Deima Žuklytė-Gasperaitienė. Pokario tekstilė
Marija Straigytė-Žuklienė. „Obuolių skynimas kolūkyje“. 1951 m. Drobė, aliejus. 212 × 82 cm. | Šeimos nuosavybė.
Dailės istorikės Deimos Žuklytės-Gasperaitienės straipsnyje pristatoma pirmajai Lietuvos tekstilininkų profesionalų kartai priklausančios dailininkės Marijos Straigytės-Žuklienės (1925–2018) kūryba: studijų Kauno taikomosios dailės mokykloje metai, darbas Kauno dailės kombinate, stilistiniai pokyčiai septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais.
Marija Straigytė-Žuklienė, 1952 m. | Šeimos archyvas.
Dažnai tik netekę įvertiname, ką praradome. Pasakiau banalybę, kurios gerame tekste neturėtų būti, tačiau gyvenime tokių klišių išvengti nepavyksta. Ši trumpa įžanga susijusi su skaudžia netektimi, kai praėjusiais metais anapilin iškeliavo mano močiutė dailininkė Marija Straigytė-Žuklienė (1925–2018). Deja, kaip tik šis įvykis paskatino atidžiau pažvelgti į jos kūrybą. Ją atradau ne vien kaip mylimą močiutę, bet ir kaip meninės tekstilės kūrėją, kuri per savo studijų aplinką ir patirtas įtakas buvo susijusi su tarpukario Kaunu; taip pat menininkę, kurios darbai, nepaisant dažnai dekoratyvios jų formos, buvo stipriai paveikti gyvenamojo meto. Rašydama šį tekstą ne kartą gailėjausi, jog tuo metu, kai turėjau progų paklausinėti ją ir gauti atsakymus, šia galimybe nepasinaudojau. Tad man liko tik pabandyti prakalbint pačius kūrinius ir pasižiūrėt, kuo jie artimi tos pačios kartos kūrėjų darbams. Galiausiai turiu pridurti, kad, rašydama šį tekstą pagal nusistovėjusias dailėtyrinio teksto taisykles, močiutę, kurią šeimoje vadindavome vardu – Maryte, įvardijau pavarde – nors, prisipažinsiu, toks formalumas sukėlė neįprastą susvetimėjimo jausmą.
***
Apie pokario tekstilę rašyta, rodos, ne taip mažai – vien per kelerius pastaruosius metus išleisti du solidūs apžvalginiai leidiniai. Taip pat analizuotas laikotarpio jaunų tekstilininkų, tuo metu pradėjusių savo kūrybinį kelią, indėlis į šios šakos raidą – daugiausia tyrinėtojų dėmesio sulaukė Zenonas Varnauskas, vienas pirmųjų studijas baigęs jau pokariu, 1947-aisiais, ir Julius Balčikonis, studijas baigęs 1950-aisiais ir bemat tapęs Tekstilės katedros vedėju, vėliau daug prisidėjęs prie šios dailės šakos plėtros. Tačiau šių vyrų šešėlyje lieka probėgšmais minimos kitos pirmajai profesionalių tekstilininkų kartai priklausiusios kūrėjos. Tad šis tekstas kartu yra ir pastanga daugiau dėmesio skirti tekstilininkių moterų kūrybai, kaip tipinį pokario kartos kūrybos atvejį pasirenkant Marijos Straigytės-Žuklienės darbus. Jie liudija, kaip politinių įvykių fone keičiasi šios kartos kūrybos stilistika, kurioje susijungia Kauno meno mokyklos mokytojų perduota patirtis, naujieji socialistinio realizmo reikalavimai, poreikis gauti valstybinių užsakymų bei pragyventi iš kūrybos ir individualūs kūrybiniai siekiai.
Obuolių skynimas
Marijos Straigytės-Žuklienės kelias į menines studijas Kauno taikomosios dailės mokykloje nebuvo tiesus. Ji gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje Pupasodžių kaime. 1943-iaisiais baigusi Alytaus gimnaziją, dvejus metus ten pat mokytojavo. 1944-aisiais vėl atidarius prieš metus uždarytą Vytauto Didžiojo universitetą, Straigytė-Žuklienė ruošėsi stoti į mediciną. Tačiau šiuos planus sugriovė karo ir pokario realybė. Traukiantis frontui, buvo susprogdintas Straigių ūkis, tačiau šeimai, turinčiai 33 hektarus žemės, vis vien grėsė trėmimai. Jų pavyko išvengti pabėgus į Kauną. Tačiau apie medicinos studijas nebeliko ko svajoti – stojamuosius egzaminus prižiūrinti komisija tikrindavo stojančiųjų biografijas ir socialinę aplinką. Vadinamosios charakteristikos nebuvo reikalaujama tik stojant į Kauno taikomosios dailės mokyklą. Šios aplinkybės nulėmė visą tolesnį Straigytės-Žuklienės gyvenimo kelią.
Tekstilininkų kursas 1949 m. pabaigoje. Pirmoje eilėje sėdi Leonas Žuklys, trečioje eilėje antra iš kairės stovi Marija Straigytė-Žuklienė. | Šeimos archyvas.
Tekstilės profesionalų ugdymas karo laikotarpiu vyko su pertrūkiais. 1940-aisiais perorganizuotoje Kauno taikomosios dailės mokykloje įkuriama Tekstilės katedra (tuomet vadinta dekoratyvinių audinių ar kilimų studija), kuri veikė iki 1943 metų, kai vokiečių valdžia uždarė visus Lietuvos universitetus. 1944-aisiais grįžus sovietams, katedra vėl pradeda darbą ir surenka pirmąjį tekstilininkų kursą. 1945 metais renkamas antrasis kursas, į kurį pavyksta įstoti ir Marijai Straigytei-Žuklienei. Šių studentų, pirmųjų išėjusių tekstilės specialistų ugdymo programą, pastangomis išliko ir gyvavo tolesnė lietuviška tekstilė, be to, kilo pramoninės tekstilės lygis.
Straigytei-Žuklienei Kauno meno mokykloje dėsto ryškūs tarpukario menininkai: tapytojas Antanas Žmuidzinavičius, scenografas Liudas Truikys. Studentai netiesiogiai pajunta ir įtaką 1944 metais į Vakarus pasitraukusio grafiko Viktoro Petravičiaus, kurį laiką vadovavusio Tekstilės katedrai, parengusio šios specialybės mokymo programą. Petravičiaus ir Truikio propaguotą liaudies meno stilizaciją, platų kultūrinį akiratį aprašė dailėtyrininkė Lijana Šatavičiūtė:
„Per liaudies meno objekto studijas ir stilizavimą studentai buvo pratinami prie dekoratyvinio meno ir kartu liaudies meno specifikos. Programoje buvo numatyta nuosekliai keisti akademines užduotis link objekto dekoratyvinimo ir liaudies menui artimos stilizacijos. <…> L. Truikys buvo senovės Rytų kilimų gerbėjas. Studentus supažindindavo su rytietiškų kilimų specifika ir juvelyrišku rišimu. <…> Scenografas žavėjosi senovės Egipto daile, jos monumentaliomis formomis ir didingumu. Egipto sienų tapybos komponavimo registrais principą siūlė taikyti figūriniame kilime – horizontaliomis juostomis padalytoje vienoje plokštumoje galima išplėtoti siužetą, nepažeidžiant dekoratyvumo dėsnių“.
Tarp dėstytojų buvo ir tapytojas, Piešimo katedros vedėjas Vincas Dilka. Marijai mokantis penktame kurse, Dilka pasikvietė kelias studentes papozuoti tuo metu jo kuriamam paveikslui. Tai buvo daugiafigūrė kompozicija „Kolūkio steigiamasis susirinkimas“ (1950). Straigytė-Žuklienė buvo nutapyta kaip mergina, stovinti už nugaros kolūkio steigiamąjį raštą pasirašančiam vyriškiui. Ir nors pati buvo nukentėjusi nuo kolektyvizacijos vajaus, kurio metu prarado gimtąsias žemes, taip jos atvaizdas tapo dalimi sovietinės propagandos mašinos, teigiančios savanorišką džiaugsmingą privačios nuosavybės atsisakymą.
Studijuojant tekstilininkams dėstė ne tik žymūs dailininkai. Karo metai, trėmimai ir pasitraukimas į Vakarus lėmė specialistų trūkumą, kuris buvo kompensuojamas jaunais, ką tik studijas baigusiais jaunuoliais. Išimtiniais atvejais įdarbinami buvo net ir gabūs paskutiniųjų kursų studentai, gaudavę dėstyti žemesnių kursų studentams. Štai Balčikonis dėstyti pradėjo 1949 metais, nors pats studijas baigė tik 1950-aisiais. Taip pat nutiko ir Leonui Žukliui, kuris 1949-aisiais, studijuodamas paskutiniame skulptūros studijų kurse, pradėjo dėstyti akademinį piešimą. Tarp pirmųjų jo studentų pakliuvo tekstilininkų kurso seniūnė Marija Straigytė-Žuklienė, kurios antroji pavardė liudija, kaip plėtojosi ši istorija.
Studijų metais taikomosios dailės specialistams keliami uždaviniai keitėsi. Kaip matyti Zenono Varnausko diplominiame darbe „Statybos“ (1947, vadovas – Liudas Truikys), pirmiesiems studentams pakako ideologiškai teisingos temos vaizdavimo. Tačiau netrukus socialistinio realizmo reikalavimai sugriežtėjo, ir taikomosios dailės propagandinė galia prilyginta vaizduojamajai dailei. Tekstilininkai šį pokytį pirmiausia pajuto, kai iš katedros vedėjo pareigų už formalizmą buvo atleistas Truikys, o studentai imti orientuoti vien į socialistinio realizmo tapyba grįstų gobelenų kūrimą.
Marija Straigytė-Žuklienė. Degtukų dėžučių projektai. 1951–1953 m. | Šeimos nuosavybė.
Marijos Žuklienės diplominis darbas „Obuolių skynimas kolūkyje“ (1951, darbo vadovė – Sofija Veiverytė) – vienas būdingiausių laikotarpio tekstilės kūrinių. Pagrindinę diplominio dalį, nepaisant to, kad studijuota tekstilė, sudarė tapybos darbas – gobeleno projektas. Duoklę specialybei reikėjo atiduoti išaudžiant tik nedidelį jo fragmentą. Tai puikiai atitiko Tekstilės katedroje vyravusią nuostatą, kad auklėjami „pirmiausia dailininkai, o po to – tekstilininkai“. Diplominio darbo tema Žuklienė pasirinko asmenine patirtimi paremtą motyvą – obuolių skynimo sceną. Kadangi Žuklienės šeima jos gimtajame Pupasodžių kaime turėjo didelį sodą, toks vaizdinys pirmiausia priminė prarastus namus. Be to, vasarą prieš baigdama studijas Žuklienė turėjo padirbėti kolūkyje, taip bandydama ištaisyti biografinę „dėmę“ savo charakteristikoje – kilmę iš buožių šeimos. Tad gerai išmanant vaizduojamą motyvą nebuvo sunku sukurti įtikinamą kompoziciją. Joje būrys vienas kitam talkinančių kolūkiečių raško obuolius, krauna juos į dėžes ir gabena į sunkvežimį. Kompozicijos nuotaika šviesi, pasirinkta šiltų spalvų gama. Bendra tapymo maniera artima konservatyvesnių tarpukario dailininkų kūrybai, ypač tekstilininkėms dėsčiusio Žmuidzinavičiaus darbams.
Darbas Kauno dailės kombinate
Marija Straigytė-Žuklienė, audinio projektas. 1951–1953 m. | Šeimos nuosavybė.
Po studijų baigimo 1951-aisiais Žuklienė gavo paskyrimą dirbti Kauno dailės kombinate. Nors tais pačiais metais sujungus Kauno ir Vilniaus institutus ir vyrui Leonui Žukliui gavus darbą Vilniuje, Piešimo katedroje, jauna šeima išsikrausto į Vilnių, tačiau užmegzti darbiniai santykiai nenutrūksta, ir Žuklienė iki 1953-iųjų lieka Kauno dailės kombinato dailininke. Per šiuos dvejus metus daugiausia kuria šiuolaikiniais terminais tariant, grafinį dizainą įvairiems smulkiems objektams: degtukų dėžutėms, užrašų knygelėms, kalendoriams, taip pat plakatus, emblemas. Šiuose darbuose vaizdas dekoratyvus, plokščias, naudojamos kontrastingos spalvos. Išlikę Žuklienės eskizai degtukų dėžučių apipavidalinimui liudija stiprią tarpukario lietuviškos taikomosios grafikos tradicijų įtaką. Beje, žvelgiant į eskizus matyti, kad pokario metais degtukų dėžutės tarnavo kaip tam tikra žiniasklaidos priemonė – jos ragino būti atidiems kertant traukinio bėgius: nevaikščioti jais artėjant traukiniui, nepalikti ne vietoje automobilių ar gyvulių. Taip nuolat po ranka būnanti degtukų dėžutė buityje tarnavo ir kaip valstybės priminimas elgtis atsakingai.
Kauno dailės kombinate Žuklienei pravertė ir tekstilininkės įgūdžiai. Jai teko sukurti tautinių kostiumų folkloro ansambliams ir masinei gamybai skirtų audinių projektų. Jų išlikusiuose eskizuose vyrauja pasikartojantys ritmai ir geometrinių formų žaismas. Audiniai modernūs ir dekoratyvūs, juose nėra siužetinių motyvų, kurie buvo dažni „Kauno audinių“ fabriko produkcijoje, kurtoje dailininkių Genovaitės Kėkštaitės-Razmienės, Genovaitės Kuprytės-Motiejūnienės ir kitų.
Pokyčių metai
Po atšilimo Žuklienė, kaip ir kiti to meto tekstilininkai, atsigręžia į liaudies meno stilizaciją, kurios patirtį jiems perdavė dėstytojai Liudas Truikys ir Viktoras Petravičius, – įsivyrauja folklorinis modernizmas. Kaip ir kitose dailės šakose, dominuojantys siužetai kurį laiką lieka nepakitę: dažniausiai vaizduojamos darbo scenos, valstietiškas gyvenimas, darbininkai, retkarčiais – šalies modernizacija, sparčiai kylanti pramonė. Tačiau temos perteikiamos modernesne raiška: pasitelkiant stiprų apibendrinimą, iš liaudies meno perimant primityvistinį piešinį, nesudėtingas kompozicijas. Grįžtama prie specifinių tekstilės ypatybių, technikų panaudojimo. Kaip konstatuota dar sovietmečiu, 1983-iaisiais, išleistame albume „Lietuvos gobelenas“, „bene didžiausias šeštojo dešimtmečio pradžios kilimo nuopelnas yra tas, kad mūsų respublikoje nepaplito eklektinės „kilimo – paveikslo“ tipo kompozicijos, kurioms būdingi vaizduojamosios dailės išraiškos būdai“, t. y. kad šiuo laikotarpiu susiformavo savita ir savarankiška tekstilės kalba.
Šiuo laikotarpiu Žuklienė rištine technika sukuria kompozicijas „Vestuvės kolūkyje“ (1960), „Kolūkio ferma“ (1964), „Taikos daina“ (1964), „Taikos daina II“ (1965) ir kitas. Darbuose daugiausia plėtojami lietuviško kaimo motyvai, kai kuriuose perteiktas siužetinis pasakojimas. Figūros vis labiau apibendrinamos, kartais paverčiamos kone ornamentais (pavyzdžiui, identiški jūreiviai ir kareiviai darbuose „Taikos daina“ ir „Taikos daina II“). Nuo diplominio darbo sukūrimo įvykusį pokytį geriausiai atspindi 1960 metų darbas „Derlius“, kurio motyvu taip pat pasirinktas obuolių skynimas, bet čia merginos pavaizduotos dėvinčios ne savojo meto drabužius, o lietuviškus tautinius kostiumus. Be to, „Derliuje“ kuriama apibendrinta erdvė, nepaisoma perspektyvos taisyklių. Kūrinys, kaip ir kiti šio etapo darbai, pasižymi dekoratyvumu.
Marija Straigytė-Žuklienė, eskizas gobelenui „Žvejai“. 1969 m. | Šeimos nuosavybė.
Palyginus Žuklienės darbus su to paties laikotarpio bendramokslių kūryba, išryškėja nežymūs skirtumai. Nors visų kūryboje po 1960-ųjų atsigręžiama į tarpukario Lietuvos dailės tradicijas, pagausėja tautodaile paremtų motyvų, etnografinių siužetų, kelios dailininkės kai kuriuose darbuose atsiriboja nuo profesionaliosios tekstilės meno. Anelė Mironaitė darbe „Kilimas“ (1961–1962) ir Marija Kalinaitė-Dūdienė darbe „Ornamentinis“ (1961) imituoja lietuviškų lovatiesių raštus ir juostas ir ritmiškai išaudžia geometrinius motyvus. Tuo pačiu metu Aldofina Narbutaitė kuria irgi ritmiškai pasikartojančius motyvus („Vištelės“, 1961; „Avinukai“, 1963), tačiau jie panašesni į masinei gamybai skirtus audinius. Identiškus elementus audiniuose pakartoja ir primityviomis raiškos priemonėmis gausos įspūdį sudaro Varnauskas darbuose „Kai aš jojau“ (1959–1960), „Kolūkio moterys“ (1963), Kalinaitė-Dudienė gobelene „Pionieriai“ (1962), Kuprytė-Motiejūnienė gobelene „Kolūkis“ (1965). Tačiau kitos dailininkės, pavyzdžiui, Jadvyga Sičiūnaitė-Nikšienė, kuria labiau siužetiniais etnografiniais motyvais paremtą vaizdą. Vis dėlto visų minėtų tekstilininkų, taip pat ir Žuklienės, septintojo dešimtmečio pradžios kūriniuose grįžtama prie studijų metu išmoktos Truikio pamokos remtis senovės Egipto daile ir siužetą plėtoti vienoje plokštumoje.
Marija Straigytė-Žuklienė, „Elektrėnų žiburiai“, 1969 m. Gobeleninis audimas, vilna, linas. 157 × 210 cm. | Lietuvos dailės muziejus.
Naujus vėjus Žuklienės kūryboje ženklina gobelenas „Elektrėnų žiburiai“ (1969), kuriame ne tik atsiranda sovietinės Lietuvos modernizacijos tema, bet ir atsiplėšiama nuo siužetinio bei figūratyvinio vaizdavimo. Populiariõs estradinės Jono Mašanausko atliekamos dainos „Elektrėnų žiburiai“ (Stasio Žlibino žodžiai, Eduardo Balsio muzika), sukurtos 1964 metais, motyvų įkvėptame gobelene vaizduojami itin apibendrinti, geometrizuoti elektros stulpai, t. y. kuriamas kone abstraktus vaizdas, perteikiamas prislopintomis žemės
spalvomis. Panašų motyvą penkeriais metais anksčiau vaizdavo Dūdienė gobelene „LTSR 25 metai“ (1965). Jame pasitelkiant primityvų piešinį sukomponuotas miesto vaizdas su daugiaaukščiais namais, kranais ir gatvėmis. Žuklienės gobelenas „Elektrėnų žiburiai“ liudija netrukus pasikeisiančias madas ir laisvesnį socialinį kontekstą, kuriame taikomajai dailei vėl imti taikyti mažesni ideologiniai reikalavimai. Todėl tekstilė tampa erdve, kurioje gali sėkmingai kurti į abstraktyvumą linkę menininkai. Žinoma, radikaliausių žingsnių šioje srityje dar septintojo dešimtmečio pradžioje imasi 1959 metais tekstilės studijas baigusi Kazimiera Zimblytė. Tačiau abstraktus vaizdas pamažu atkeliauja ir į pirmosios tekstilininkių kartos kūrybą – nuo aštuntojo dešimtmečio Žuklienės gobelenuose abstrakcijų matome vis daugiau. Kūriniuose „Dekoratyvinis kilimas“ (1975), „Amžinoji ugnis“ (1977) ir „In memoriam“ (1988) subtiliais spalviniais deriniais, pagyvinamais keliais akcentais, kuriami geometriniai ir aptakios plastikos motyvai. Tokie audiniai buvo tinkami ritualinėms viešosioms erdvėms puošti – Žuklienės kūriniai kabėjo Raseinių santuokų rūmuose, Ukmergės ritualinių paslaugų namuose ir kitur.
Marija Straigytė-Žuklienė, „Taikos daina“, 1964 m. Riju technika, vilna, linas. 1962 × 92 cm. | Lietuvos dailės muziejus.
Paskutinis didelės apimties Žuklienės įgyvendintas darbas buvo 1988 metais Tauragės vykdomojo komiteto (vėliau Tauragės miesto savivaldybė) užsakymu imtas austi gobelenas su LTSR herbu. Didžiulių matmenų (390×420 cm) darbui sukurti prireikė net dvejų metų. Tačiau 1990-aisiais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kūrinys tapo nebereikalingas. Kad ilgas darbas nenueitų perniek, Žuklienė nusprendė išdraskyti viduryje gobeleno įkomponuotą LTSR herbą ir jo vietoje išausti lietuvišką Vytį. Paradoksalu, kad ilgai kurtą darbą buvo galima išgelbėti tik jį sugadinus ir kantriai pertvarkius naujam gyvenimui.
Marijos Straigytės-Žuklienės darbai buvo neatskiriami nuo pirmosios profesionalių tekstilininkų kartos siekių sukurti savitą lietuviškos tekstilės meninę išraišką. Išgyvenusi itin skirtingus laikotarpius – gimusi tarpukario Lietuvoje, pergyvenusi tris okupacijas ir sulaukusi Lietuvos nepriklausomybės atgavimo – Marija Straigytė-Žuklienė kūryboje liko ištikima studijų metu iš tarpukario dailininkų perimtai
nuosaikiai moderniai estetikai. Trumpa išimtis buvo studijų metai ir jų baigiamasis darbas, tačiau vėlesni darbai kurti remiantis lietuviška etnografija ir modernia forma. Iš vaikystės pažįstamų lietuviškų kaimo motyvų plėtotė tapo alternatyva, kūryboje padėjusia išvengti atvirai politinių temų.
Marija Straigytė-Žuklienė. „Subatos vakarėly“, 1970 m. Gobeleninis audimas, vilna, linas. 180 × 210 cm. | Lietuvos dailės muziejus.
Publikuota meno ir kultūros žurnale „Krantai“ (2019 m., nr. 4)
