjo sugrįžti tik prasidėjus Atšilimui). Jo „Don Karlas“, parodytas Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre 1959 m., sulaukė ovacijų: „Nebepamenu, ar uždanga jau buvo pakilusi iki portalo viršaus, kai salėje pratrūko aplodismentų audra. Štai vėl jis – Liudo Truikio teatras, tas pats ir kartu kitoks. Lyg sugrįžtantis ne iš pogrindžio, o iš didžiųjų pasaulio meno centrų, parsinešantis viršūnių spindesį“, – rašė muzikologas Edmundas Gedgaudas.
Marcelijus Martinaitis. „Žemės dukra“. Režisierius ir dailininkas – Vitalijus Mazūras. Vilniaus teatras „Lėlė“, 1981. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Pats dailininkas apie operos scenografiją kalbėjo: „Kai kas mano, kad, muziką pakartojus dekoracijoje, bus sintezė. Taip, galima sudaryti net labai galingą duotos muzikos kompozicinę formulę; bet statiškos formulės negalima kišti po bėgančia muzika. Dekoracija turi būti įjungta į operą kaip orkestro dalis, kur instrumentai grojo savo atskiras melodijas. Nei variniai, nei mušamieji smuikų nekartoja. Tie du atskiri menai – muzika ir vaizduojamasis menas – turi, Orfo žodžiais tariant, „muzikuoti“.“
Per daugiau nei pusę amžiaus trukusią Truikio kūrybą (su keliolikos metų pertrauka gūdžiausiais sovietmečio metais, XX a. šeštajame dešimtmetyje) sukurtuose darbuose teatrui išsiskiria tas, kuris scenos taip ir nepasiekė, – Verdi „Otelas“, pradėtas kurti Lietuvos valstybiniam operos ir baleto teatrui, tačiau vėl dėl ypatingos dailininko atsakomybės kūriniui ir kūrybai neįgyvendintas. Pasak Gedgaudo, naują ją „Otelo“ versiją dailininkas įsivaizdavo „lyg trenksmą“: „Scenovaizdžio metafora čia įtraukia viesulą ir liūtį, iš jos sklinda tragedijos įtampa, tačiau apibendrintas naikinančių (gal lemties?) jėgų įvaizdis toli pranoksta įvykio ar situacijos konkretumą. Dar rūstesnė scenovaizdžio kompozicija interpretuoja paskutinį veiksmą: Dezdemonos malda – akivaizdoje to, kas nenumaldoma. Tai žymi lygį, kurio turi siekti muzikinė spektaklio raiška. Tada konkreti libreto situacija nustoja buvusi operos ašimi.“
Bronius Kutavičius, Sigitas Geda. „Strazdas – žalias paukštis“. Režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkė – Dalia Mataitienė. Kauno valstybinis dramos teatras, 1984. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Liudas Truikys. Scenovaizdžio eskizas Giuseppės Verdi operai „Otelas“. 1983–1984. Neįgyvendintas. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
XX a. pabaigos–XXI a. pradžios Lietuvos scenografijoje svarbią vietą užėmė Jūratė Paulėkaitė (1962–2011), kurios pirmieji darbai teatre susiję su režisieriaus Jono Vaitkaus kūryba (1984 m. su savo studentais ir Paulėkaite Kauno dramos teatre jis pastatė „Makakučio nuotykius“); po kelerių metų Jaunimo teatre Vilniuje Paulėkaitės sukurta scenografija Sauliaus Šaltenio „Duokiškiui“ (režisierius Algirdas Latėnas, premjera – 1987) buvo iškart pastebėta ir įvertinta. Paulėkaitės scenografija visus su ja dirbusius režisierius – Gytį Padegimą, Joną Vaitkų, Oskarą Koršunovą ir kitus – įkvėpdavo ypatingiems režisūros sprendimams; ji ir pati paskutiniais gyvenimo metais buvo pradėjusi režisuoti (drauge su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu pastatė spektaklius „Pupos“, „Uždaras vakaras“). Paskutinis jos darbas – Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, premjera – 2011 m. lapkričio 11 d.), kurį pristatydama su režisieriumi Vaitkumi kalbėjo ne tiek apie scenografijos, kiek apie viso spektaklio koncepciją: „Vienas iš pirmųjų sumanymų buvo toks: Stokmanas kalba, stovėdamas ant nardymo tiltelio, kuris pasukamas į salę ir pakimba virš publikos. Nežinau, ar mums pavyks tai įgyvendinti, ar atlaikys grindys, nes ta konstrukcija gana sunki. Žmogus pakimba per tris metrus virš publikos. Bet aš turiu ir paprastesnių pasiūlymų. Pavyzdžiui, galima nusileisti į vandenį. Tada tiltelis atsidurtų orkestrinės erdvėje ir būtų gramzdinamas kartu su kalbančiu Stokmanu.“ Ne visi dailininkės ir režisieriaus sumanymai buvo įgyvendinti – spektaklio premjera įvyko praėjus kelioms dienoms po dailininkės netikėtos mirties, bet šios mintys atskleidžia didžiulę jos fantaziją, įsigilinimą į tekstą, gebėjimą surasti konceptualų dramaturginės medžiagos ir šiuolaikinės teatro kultūros ryšį.
Jūratė Paulėkaitė. Kompiuterinis scenografijos projektas Henriko Ibseno dramai „Visuomenės priešas“. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2011
Šie dešimt XX–XXI a. pirmojo dešimtmečio Lietuvos scenografijos pavyzdžių paminėti atsižvelgiant į tai, kad jų autorių kūrybos kelias jau pasibaigęs ir spektakliai vienokiu ar kitokiu aspektu išsiskiria ir jų kūrybinėse biografijose, ir visoje Lietuvos teatro kultūroje, yra tapę tam tikrais atramos taškais Lietuvos teatro raidai.
„Lietuvos scenografijos kanonas“, suformuotas atsižvelgiant į „Lietuvos teatro amžiaus“ – šimtą metų trunkančios Lietuvos teatro istorijos – formatą (dešimt dešimtmečių – dešimt kūrinių), yra mėginimas išsiaiškinti scenografijos kaip reikšmingo Lietuvos teatro komponento tapatybės virsmus. Kaip ir bet koks sąrašas, jis pažeidžiamas ir skatina svarstymus bei diskusijas. „Bet kuriam kanonui būdinga dar viena patraukli savybė. Jeigu kultūroje įdiegiama kokia vertybė, šis vyksmas savaime sukelia priešpriešinę reakciją. […] Neginčijamas vertybes verta įdiegti vien todėl, kad jas būtų galima pradėti ginčyti“, – apie Latvijos kultūros kanoną rašė latvių rašytojas ir literatūros kritikas Guntis Berelis. Todėl savo scenografijos dešimtukus buvo paprašytos sudaryti scenografijos tyrinėtojos, dailėtyrininkės humanitarinių mokslų daktarės Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė ir Dalia Karatajienė – joms anksčiau pateiktas scenografų dešimtukas nebuvo nurodytas.
Štai Širvinskienės svarbiausių šimtmečio scenografų ir jų darbų sąrašas: Vladimiras Dubeneckis (Luigi Pirandello, „Šiaip arba taip“, Valstybės teatras, 1928); Stasys Ušinskas (Balys Dvarionas, „Piršlybos“, Valstybės teatras, 1933); Stasys Ušinskas (marionetės Antano Gustaičio pjesei „Silvestras Dūdelė“, „Metropolitan“ kino teatras, Kaunas, 1936); Feliksas Navickas (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“, Valstybinis akademinis dramos teatras, 1969); Dalia Mataitienė (Balys Sruoga, „Pajūrio kurortas“, Šiaulių dramos teatras, 1975); Janina Malinauskaitė (Alfred Jarry, „Karalius Ūbas“, Kauno valstybinis dramos teatras, 1977); Liudas Truikys (Giuseppe Verdi, „Don Karlas“, Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras, 1981); Vitalijus Mazūras (Marcelijus Martinaitis, „Žemės dukra“, teatras „Lėlė“, 1981); Žilvinas Kempinas (Sigitas Parulskis, „P.S. Byla O.K.“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 1997); Jūratė Paulėkaitė (William Shakespeare, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, OKT, 2003).
Jūratė Paulėkaitė. Scenografijos piešinys Henriko Ibseno dramai „Visuomenės priešas“. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2011
Karatajienė pasiūlė tokį dešimtuką: Vytautas Bičiūnas (Vydūnas, „Vaidilutė“, Valstybės teatras, 1924); Adomas Galdikas (Vincas Krėvė, „Šarūnas“, Valstybės teatras, 1929); Stasys Ušinskas (Robert Planquette, „Kornevilio varpai“, Valstybės teatras, 1932); Mstislavas Dobužinskis (Jurgis Karnavičius, „Radvila Perkūnas“, Valstybės teatras, 1937); Antanas Gudaitis (Eugene O’Neill, „Marko milijonai“, Valstybės teatras, 1938); Jonas Surkevičius (Balys Sruoga, „Apyaušrio dalia“, Valstybinis akademinis dramos teatras, 1956); Juzefa Čeičytė (Justinas Marcinkevičius, „Kraujas ir pelenai“, Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1961); Juozas Jankus (Sergej Prokofjev, „Meilė trims apelsinams“, Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras, 1963); Liudas Truikys (Giuseppe Verdi, „Don Karlas“, Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras, 1981); Jūratė Paulėkaitė (August Strindberg, „Kelias į Damaską“, Nacionalinis teatras, Oslas, 2006).
Nors trys dešimties reikšmingiausių scenografijos kūrinių sąrašai gana skirtingi – pasikartoja tik Ušinsko „Piršlybos“ ir Galdiko „Šarūnas“, pačių scenografų rinkinys nėra labai ilgas (iš viso 18 pavardžių); tai rodo, kad bent jau scenografijos tyrinėtojų aplinkoje vertybiniu požiūriu egzistuoja tam tikra santarvė. Šių svarstymų ir apibendrinimų galima tolesnė tąsa – teatro istorikų ir kritikų vertinimai, kurie, tikėtina, patvirtintų Gunčio Berelio nuomonę apie tokių atrankų ir kanonų prasmę.
H. Šabasevičiaus straipsnis iš leidinio „Lietuvos teatro amžius“ („Krantų redakcija“, 2019), parengto pagal 2018 m. lapkričio 29 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre vykusios konferencijos „Teatras – Lietuvos istorijos dokumentas“ pranešimus
