Vokietijoje gyvenančio kinų choreografo Xin Peng Wango spektaklis „Kontrastai“, kurio premjera Vilniuje įvyko 2000 metų birželio 10 dieną – kompoziciniu požiūriu aiškus, racionalus plastinis vienetas, kurio formaliąsias savybes pagyvina estetizuotas, stilizuotas vaikystės prisiminimo motyvas, suteikiantis šiam iš esmės abstrakčiam choreografijos kūriniui lengvą siužetiškumo štrichą. Vaikystė čia tokia, kokią matome gražiuose amžiaus pradžios atvirukuose – baltais jūreiviško kirpimo kostiumėliais aprengti mažyliai su balionų ryšuliu ir dviratuku apibendrina šviesaus praėjusios vaikystės paveikslo idilę, kuriai itin tinka fortepijoniniai Sergejaus Prokofjevo „Akimirkų“ garsai.
Kurdamas aiškią spektaklio struktūrą, choreografas pasitelkia įvairias režisūrines ir plastines priemones, bet ši įvairovė nėra eklektiška, juntamas nuoseklus stilistinis vieningumas. Solo epizodai, pas de deux, pas de trois, grupiniai šokiai pindamiesi keičia vienas kitą ir sukuria muzikai adekvačią choreografinę formą, kuri savo ruožtu kupina neapčiuopiamos, žodžiais neįvardijamos prasmės.
Remdamasis paprastais, tiksliais judesiais, taisyklingomis, „pradinėmis“ kojų, rankų pozicijomis, choreografas į klasikinę leksiką žvelgia kūrybiškai, suteikdamas jai subtilių akcentų įdomia riešų, pirštų, pėdų plastika. Choreografija nėra paini: nepiktnaudžiaujama efektingais sukiniais, daug dėmesio skiriama grafiškai išraiškioms pozoms, šuoliams, judesių sinchroniškumui.
„Kontrastuose“ dalyvauja visa Lietuvos operos ir baleto teatro baleto trupė bei solistai. Vieną pagrindinių partijų premjeriniuose „Kontrastų“ spektakliuose šoko Vokietijoje dirbanti lietuvių balerina Jolanta Valeikaitė, kuriant šį baletą buvusi choreografo asistente. Greta jos puikiai pasirodė Aurimas Paulauskas, Olga Konošenko ir Mindaugas Baužys, Asta Bazevičiūtė ir Nerijus Juška, Irina Tsymbal ir Valerijus Fadejevas, Živilė Baikštytė, Žavinta Čičelytė, Deimantė Kupstaitė, Raimundas Maskaliūnas. Jų sugebėjimai ir pastangos įkūnyti choreografo sumanymą padeda sukurti gyvą spektaklio ir publikos ryšį, be kurio meninė spektaklio prasmė būtų neįmanoma. Didžiulis malonumas stebėti technišką, ryškų, veržlų M. Baužio šokį, nepriekaištinga, preciziška forma džiugina A. Bazevičiūtės epizodai, gražiomis, elegantiškomis linijomis, santūriai tiksliu šokiu dėmesį atkreipia A. Paulauskas ir N. Juška, ryškiomis pozomis išsiskiria O. Konošenko.
Daugiau šios ir kitų knygų ištraukų rasite čia.