G. Girdvainis | D. Matvejevo nuotr.
Kokia Lietuva bebūtų maža, jos grožį formavo ypatingos asmenybės, viena jų – aktorius Gediminas Girdvainis (1944-01-19 – 2020-06-02).
Ištarus Gedimino Girdvainio vardą, iškart nusišypsai: jo asmenybė slėpė savyje lyrinio komiko amplua – rečiausią savybę tarp jo kolegų. Toks jis buvo daugelyje spektaklių, tokį jo Pinčiuką žiūrovai prisimena ir Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka“.
Paradoksalu, bet kasmet Girdvainio vaidmenys vis intensyvėjo. Per visą kūrybinį laikotarpį jam niekas nesiūlė senstančio, lėto vyriškio vaidmens. Visos naujos interpretacijos spinduliavo vidinę energiją, kuri dažnai buvo smarkesnė už jauno aktoriaus. Tai buvo ne vien meistrystė, bet aktoriaus suvokimas, kad nuo tavęs vieno dažnai priklauso visa spektaklio sistema, kad paprastume gali slypėti genialumas.
Girdvainis buvo vienas iš profesionaliausių, ištikimiausių teatro misionierių; jis ne tik vaidino Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, bet ir aktyviai sekė besikeičiantį mūsų teatrinį kaleidoskopą. Jį mielai kvietė patys skirtingiausi režisieriai, jis visada turėjo savo originalią nuomonę ir, svarbiausia, poziciją. Šios vertybės, net tam tikras kategoriškumas, tarytum išlaisvino Girdvainį nuo kasdienybės rutinos, todėl jo akys nuolat švytėjo, jis buvo visada filosofiškai ir atvirai nusiteikęs priimti pačias kraštutiniškiausias gyvenimo tiesas.
„Vyšnių sodas“, Firsas (G. Girdvainis) | LNDT nuotr.
„Trys seserys“, Ivanas Romanovičius Čebutykinas (G. Girdvainis) | D. Matvejevo nuotr.
„P. S. BYLA O.K“
„P. S. BYLA O.K“
Girdvainio talentas skleidėsi Jaunimo teatre, ir šio teatro istorijos neįmanoma įsivaizduoti be jo. Neužmirštami Girdvainio vaidmenys Natašos Ogaj „Šokių mokytojuje“, Romano Viktiuko „Mes, džiazas ir vaiduokliai“, Dalios Tamulevičiūtės „Vakarienėje penkiems“.
Vilniaus mažajame teatre Girdvainis sušvito Avnerio Rozentalio vaidmeniu Rimo Tumino spektaklyje pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Vėliau atsirado Šprichas Michailo Lermontovo „Maskarade“, Gydytojas Čebutychinas Antono Čechovo „Trijose seseryse“ (spektaklius režisavo Rimas Tuminas). Už šiuos vaidmenis aktorius yra gavęs rimtų apdovanojimų tarptautiniuose teatro festivaliuose – šie apdovanojimai ir šilta žiūrovų reakcija į aktoriaus kūrybą rodo didelę ir tikrą Girdvainio aktorinę meistrystę. Ypatingas Girdvainio vaidmuo – Firsas Tumino „Vyšnių sode“, kuriam aktorius suteikė lengvos ironijos ir išminties, padedančios branginti ne tik sodą, bet ir jo prisiminimą. Kurdamas Firsą, Girdvainis žvelgė į jį kaip į namų dvasią, kurios turėtų būti visur. „Firsas – kaip katinas, kuris vaikšto visur ir viską pastebi, bet niekam nekliūna,“ apie šį vaidmenį kalbėjo Gidvainis.
„Būti aktoriumi labai sunku. Visada įtampa, nepritekliai. Laisvės pavydžiu dailininkams, jie su savo darbais elgiasi kaip nori. O aktorius yra labai priklausomas. Gerai, jei susiduri su talentingu režisieriumi, o jei ne – kenti dvigubai. Dažnai atsitinka taip, kad mane „užkabina“ viena frazė, įstringa atmintyje kaip koks priežodis, ir nuo jos prasideda vaidmens „kamuoliuko“ vyniojimas“, – sakė aktorius.
„Mūsų klasė“, Hanekas (G. Girdvainis) | D. Matvejevo nuotr.
„Maskaradas“, Šprichas (G. Girdvainis)
„Nusišypsok mums, Viešpatie“, Anveris Rozentalis (G. Girdvainis) | A. Šikštelės nuotr.
„Nusišypsok mums, Viešpatie“, Anveris Rozentalis (G. Girdvainis) | A. Šikštelės nuotr.
Girdvainio gyvenime būta visko: jis išgyveno ir aktorinę pauzę, po kurios jo laukė netikėtas Barzdaskučio vaidmuo spektaklyje „Nosis“. Po šio darbo aktorius prasitarė: „Kine dirbti lyg ir garbingiau: šlovė, ekranas, tačiau teatro niekas negali atstoti. Ypač po tokio netikėto susitikimo su Nekrošiumi. Supratau, kad galiu ir noriu kažką daryti – bet tai paaiškėja, tik susitikus su neeiliniu žmogumi. Režisierius iš nuograužos gali padaryti meno kūrinį. Ne veltui senais laikais žmonės nieko neišmesdavo, nieko nesukūrendavo. Dabar iš kaimų, mažiausių miestelių belikę didžiausi šiukšlynai.“
Atviras naujovėms Girvainis visada troško dirbti pačiuose įvairiausiuose teatro žanruose. Jis turėjo pačių netikėčiausių svajonių, tarp kurių buvo ir Karalius Lyras. „Bet tam reikėjo režisieriaus, reikėjo, kad sutaptų jo ir mano mintys. Šiaip išeiti į sceną kaip statistui – labai nemalonu.“
Kiek Girdvainiui svarbus spektaklio dailininkas? „Kai atrandu vaidmens grūdą, visuomet prieš save pamatau vaizdą. Su kostiumų dailininkais iki šiol rasdavau bendrą kalbą. Jei ko nors norėdavau, visuomet mano pasiūlymą priimdavo. Man svarbu, kad bendri vaidmens kontūrai atitiktų mano personažo įvaizdį.“
„Aš pripažįstu tikrus dalykus. Antra vertus, galima vaidinti bet ką – svarbu tik, kad būtų sukurtas meno kūrinys. Teatre, kaip ir kine, televizijoje, trūksta asmenybių. Svarbiausia, kad teatre būtų ieškoma sielos – tada teatras jaudins žiūrovą.“
„Aš nieko neatsimenu“, Leo (G. Girdvainis) | L. Vansevičienės nuotr.
„Aš nieko neatsimenu“, Leo (G. Girdvainis) | L. Vansevičienės nuotr.
„P. S. BYLA O.K“
„Nusišypsok mums, Viešpatie“, Anveris Rozentalis (G. Girdvainis) | A. Šikštelės nuotr.
Girdvainis sugebėjo ne tik kurti puikius vaidmenis, bet ir aplink save sutelkti kūrybinį lauką, kuris mobilizavo jaunosios kartos aktorius. Jis mokėjo tiksliai įkūnyti režisūrines idėjas ir išlikti talentingu, individualiu aktoriumi.
„Jauniems aktoriams noriu palinkėti tik vieno – sugebėjimo atidžiai stebėti. Visi jie nebus žvaigždės, todėl linkiu ir kantrybės – kad jie, ir paskutinėj eilėj stovėdami, lauktų savo valandos, lauktų sąžiningai, niekam nekišdami kojos. Mane patį aptrynė miestas. Bet niekada netikėjau, kad bus taip sunku. Daug aktorių per nedarbą, neviltį, girtuoklystę nusirito žemyn. Tačiau aš supratau, kad likimas yra žvaigždė, juo tikrai tikiu – nuo jo nepabėgsi, o jo ratui sukantis, kada nors būtinai ateina šviesi valanda,“ – savo patirtimi dalinosi mylimas aktorius Gediminas Girdvainis.
