Helmutas Šabasevičius redakcijoje ir knygos „Dainos. Vieux Chants Lituaniens“ pradinis puslapis | „Krantų“ archyvo, Sigito Parulskio nuotr.

Žurnalas „Krantai“ gimė kartu su sąjūdžiu už Lietuvos nepriklausomybę 1988 metais. Rašytojas, eseistas ir poetas Vaidotas Daunys (1958–1995) įkūrė meno kultūros žurnalą, kuris tapo ryškiu atgimstančios lietuvių kultūros reiškiniu. Netrukus pradėtos leisti knygos (įsigyti leidyklos knygų galite čia). Po V. Daunio tragiškos žūties žurnalui pradeda vadovauti Helmutas Šabasevičius, dailės istorikas, knygų ir publikacijų apie Lietuvos baletą autorius.

„Krantų“ leidykla yra išleidusi nemažai reikšmingų mūsų kultūrai knygų – legendinių baleto asmenybių biografijų ir prisiminimų, poeto ir teatro kritiko Valdo Gedgaudo recenzijų rinktinę „Recenzijose sninga“, Daivos Šabasevičienės knygą „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“, Dalios Mataitienės, Juzefos Čeičytės kūrybos albumų, latvių režisieriaus Alvio Hermanio knygą „Dienoraštis“. Didžiausias leidyklos užmojis – Lietuvos skaitytojams pristatyti vieną iškiliausių Estijos literatūros klasikų Antoną Hanseną Tammsaarę ir išleisti jo reikšmingiausią kūrinį – estų valstiečių epu vadinamą penkiatomį romaną „Tiesa ir teisingumas“.

Su žurnalo „Krantai“ vyriausiuoju redaktoriumi Helmutu Šabasevičiumi kalbasi Jolanta Kryževičienė.

Knygos „Tiesa ir teisingumas IV“ viršelis (dailininkės Skaistė Ašmenavičiūtė) | „Krantų“ archyvo nuotr.

– Žurnalas „Krantai“ gyvuoja daugiau kaip 30 metų, turi senas tradicijas.  Gal prisimenate, kodėl žurnalo redakcija pradėjo leisti knygas, kaip kilo ši idėja?

– Taip, mes jau pradėjome skaičiuoti ketvirtą savo veiklos dešimtmetį. Knygas leisti buvo Vaidoto sumanymas, jis būrė bendraminčius, turėjo viziją, kokie galėtų būti „Krantai“ ir jo atgaivinta „Naujoji Romuva“. Į redaktorių grupę įsijungiau vėliau ir buvau atsakingas tik už dailės skyrių, tad ne viską žinau apie Vaidoto sumanymus, bet jis labai palaikė knygų leidybą, skyrė tam daug dėmesio, buvo įsteigęs „Regnum“ fondą. Visgi po jo mirties 1995 metais „Naujoji Romuva“, „Regnum“ ir „Krantai“ atsiskyrė. Likau „Krantų“ redakcijoje su redaktore Nijole Kvaraciejūte ir kitais kolegomis. Apie leidybą tada negalvojom. Bet 2000-aisiais kartu su šviesaus atminimo fotografu Michailu Raškovskiu parengėm knygą „Lietuvos baleto šiandiena“ ir abu pagalvojom, kodėl jos neišleidus „Krantų“ pajėgomis. Juo labiau kad 1995-aisiais išleidome žurnalo numerį, skirtą baleto jubiliejui. Mes laikėmės teminės tradicijos, žurnalai būdavo skirti vienai ar kitai temai, kokios nors šalies kultūrai. Tad leidybinė „Krantų“ veikla prasidėjo nuo šios knygos, kurios fragmentus dabar skelbiame portale www.vilniausgalerija.lt (minimus tekstus rasite čia).

Po to buvo ir kitų leidybinių sumanymų, bet niekada neturėjom knygų sąrašo, kuriuo galėčiau pasipuikuoti. Viskas vyko ir vyksta, sakyčiau, atsitiktiniais principais. Kažkas paklausia, kur išleisti, kartais norisi žmogui padėti. Buvo tokia Kultūros ministerijos ir tuometinio Kultūros rėmimo fondo programa – knygos anglų kalba Jeruzalės knygų mugei.  Pagalvojau, o kodėl baleto istorijos nepristatyti angliškai? Pasirodė „Trumpa Lietuvos baleto istorija“ pirmiausia anglų kalba 2009 metais, po to knygą išleidome ir lietuviškai. Per dvidešimt metų visa knygų lentyna susikaupė.

Knygos „Dainos. Vieux Chants Lituaniens“ pristatymas. Danutė Krištopaitė, Helmutas Šabasevičius (2008) | I. Burneikos nuotr.

Reklama

Knygos „Dainos. Vieux Chants Lituaniens“ pristatymas. Kalba Vytautas Ciplijauskas, šalia – Viktoro Petravičiaus portretas (2008) | I. Burneikos nuotr.

Knygos „Valdas Gedgaudas. Recenzijose sninga“ viršelis, dailininkė Skaistė Ašmenavičiūtė (2017) | „Krantų“ archyvo nuotr.

– Minėjote, kad neturite knygų sąrašo ar ilgalaikių strategijų. Tačiau tikriausiai ne kiekviena knyga galėtų išeiti jūsų leidykloje? Gal yra nesąmoningi, o gal ir labai sąmoningi kriterijai ir dėsniai, kuriais vadovaudamiesi jūs atsirenkate knygas? Ar galėtumėte apibūdinti, kokia yra jūsų leidykla, kas jums svarbu?

– Esame meno kultūros žurnalas, taip Vaidotas buvo suformulavęs, ta paantraštė yra ant „Krantų“ viršelio iki šiol. Mūsų akiratyje – meno ir kultūros temos, teatras, dailė, kartais poezija, atsiminimai. Esame talkinę ir kitokiems leidiniams, tarkime, esame išleidę faksimilinį Rapolo Sriogio fizikos uždavinyną. Sunku pasakyti, ko mes neleistume, nes neturime jokio plano. Šiais metais turime išleisti Antono Hanseno Tammsaarės romano „Tiesa ir teisingumas“ V tomą. Šis leidinys mums teko mūsų redaktorės Nijolės Kvaraciejūtės ir vertėjos Danutės Sirijos Giraitės bičiulystės dėka. Pirmąjį tomą išleido „Vagos“ leidykla, o antrajam tomui leidėją buvo sunku surasti, nes tai nekomercinis leidinys. „Vaga“ neapsiėmė leisti antrosios dalies, tad nusprendėme imtis mes. Danutė pasiūlė ir viršelio idėją. Kaip ir kiekviena knyga ši turi atskirą istoriją, jos nesusidėlioja į logišką pasakojimą, nors kartais viena su kita susijusios.

– Prabilote apie A. H. Tammsaarę, pakalbėkime apie jo knygą plačiau. Tai estų klasikas, išleidęs penkių tomų veikalą „Tiesa ir teisingumas“. Kodėl jums buvo aktuali ši knyga? Tai gana didelis užmojis, didelės išlaidos, juk žymiai didesnės leidyklos atsisakė, nes neapsimoka. Kodėl jūs leidžiatės į tokią avantiūrą?

– Tai nėra avantiūra. Juk mes knygų neleidžiame savo lėšomis, nes neturime ko investuoti. Rašome projektus, ieškome mažų privačių rėmėjų. O šiuo atveju norėjosi pagerbti ir Danutę Sirijos Giraitę kaip puikią vertėją, ir A. H. Tammsaarę. „Krantams“ visada buvo ir yra įdomi kaimyninių šalių kultūra, tradicijos. Esame leidę porą Estijos kultūrai skirtų žurnalo numerių, todėl čia nebuvo avantiūra. Kai klausėte apie planą, tai plano tikrai nėra, bet susiformuoja prioritetai pasąmonėje: puiki vertėja, Estijos literatūros klasikas, Estijos kultūra. Rašėme paraišką, pinigai buvo skirti, Danutė rūpinosi, kad vertimą paremtų Estijos Kultūros kapitalo fondas. Sutelkus jėgas jau išrikiavo trys knygos ir išeis ketvirta, taip susidarys visas penkiatomis.

Redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė Antono Hanseno Tammsaares knygos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatymo metu | „Krantų“ archyvo nuotr.

Redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė Vinco Mykolaičio Putino muziejuje (2019) | „Krantų“ archyvo nuotr.

– Tai, ką jūs vardinate, – gera vertėja, gera redaktorė, gera knyga, – jau yra aiškūs kriterijai. O kiek dėmesio skiriate knygos formai, jos dizainui?

– Kartais vieną iš minėtų segmentų apriboja finansiniai ištekliai, ne visada gali pasamdyti gerą dizainerį. Šiandien apgailestauju dėl baleto istorijos knygos, nes aš pats ją maketavau, tiesiog tuo metu nebuvo pinigų, tai mėgėjiškas maketavimas. Nors esame dirbę su labai gerais dizaineriais, paminėčiau Agnę Dautartaitę, Jokūbą Jacovskį, bet daug ką darome kukliomis vidinėmis pajėgomis. Siekiam geriausio, bet ne visada išeina.

– Profesionalus vertimas, redagavimas yra tarsi nematoma investicija. Nors tai labai svarbu, bet šiandien net didžiosios leidyklos, siekdamos sumažinti knygos savikainą, kartais pasitelkia studentus, redaguojama minimaliai. Kiek jūs investuojate į vertimo, redagavimo darbus?

– Be redaktoriaus neįsivaizduoju jokios knygos. Mums, kaip leidyklai, labai svarbi kolegės Nijolės Kvaraciejūtės veikla ir indėlis. Ji yra pagrindinė redaktorė. Danutė Sirijos Giraitė į mus kreipėsi todėl, kad žinojo, kokio lygio redaktorė yra Nijolė. Jos aptaria daugybę smulkmenų, diskutuoja apie posakių niuansus, dirba nepaprastai daug. Ir ant kiekvieno „Krantams“ skirto rankraščio aš dideliais skaičiais užrašau autoriaus telefono numerį, nes Nijolė autoriams labai dažnai skambina, klausia, atrodytų, smulkmenų, bet nuo jų tekstas pagerėja, praskaidrėja. Nijolė visus tekstus labai įdėmiai skaito, nėra taip, kad prabėga akimis, ne tik kableliai ir nosinės čia svarbūs. Ir knygų, ir žurnalo straipsniai turi kelias redakcijas, galiausiai paskutiniai pataisymai vyksta jau makete, kartais net atiduodant į spaustuvę dar kažkas išryškėja, stengiamės pataisyti.

Redaguojamas knygos rankraštis | „Krantų“ archyvo nuotr.

– Norėčiau sugrįžti prie „Krantų“ knygų sąrašo. Ar galėtumėte išskirti leidinius, kurie jums pačiam buvo svarbūs per šiuos 20 metų?

– Man labai svarbi knyga „Dainos. Vieux Chants Lituaniens“. Pirmą kartą ji buvo išleista 1947 metais Friburge mūsų šviesuolių išeivių kultūros veikėjos Gražinos Krivickienės ir vieno žymiausių lietuvių dailininkų Viktoro Petravičiaus. Čia antrasis leidimas. Knygą pasiūlė leisti šviesaus atminimo Danutė Krištopaitė, Basanavičiaus premijos laureatė, vertėja, tautosakininkė. Iš naujo išleidome knygą, naudodamiesi senuoju maketu su Petravičiaus iliustracijomis. Pirmajame leidime nebuvo natų, Danutė prašė muzikologės Laimos Burkšaitienės pagalbos, buvo surinktos natos, leidinys papildytas angliškais ir prancūziškais vertimais. Knygoje – tautosakininkės Gražinos Krivickienės surinktos senosios lietuvių dainos, Alekso Ranito įvadinis straipsnis. Man šita knyga įdomiausia. Tai vertinga knyga su keliasluoksniu pasakojimu, brangi dėl jos turinio ir tų žmonių, kurie kartu dirbo. Gražinos Krivickienės dukra Irena Raulinaitienė finansavo šį leidimą, su ja mes ir šiandien bendraujame, ji prenumeruoja žurnalą ir mus toliau remia. Yra dar viena įdomi istorija, susijusi su šia knyga. Mes bendravome su Danute Krištopaite ir po knygos išleidimo, netrukus ji susirgo, o 2014 metais iškeliavo anapilin. Po kurio laiko ateina kvietimas iš notarų kontoros: esu kviečiamas į Danutės testamento skaitymą. Nuvykstu, o testamente parašyta, kad ji mums patiki išleisti savo atsiminimų knygą ir yra atidėjusi tam skirtą pinigų sumą. Taip atsirado knyga „Apie kitus ir save“. Danutė buvo pradėjusi knygą komplektuoti, bet nebaigė. Artimieji perdavė dėžę dokumentų, rankraščių, ir redaktorė Nijolė tą knygą sudėliojo. Išleisti knygą pagal testamentą buvo tikrai netikėta.

Reklama

Knyga „Dainos. Vieux Chants Lituaniens“ | Sigito Parulskio nuotr.

Knyga „Dainos. Vieux Chants Lituaniens“ | Sigito Parulskio nuotr.

Knyga „Dainos. Vieux Chants Lituaniens“ | Sigito Parulskio nuotr.

Knyga „Dainos. Vieux Chants Lituaniens“ | Sigito Parulskio nuotr.

– Yra dar viena įdomi knyga – teatro kritiko, radijo laidų redaktoriaus Valdo Gedgaudo recenzijų rinkinys, išleistas po jo mirties.

– Čia buvo vertėjos Dianos Bučiūtės sumanymas, ji surinko recenzijas. Valdą asmeniškai pažinojau, jis buvo labai įdomus teatro kritikas. Yra Valdo tekstas „Recenzijose nesninga“, o mes knygą pavadinome „Recenzijose sninga“, nes Valdo tekstai labai gyvi, vizualūs, skaitydamas jauti spektaklio ritmą ir atmosferą.

– Galbūt todėl, kad jis studijavo kompoziciją, net radijo laidose, kurias jis vedė, galėjai jausti aiškią struktūrą.

– Matyt viskas čia susiję – teatras, muzika, literatūra. Kaip ir kitoje knygoje, kurią noriu paminėti, nes man yra svarbi. Tai garsaus Latvijos teatro režisieriaus Alvio Hermanio „Dienoraštis“. Ją mums pasiūlė vertėjas Audrius Musteikis, o redagavo Diana Bučiūtė. Kai ją išleidome, Alvį Hermanį pakvietėme į knygos pristatymą. Knyga turėjo nemenką atgarsį ir iki šiol ją dar užsisako internetiniame puslapyje.

– Alvio Hermano „Dienoraštis“ – gana aštri, asmeniška knyga, autorius dažnai kalba labai skaudžiai, nepatogiai. Ar jums neatrodo, kad mūsų kultūros leidyboje labai trūksta knygų, kurios skatintų diskusijas, kalbėtų atvirai, aštriai. Ar jums tokios knygos svarbios, ar ieškote tokių autorių?

– Taip, labai svarbios, bet mes, kaip leidykla, nelabai galime ką autoriams pasiūlyti. Negaliu pasakyti, kad ieškome autorių, kurių knygos provokuotų diskusijas, vis dėlto mūsų pagrindinis darbas – žurnalas „Krantai“.

Knygos „Danutė Krištopaitė. Apie save ir kitus“ viršelis, dailininkė Skaistė Ašmenavičiūtė (2017) | „Krantų“ archyvo nuotr.

– Jūs kartu su autoriumi galite prašyti paramos. 

– Gera mintis, bet mes – nykštukinė leidykla, esame tik dviese su redaktore Nijole, žinoma, turim ir talkininkų, kurie padeda tvarkyti tekstus, maketuoti. Didelė problema – leidinių platinimas, nes didieji platintojai nori didelių tiražų. Mes iš karto autorius įspėjame, kad negalėsime jų knygų paskleisti po visą Lietuvą. Internetinė prekyba vyksta, bet nėra labai intensyvi. Gavę užsakymą, patys turime knygą nešti į paštą ir išsiųsti.

– Mažai leidyklai mažoje rinkoje nėra paprasta…

– Nevadinu „Krantų“ leidykla. Įsipareigojome tęsti Vaidoto darbą, todėl ir dirbame. Vaidotas manimi pasitikėjo, suteikė kūrybinę laisvę. Nesinori to visai pamesti, nors būna nelengva. Žurnalo rėmimo klausimai visą laiką kabo ant plauko. Neliktų žurnalo, neliktų ir leidyklos. Džiaugiuosi Lietuvos kultūros tarybos parama, galime leisti žurnalą ir knygas, bet gyvename vienerių metų perspektyva. Štai vėl ruduo, vėl paraiškos ir nežinomybė: kiek bus skirta lėšų ir ką galėsime padaryti?

Įsigyti „Krantų“ leidžiamas knygas ir žurnalą galite „Vilniaus galerijos“ pardavimų vietose ir elektroninėje parduotuvėje www.2di.lt.