Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.

Su šiuo jubiliejumi reikia sveikinti ir mus. Mes esame laimingi, būdami OKT amžininkais, galėdami kartu su juo gyventi, mąstyti, dalyvauti įvairiose šio teatro raidos stadijose.

Visai neseniai Oskaras Šiauliuose repetavo savo naujausią premjerą. Eidamas pro restauruojamą bažnyčią, Oskaras labai tiksliai pasakė: „Vyksta dvasinio kūno restauracija. Tai unikalus procesas.“ Panašiai yra ir su teatru: jis reikalingas ne kaip pastatas ar institucija, o dvasiniai namai, sutelkiantys ir apsaugantys sielos procesus.

Mes sakome „Oskaro Koršunovo teatras“ netgi tada, kai jis spektaklius sukuria užsienyje ar kituose Lietuvos teatruose. Taip yra dėl to, kad paskui Oskarą keliauja, jį palaiko pagrindiniai šio teatro žmonės.

Oskaro kūryba yra išskirtinis procesas, išplečiantis ir sustiprinantis šio teatro sąvoką. Neabejoju, kad jis yra savaip ypatingas net pasauliniame teatro kontekste.

Prieš 20 metų gimė ir susiformavo OKT vien dėl to, kad taptų tais namais, kuriuose vyktų patys sudėtingiausi procesai, kuriuose kiekvienas menininkas užsiimtų ne tik saviraiška, bet jaustų kritinį lauką, padedantį jam augti ir vystytis kaip žmogui.

Teatras – vienintelis menas, kuris visais matavimais fiksuoja žmogaus sielą. OK teatro žmogus – nuo pat pradžių iki šiandien – yra arčiausiai mūsų.

OKT – tai minties teatras. Jau 20 metų šis teatras pila benziną į kūrybos ugnį.

Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.

Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.

Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.

Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.

OKT žiūrovui pateikia paslaptis, kurios būdingos tik teatro menui – ne dailei, ne muzikai, ne kinui, o teatrui. Tuo tarpu, kai kiti teatrai kartais net dirbtinai ieško būdų, kaip peržengti teatro slenkstį ir kuo greičiau tapti tarpdisciplininiais.

Teatras turi išjudinti žiūrovą, paskatinti jį būti aktyviu. Vis daugėja judančio, vaikščiojančio, imersinio teatro. Bet išjudinti žiūrovą, kuriant giliai psichologinį teatrą, daug sudėtingiau, nei gali pasirodyti. Šio teatro psichologiniai spektakliai ir yra imersiniai spektakliai: jie mus veikia daug stipriau, nei tie, kurie šiandien slepiasi po šiuo žodžiu.

Oskaras Koršunovas – ne žmogus, tai kalnas. Jungas buvo priėjęs išvadą: negalì būti gydytoju tos ligos, kuria nesirgai. Taip yra ir su Oskaru Koršunovu. OKT statyti spektakliai – jo išgyvento gyvenimo studijos.

OKT – atlieka ir psichologo, ir psichiatro vaidmenį, ir daug geriau už šių specialybių žmones.

Svarbu ir tai, kad OKT nemažai spektaklių, kuriuose labai stiprūs moterų portretai. Nors nuo Antikos laikų iki šiandien dramaturgijoje dominuoja vaidmenys vyrams, OK sugeba šią lygsvarą išlaikyti, ir jo teatre ši disproporcija nejuntama.

OKT teatre – visų kartų menininkai! Čia spektaklius kuria ne tik įdomiausi aktoriai, bet ir dramaturgai, dailininkai, kompozitoriai.

OKT geriausi spektakliai niekada neužsiėmė kokiomis nors dekonstrukcijomis. Atvirkščiai, pasaulio išnarintus slankstelius Oskaras stengėsi sujungti į visumą. Vien dėl to šiame teatre blogio anatomija analizuojama tiek pat giliai, kaip ir gėrio, vienu metu matant ir liūdnas, ir linksmas puses. Dar 1999 metais po primojo OKT spektaklio „Shopping and Fucking“ kunigas Julius Sasnauskas sakė: „Noriu pasveikinti režisierių, nes jis sukūrė tikrai dvasingą spektaklį. Man pirmiausia tai yra religinis spektaklis (ne todėl, kad esu kunigas), nes puikiai mačiau, kad šie žmonės stovi ant išganymo arba išgelbėjimo ribos. Spektaklio pabaiga labai viltinga: tas švytintis butelys, kurį atsineša vienas iš veikėjų, yra kaip viltis. Taigi aš taip pat išeinu su viltimi”. (Iš spektaklio „Shopping and Fucking“ aptarimo su žiūrovais, vykusio 1999 m. spalio 22 d.)

Šio teatro unikalus bruožas – kelias valandas valdyti publiką, hipnotizuoti šimtus žiūrovų. Tai – reto teatro savybė.

Dar neseniai buvo laikas, kai žmonės ėjo klausytis poetų – Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus. Šimtai klausytojų! Šiandien panaši reakcija skiriama OKT. Šiam teatrui nereikia didelės reklamos, žiūrovai visada į jį plūsta. (Yra buvę net tokių nutikimų, kai pasakai „geras spektaklis“, imi charakterizuoti gerą aktorių, o pašnekovas paklausia: „tai kur rodomas šis OK spektaklis?“)

OKT apjungė visų tipų, žanrų spektaklius, šis teatras – puiki XXI a. pradžios teatrinė panorama.

Menininkas yra visuomenės sąžinė. Ir kuo menkiau menininkas gali save išreikšti, tuo visuomenei blogiau, – ji tampa bedvasė. Tokioje visuomenėje žmogus negali atlikti savo funkcijos, savo gyvenimo paskirties. Šiandien OKT yra raiškus, gyvas ir pats aktyviausias teatras. O tai reiškia, kad šis teatras yra didelė mūsų visų apsauga.

Jei žmonija žus, tai tik dėl to, kad jos dvasinis procesas buvo neharmoningas. Galvojant apie OKT, supranti, kad šis teatras pripažįsta tik harmoningą kelionę: tęsdamas Stanislavskio teatrinę sistemą, jis tapo avangardiškiausiu XX a. pabaigos – XXI a. pradžios teatru.

O tai, kad OK yra renesansinio tipo žmogus, ginantis ne save, o savo idėjas – dar vienas fenomenas, kuris galėtų būti išskleistas paties Oskaro autorinėje knygoje. Manau, kad jo tekstai, su kuriais mes kartais turime galimybę susipažinti jo paskyroje, šiandien galėtų tapti tikru bestseleriu, kuris atskleistų ir visą OKT savitumą.

Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.

Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.

Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.

OKT istorija

Viskas vyko greičiau nei kibernetikoje. Iki įsteigiant Oskaro Koršunovo vardu pavadintą teatrą visi dešimt iki tol jo sukurtų spektaklių buvo neeiliniai įvykiai.

Oskaro Koršunovo teatras negimė „viens du trys“, kaip pasakytų Charmsas, tai buvo intensyvus, nuoseklus ėjimas link savarankiškos teatrinės sistemos, primenančios geizeriais kunkuliuojančią karštą salą, kurios paslaptis jau du dešimtmečius vilioja teatrinę visuomenę. Nuo pat pirmų teatro įkūrimo akimirkų režisierius sau ir visai naujojo teatro aplinkai buvo taip aukštai iškėlęs kokybės kartelę, kad bet kuri naujoji premjera tapdavo įvykiu ne tik teatrui, bet ir ištikimai publikai.

OKT tapo vienas iš pirmųjų nepriklausomų teatrų. (Įsteigtas 1998-10-20, o savo pradžią teatras skaičiuoja nuo „Shopping and Fucking“ premjeros – 1999-09-09.) Pagrindiniai bendraminčiai tuo metu buvo dailininkė Jūratė Paulėkaitė ir kompozitorius Gintaras Sodeika. Esminis teatro tikslas buvo suburti jaunų, perspektyvių, idėjas generuojančių menininkų kolektyvą ir formuoti repertuarą klasikiniu principu – tokį pat dėmesį skiriant klasikai ir šiuolaikinei dramaturgijai.

OKT per visus šiuos du dešimtmečius atliko sistemines teatro formavimo funkcijas, kurių dažnai neatlieka net kai kurie valstybiniai teatrai, savo scenas paversdami atsitiktinių menininkų saviraiškos aikštelėmis, kur sąvoka „trupė“ mažiau svarbi nei žvelgiant į OKT – teatrą, kuriame nėra etatinių aktorių, bet kurio pagrindą sudaro būtent stiprios trupės sąvoka.

Įtemptu darbu suformavęs savarankiško teatro sistemą, kuri niekada nesivadovavo jokiomis valdžios nustatytomis taisyklėmis, Koršunovas šiame teatre atvirai eksperimentavo, didelį dėmesį skirdamas pasirinktoms temoms, išraiškos formoms, tačiau kiekvieną kartą prioritetai atitekdavo spektaklio turiniui. Tuo OKT ir išsiskyrė iš kitų vėliau įsisteigusių nepriklausomų teatrų, kurie dažnu atveju vien per egzaltuotas formas bandė atrasti teatro savastį. Galima sakyti, kad per visą šį laikotarpį Oskaras Koršunovas, įsiklausydamas į laiko ženklus, sukūrė kūrybai atvirą erdvę. Tad nieko nuostabaus, kad ši sąvoka įsitvirtino, – nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jis bestatytų spektaklius, jie jau seniai suvokiami kaip Oskaro Koršunovo teatro dalis.

Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.

Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.

Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.

OKT – stipriausiai sąmonėję įsitvirtinęs nepriklausomas teatras, nes gyvena be jokių atoslūgių, nuolat gastroliuoja. Per dvidešimt metų teatras apkeliavo beveik visą pasaulį. Kartais gastrolių turai užsitęsdavo net po kelias savaites. Prieš dvidešimt metų šį teatrą pasaulyje labiausiai ėmė garsinti spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“. Gastrolėms palankią situaciją sudarė ir tai, kad dauguma aktorių tuo metu nebuvo susiję su repertuariniais teatrais; spektaklis gyvavo net aštuoniolika metų (1999–2017).

Per visą šį laikotarpį pagrindiniai teatro festivaliai neįsivaizduojami be Koršunovo kūrybos. Kadaise, kai OKT būstinė dar glaudėsi Nacionaliniame teatre, nedideliame kabinete kabojo didžiulis žemėlapis, kuriame buvo žymimi aplankyti žemynai, valstybės, miestai. Dar prieš dešimt metų tame žemėlapyje tuščių vietų beveik nebuvo. Šiandien jau nebūtų prasmės tęsti šios tradicijos, nes pats Oskaras tapo kaip visas atlasas – per šį laikotarpį jis visame pasaulyje pastatė daug spektaklių, ir reikėtų sudėtingos grafinės schemos, leidžiančios objektyviai pamatyti spektaklių judėjimų trajektorijas, įvairius susikryžminimus, persipynimus…

OKT pats pirmasis Lietuvoje pradėjo bendradarbiauti su užsienio teatrais ir festivaliais. Nors tuo metu Lietuva dar tik kėlėsi, pasaulis dar nedaug žinojo mūsų šalį, tačiau būtent šis teatras tapo pagrindiniu kultūros ambasadoriumi. Po pasaulį pradėjo keliauti ir kiti teatrai, tačiau tokio kelionių masto kaip OKT nepasiekė niekas.

Dvidešimt metų išbūti pagrindiniu Lietuvos teatro varikliu – didžiulė Dievo dovana. OKT – ryškiausias pavyzdys, kaip vystėsi teatro kultūra ir kokie segmentai sudaro pilnakraujo teatro struktūrą.

Mes šiandien turime patį įdomiausią teatrą Lietuvoje, kuris yra kaip taikinys – OKT. Tai yra meninės akistatos buveinė. Meninė programa formuojama taip, kad ir kūrėjai, ir žiūrovai susidurtų su savimi. Tai pačios brangiausios akimirkos, kada įvyksta akistata su savimi, su aplinka, kurioje mes gyvename. Eidamas į OKT, visą laiką ką nors atrandi, nes šis teatras – ne išraiškos, o akistatos ir sielos nušvitimų teatras.

Oskaro Koršunovo teatrui – 20 | D. Matvejevo nuotr.