Helmutas Šabasevičius. Lietuvos baletas prieš 20 metų: „Medėja“
„Medėja“, Medėja-Aušra Gineitytė, Jasonas-Aurelijus Daraškevičius | Michailo Raškovskio nuotr.
Visus baleto gerbėjus „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti knygą „Lietuvos baletas šiandien“, kurios ištraukomis sutiko pasidalinti ją išleidusi „Krantų redakcija“. Keturioliktame įraše – Antano Rekašiaus „Medėja“ (choreografė – Anželika Cholina). Knygos medžiagą lydi teatro scenos akimirkas aktyviai fiksavusio Michailo Raškovskio fotografijos.
Anželikos Cholinos baletas „Medėja“ pagal Antano Rekašiaus muziką pratęsia dramatiškų temų tradiciją, pradėtą dar 1988 metais Jurijaus Smorigino „Makbetu“. Spektakliui, kurio premjera įvyko 1996 metų birželio 28 dieną, ant filosofinių seklumų užplaukti neleidžia A. Cholinos režisūrinis talentas – ji kūrinį pripildo pasigėrėtinų plastinių metaforų, gerai jaučia spektaklio ritmą, erdvines proporcijas, solinių, duetinių, grupinių epizodų santykius, maksimaliai išnaudoja savo partnerių – scenografo Marijaus Jacovskio ir kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus – pasiūlymus bei šokėjų energetines atsargas, kuria žiūrovui įdomų teatrinį reginį.
Pirmojoje spektaklio dalyje, kur mezgasi intriga, itin gausu plastinių efektų – visų pirma tai didžiuliai keliasdešimtrankoviai marškiniai, jungiantys pagrindinius spektaklio herojus ir chorą į vieną būtybę, savo bangavimu, kilimu viršun ir leidimusi žemyn kuriantys įspūdingus vaizdinius pavidalus, taip pat egzistuojantys kaip uždaro Medėjos pasaulio ar netgi Aukso Vilnos metafora.
„Medėja“, Medėja-Eglė Špokaitė | Michailo Raškovskio nuotr.
„Medėja“, pirmojo veiksmo scena | Michailo Raškovskio nuotr.
„Medėja“, centre – Medėja-Aušra Gineitytė | Michailo Raškovskio nuotr.
Antrajame veiksme dėliojami svarbiausi Medėjos istorijos taškai: prasidėjęs idilišku šeimyniniu „gyvuoju paveikslu“, herojės pasaulis pamažu ima griūti, rūsčiu trepsėjimu jį perskelia negailestinga choro linija, atskirdama Medėją nuo Jasono ir vaikų. Puikiai sumanytas choro ir Medėjos epizodas: savyje užsisklendusių korintiečių būryje Medėja veltui blaškosi mėgindama rasti sau paguodą. Talentingai sukurtas trumpas Glaukės ir Medėjos epizodas; šio epizodo muzika atitinka jo minimalistinį iškalbingumą.
Medėją šoko Eglė Špokaitė, o Loretai Bartusevičūtei tai vienas paskutiniųjų ryškesnių jos vaidmenų – artistė juo perteikė paniekintos, išduotos ir apakintos meilės dramą. Pastaraisiais metais Medėjos vaidmenį sukūrė talentinga, šiuolaikiškos plastikos balerina Aušra Gineitytė, savitai interpretavusi ir spektaklio choreografiją, ir dramaturgiją.
Glaukė – Jasono aistra ir Medėjos kančių priežastis. Šį personažą puikiai šoko Rūta Jezerskytė – trapi, tarytum perregima, tikras kontrastas sunkiam ir sudėtingam Medėjos charakteriui. Su didžiuliu įkvėpimu artistė leidžiasi į lemtingą šokį su skraiste: šoka visu kūnu, taikliai demonstruodama jį apleidžiančią gyvybę, iš paskutiniųjų už ją grumdamasi – kniubdama, vėl stodamasi, maldaudama Medėją pagalbos ir stingdama. Vėliau Glaukės vaidmenį parengė Živilė Baikštytė.
„Medėja“, Absirtas-Aurelijus Daraškevičius, Motina-Jelena Grišvina, Tėvas-Vytautas Kudžma, Medėja-Loreta Bartusevičiūtė | Michailo Raškovskio nuotr.
„Medėja“, Jasonas-Raimundas Maskaliūnas, Glaukė-Rūta Jezerskytė | Michailo Raškovskio nuotr.
Jasoną „Medėjoje“ šoko Raimundas Maskaliūnas, po kiek laiko – Aurelijus Daraškevičius. Labai svarbus šio veikalo personažas – choras; jam A. Cholina pelnytai skyrė daug dėmesio, o baleto artistai tą dėmesį visiškai pateisino. Choro judesiai nėra itin sudėtingi – choreografė operuoja choro mase, jo padedama lipdo fizinį vaidinimo tūrį, suteikdama spektakliui puikių vizualinių scenų (išsinėrimo iš didžiųjų marškinių epizodas pirmajame veiksme, antrojo veiksmo pradžia, subtilus Glaukės ir Medėjos dueto akompanimentas).
Spektaklio scenografijos autorius M. Jacovskis apsiribojo lakoniška ir gana abstrakčia citata: jo sceninio įvaizdžio centrinis komponentas – lengvai atpažįstamas klasikinės graikų šventyklos frontonas, ne stabiliai ir iškilmingai rymantis ant kolonų, o pavojingai pasviręs, grimztantis laiko ir erdvės gelmėje. Scenografas apdairiai pasirinko mažakalbystę ir leido unikalią Medėjos tragediją pasakoti šokio teatro formomis, pats pateikdamas tik santūrią ir įtaigią aplinką, atmosferinį ir plastinį choreografinės tragedijos foną. Frontono motyvas nėra pernelyg susaistytas prototipo pareigų – su frontono proporcijomis elgiamasi laisvai, jis neturi jokių architektūrinių papildinių bei dekoracijų, jo centre įkomponuotos durys, tampančios reikšmingu plastiniu ir metaforiniu – atvykimo, sugrįžimo ir išėjimo – akcentu. Kartu ši trikampė forma yra ir savotiškas ekranas, kuriame spektaklio pradžioj ir finale tam tikrą laiką teliūskuoja Medėjos istorijai lemtingosios jūros bangos (videoprojekcijos autorius – Gintaras Šeputis), atnešusios Medėjai Jasoną ir meilę, o vėliau negailestingai juos nusinešusios.
Svarbų vaidmenį scenovaizdžio įtaigai sustiprinti vaidina apšvietimas, kurio dalis tampa savarankišku scenovaizdžio elementu. Keturiomis paralelinėmis eilėmis ant kilnojamų horizontalių išdėstyti dvidešimt keturi šviestuvai gali keisti savo vietą erdvėje, leistis iki pat žemės ar kilti aukštyn. Jų skleidžiama šviesa taip pat nepastovi – juos nuleidus žemyn, įmanoma sukurti griežtus koncentruotus intensyvių spindulių taškus, o iškėlus – išgauti griežtai vertikalių nematerialių šviesos stulpų-kolonų iliuziją.
Daugiau šios ir kitų knygų ištraukų rasite čia.
