Vilijos Buivydės nuotr.

„Scenarijaus konsultavimas yra neteisingai nuvertinamas“, – sako gerai tarptautinėje kino industrijoje žinomas trumpo ir ilgo metro filmų scenarijų konsultantas iš Belgijos Wim Vanacker. Buvęs NISI MASA, jaunųjų kino kūrėjų tinklaveikla užsiimančios organizacijos scenarijaus mokymų vadovas ir industrijos renginio „European Short Pitch“ projektų koordinatorius per savo ilgametę karjerą padėjo atrasti kelią ne vienam scenaristui ar režisieriui, kurių filmai buvo rodomi svarbiausiuose kino festivaliuose.

W.Vanacker taip pat yra Kanų kino festivalio konkursinės trumpųjų filmų programos atrankos komiteto narys ir neseniai prisijungė prie tarptautinės ilgo metro filmų vystymo programos „First Cut Lab“. Pastaruosius tris metus Wimas dirba scenarijaus konsultantu Lietuvoje organizuojame kino industrijos forume „Baltic Pitching Forum“. Baltijos šalių trumpametražių filmų kūrėjams skirtame renginyje nuo 2013 m. jis dalyvavo kaip ekspertas bei padėjo įsteigti „European Short Pitch“ apdovanojimą. „Baltic Pitching Forum“ organizuojanti lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ praėjusiais metais įsteigė scenarijaus rašymui skirtą rezidenciją „Baltic Shorts Residency“,  kurioje jis taip pat konsultuoja atrinktų projektų scenarijų autorius.

Su Wimu susitikome virtualioje erdvėje pakalbėti apie scenarijų konsultavimą, Baltijos šalis jungiantį kiną bei aštuntus metus gyvuojantį „Baltic Pitching Forum“, kuris įvyks š.m. spalio 8–10 dienomis. Paraiškas „Baltic Pitching Forum“ galima teikti iki rugpjūčio 2 d.

– Prieš pradėdamas dirbti trumpametražių filmų industrijoje, studijavai psichologiją ir ją praktikavai tris metus. Kaip atsidūrei kine?

– Net ir studijuodamas psichologiją, norėjau dirbti kine. Jau tada jis tapo mano aistra ir dienas leisdavau kino teatre. Pradėjau dirbti festivaliuose ir filmavimo aikštelėse. Po trejų metų terapeuto darbas tapo emociškai sunkus ir sekinantis. Jaučiausi „perdegęs“, todėl nusprendžiau siekti savo svajonės ir stoti į kino mokyklą. Iš pradžių norėjau studijuoti Belgijoje, bet tuomet man vėl būtų reikėję stoti į bakalaurą, todėl išvykau į Paryžių, kur pradėjau kurti trumpo metro filmus. Po magistro studijų nenorėjau atsidurti tame pačiame užburtame rate, kuomet ką tik studijas baigę režisieriai nežino, ką daryti, todėl nusprendžiau atlikti praktiką NISI MASA. Taip pradėjau dirbti „European Short Pitch“, kur tapau projektų koordinatoriumi, o po metų – scenarijaus skyriaus vadovu. Taip viskas ir prasidėjo. Pats trumpametražius filmus norėjau kurti dėl to, kad jie – puikus pasiruošimas ilgametražiams. Niekada negalvojau taip įsitraukti į trumpametražių pasaulį. Daug dėmesio skyriau „European Short Pitch“, tuomet natūraliai atsirado kiti pasiūlymai, kurie buvo susiję su trumpametražių industrija. Man patinka dirbti šioje bendruomenėje, nes režisieriai filmus kuria nuoširdžiai, dėl teisingų priežasčių ir dar turime tiek daug neatrastų deimantų. Naujų talentų atradimas ir jų puoselėjimas kelia nepaaiškinamą džiugesį. Ypatingai kai dirbi su scenarijais, kurie yra painūs ir neišvystyti, bet juose vis tiek įžvelgi kažką nuostabaus. O vėliau pamatai, kaip tie žmonės kuria ilgo metro filmus.

Mindaugo Mikulėno nuotr.

– Su „Baltic Pitching Forum“ esi nuo pat renginio pradžios ir padėjai įsteigti „European Short Pitch“ apdovanojimą. Taip pat pastaruosius trejus metus jame dirbi kaip scenarijaus konsultantas. Kaip, tavo nuomone, per laiką jis pasikeitė?

– Tiesą sakant, nuo pat pradžių „Baltic Pitching Forum“ man pasirodė kaip gerai organizuota platforma, kuri su metais tik stiprėjo. Man visada patiko šio renginio intymumas, tarsi „Baltic Pitching Forum“ būtų šeimos susibūrimas. Tokią atmosferą sukuria į renginį sugrįžtantys profesionalai kaip Suomijos televizijai filmus perkanti Sari Volanen ar kino kritikas, festivalių programos sudarytojas Laurence Boyce. Kiti regionai galėtų pasimokyti iš glaudaus Baltijos šalių bendradarbiavimo ir taip tapti dar stipresniais drauge. Taip pat renginys niekada nesistengė būti tuo, kuo nėra. Jis suteikia puikią galimybę praktikuotis vietiniams kūrėjams prieš įžengiant į platesnius vandenis. Ekspertų projektų pristatymo metu išsakyti naudingi komentarai leidžia režisieriams toliau tobulinti savo filmą, nesvarbu laimi apdovanojimą ar ne. Per šiuos metus, mano nuomone, labiausiai pasikeitė projektų kokybė, nors to nesiečiau tiesiogiai su pačiu renginiu. Pastaruoju laiku Baltijos šalių kino gamyba pradėjo sparčiai augti ir vystytis. Joje matau šviesią ateitį, nors niekada negali žinoti, kas nutiks kitais metais.

– Scenarijaus konsultantu taip pat dirbi „Baltic Shorts Residency“, kuri antrąkart įvyko birželio mėnesį. Rezidencijos dalyviai vėliau savo projektus privalo pristatyti „Baltic Pitching Forum“ renginyje. Kaip manai, kodėl atsirado poreikis įkurti rezidenciją?

– Tai – įdomi idėja, kuri kartais pasiteisina, o kartais ne. Nemanau, kad rezidencija yra būtina, bet yra poreikis scenarijaus konsultavimui. Tai yra du atskiri dalykai, kadangi vieniems geriau sekasi dirbti namie, kitiems – ne. Pirmaisiais rezidencijos metais joje dalyvavo tik viena dalyvė. Ji rašė viena ir mums puikiai kartu sekėsi dirbti. Ne kiekvieną dieną pasitaiko galimybė praleisti tris savaites tokioje gražioje vietoje kaip Kintai, bet joje gali pasijausti vienišas. Šiemet rezidencija išsiplėtė, joje dalyvavo trys scenaristai – po vieną iš kiekvienos Baltijos šalies, todėl ji iš ties buvo prasminga. Dalyviai, praleisdami kelias savaites drauge, gali bendradarbiauti ir augti. Man pačiam kaip rašytojui rezidencija nėra reikalinga. Verčiau pats susirandu darbinei atmosferai tinkančią erdvę, kuri man ją atstoja. Tačiau scenarijaus konsultavimas yra neteisingai nuvertinamas. Ypatingai, jeigu konsultantas yra iš kitos kultūros nei scenaristai. Juk kai tai yra tavo priimta realybė, labai lengva nepastebėti tam tikrų detalių. Todėl scenaristas man turi suteikti prieigą prie teksto.

– Paminėjai, kad esi iš kitos kultūros. Gal pastebi, kas galėtų vienyti Baltijos šalių kino kūrėjus?

– Sunku pasakyti. Dabar mes gyvename tarptautinėje visuomenėje. Kiekvienas perskaitytas scenarijus iš Baltijos šalių taip pat galėtų būti parašytas Balkanuose. Tokiu atveju sunku ką nors išskirti. Manau, lengviau bendrų bruožų galima pastebėti ilgo metro filmuose. Kiekvienas kūrinys, kaip tarkim „Išgyventi vasarą“ (aut. past. – Marijos Kavtaradzės filmas), kalba apie psichikos problemas. Ką tik baigiau dirbti su vienu latvių filmu, kuriame vystomas siužetas panašia tema. Panašu, kad Baltijos šalyse trūksta tokio pobūdžio kūrinių, todėl tendencingai kuriama daugiau filmų šia tematika.

Andriaus Kundrotos nuotr.

– Kaip dirbi su scenaristais ir jų istorijomis? Juk kiekvienas turi skirtingas prieigas ir ritmą. Ar pasitelki savo psichologijos žinias?

– Visada jas naudoju netiesiogiai. Jos yra dalis mano DNR. Galbūt man patinka būti scenarijaus konsultantu, nes prieš tai dirbau psichologu. Tiesiog tai yra mano antra prigimtis. Bet kokiu atveju, konsultuodamas scenarijus ieškai būdų, kaip prieiti prie žmonių, iššifruoti, ko jie siekia ir nukreipti juos geriausia linkme, nepiršdamas jiems savo nuomonės. Kalbant rezidencijos kontekste, dažnai scenaristų klausinėju apie veikėjus, kadangi jiems nereikia pateikti naujo scenarijaus varianto ar jį visą perrašyti. Aptariame, kaip jie juos supranta ar kaip jie tarpusavyje yra susiję. Taip praėjusių metų dalyvė iš Estijos Madli Lääne perrašė visą scenarijų, nors daugiausiai analizavome, kodėl jos kurtas veikėjas būtent taip elgiasi ir reaguoja į veiksmus. Viskas priklauso nuo scenarijaus ir jo autoriaus. Kai kurie žmonės rašo labiau mechaniškai; jiems svarbiau papasakoti pačią istoriją, kai kitiems tuo tarpu rūpi veikėjų psichologija.

–Ar pastebi, kokias bendras klaidas daro scenaristai?

– Bendrai kalbant – sunkiausia pradedantiesiems. Jiems sudėtinga atrasti pusiausvyrą. Pradėdami rašyti jie bijo, kad per daug atskleis, todėl galutiniame variante skaitytojui duoda per mažai. Tuomet žiūrovas nesupranta, kas aplinkui vyksta, todėl jam emociškai vis sunkiau įsijausti į kūrinį. Jie kuria iracionalias struktūras norėdami mus paliesti, tačiau iš tiesų mus priverčia galvoti apie patį veiksmą. Dažniausiai pasitaikanti klaida ir yra pusiausvyros nebuvimas bei baimė, kad atskleisi per daug žiūrovui. Prie to dar prisideda rašytojo branda. Jei esi jaunas, dažnai nesupranti žmonių elgesio. Dar nenugyvenai pakankamai ilgai, todėl esi kiek naivus ir neišmanantis. Bet tai privalai atleisti rašytojams, nes jie nekalti dėl savo amžiaus. Kita dažnai pasitaikanti klaida – tai, kad scenaristai mano rašantys apie vieną, bet iš tiesų rašo apie kitą. Jie nori papasakoti vieną istoriją, bet papasakoja kitą. Arba galvoja, kad jų pagrindinis veikėjas yra šis asmuo, bet jeigu atidžiai pažiūri į filmo struktūrą, paaiškėja, kad tai netiesa. Perspektyvos supratimas dažnai scenarijų kontekste pasitaikanti klaida.

– Taip pat esi Kanų kino festivalio trumpųjų filmų atrankos komiteto narys. Kokius trumpametražius filmus renki? Ar daug dėmesio skiri scenarijams, ar atsižvelgi ir į kitas savybes?

– Dirbdamas konsultantu kreipiu dėmesį į scenarijų. Tačiau, žiūrėdamas filmus Kanams, visiškai į tai neatsižvelgiu. Man svarbiau visas kūrinys, paties filmo identitetas, kaip jis susidoroja su kino kalba. Jis turi mane atgaivinti, suteikti džiaugsmo. Filmas turi išsiskirti nebūtinai savo scenarijumi ar naratyvu. Jis tai turi arba ne. Sunku tai apibrėžti žodžiais ar išskirti. Kai tik pradedi analizuoti filmo prasmę, reiškia, jis nebuvo pakankamai geras. Man patinka, kai nežinau, kodėl kūrinys mane taip palietė, o tai galiausiai ir yra visa esmė.

Taip pat svarbu pajausti kūrėjo nuoširdumą, kad jo kūrinyje yra kažkas tikro ir jis nesistengia tiesiog pasirodyti. Kaip ir minėjau – kurti dėl teisingų priežasčių, jokio melavimo. Beje, Kanuose visi filmai turi būti iki 15 min. trukmės, todėl prie kūrinio esmės prieinama labai greitai. Jie tave paima už rankos, bet nebūtinai viską paaiškina.

Baltijos šalių trumpametražių filmų projektų pristatymo forumas „Baltic Pitching Forum“ – naujausių trumpametražių filmų projektų pristatymo renginys, kurio metu Lietuvos, Latvijos, Estijos ir šalies-viešnios kūrėjai savo idėjomis siekia sudominti Europos kino profesionalus iš televizijų, festivalių, kino gamybos ir platinimo kompanijų. Šių metų forumo šalis-viešnia – Lenkija. Trumpametražių filmų kūrėjai, vystantys vaidybinio, animacinio ir hibridinio žanro trumpametražių filmų projektus, paraiškas „Baltic Pitching Forum“ gali teikti iki rugpjūčio 2 d. Daugiau apie renginį galite sužinoti internetinėje svetainėje www.bpf.lt.