„Tartle“ paroda „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“. | Andriaus Stepankevičiaus nuotr.

Aukščiausiame Užupio taške įsikūręs Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ jau keletą metų kviečia lankytojus susipažinti su Lietuvos meno vertybėmis ir istoriniais artefaktais nuo pagonybės laikų kultūrinio palikimo iki šiuolaikinio meno kūrinių.

Pirmoji paroda „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“ siūlė susipažinti su nacionalinės dailės aukso fondui specialistų priskirtais XVIII a. pab.–XXI a. pr. dailės kūriniais. Antroji paroda „Romantizmo amžius“ pakvietė XIX a. pažinti per dailės istoriją, o prieš pat karantino paskelbimą buvo trumpai atverta trečioji paroda „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“. „Tartle“ centras surengė  provokuojančią ekspoziciją, atskleidžiančią platų Kauno ir Vilniaus tarpukario bei Antrojo pasaulinio karo metų meninio gyvenimo spektrą. Paroda tarsi užduoda klausimą: „Kuo būtumėte, jei gyventumėte tarpukariu: tradicijos ir paveldo bei romantikos puoselėtojas istorinėje LDK sostinėje Vilniuje, ar laikinosios, bet naujos ir modernios sostinės statytojas Kaune?“

Nors parodų salėse kol kas tylu ir tuščia, Jolanta Kryževičienė apsilankė „Tartle“ centre ir kalbasi su meno pažinimo centro „Tartle“ direktore Jurgita Semenauskiene ir viena iš parodos „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“ kuratorių, dailės istorike Dovile Barcyte.

„Tartle“ yra meno pažinimo centras, ne galerija, ne muziejus. Ar jūsų prioritetas yra būtent edukacinė veikla? Ką reiškia pats žodis tartle?

Jurgita Semenauskienė. Klausimas, ką reiškia mūsų pavadinimas, kyla visiems lankytojams. Kodėl toks keistas, ne lietuviškas žodis? Jis gimė ne atsitiktinai, mes ilgai diskutavome ir galvojome, kas mes būsime. Ar būsime galerija, ar muziejus, kokia mūsų vizija? Pažinimas, edukacija buvo pradinis tikslas, užduotis, iškelta ir centro steigėjo kolekcininko Rolando Valiūno. Mintis, kuri jam nedavė ramybės, kad mes beveik nežinome Lietuvos istorijos. Visi kažką esame girdėję apie Mindaugo karūnavimą, Vytautą, Žalgirio mūšį, nepriklausomybės atkūrimą, tačiau kas buvo tarp šių įvykių? Ta mūsų istorijos dalis tarsi  neegzistuoja. Todėl vienas iš tikslų ir buvo per meną supažindinti lankytojus su Lietuvos istorija. Žodis tartle yra škotų kilmės, jis reiškia sutrikimo, pasimetimo, kartais nesmagumo jausmą, kai suprantu, kad kažką pamiršau. Geriausias pavyzdys, kai sutinku gatvėje žmogų, veidas matytas, jis mane užkalbina, bet niekaip negaliu prisiminti, kur aš jį mačiau, iš kur pažįstu? Labai dažnai tas jausmas aplanko atėjus į muziejų, žiūrint į meno kūrinius, kalbant apie Lietuvos istoriją. Tarsi girdėjau, bet iki galo ir neaišku. Taip ir gimė tas pavadinimas.

Labai dažnai lankytojai pastebi, kad vaikštinėdami po parodą, žiūrėdami kūrinius, patiria tą tartle jausmą. Mes sakome, kad esam Lietuvos meno pažinimo centras, nes visa mūsų kolekcija  yra lituanistika. Tam, kad vienas ar kitas kūrinys pas mus patektų, jis turi turėti ryšį su istorine Lietuva. Mums visai nesvarbu, kokia kalba kalbėjo vienas ar kitas autorius, gal čia gimė, mokėsi, gal su Napoleono armija lankėsi Vilniuje ir užfiksavo miesto vaizdus istorinėje graviūroje. Žodžiu, turi būti ryšys su istorine Lietuva ir mes ją suprantame plačiąja prasme.

Laukiau to patikslinimo. Mūsų istorija yra komplikuota, iš karto sunku suprasti apie kokią Lietuvą kalbate, – nuo jūros iki jūros ar sąjungoje su kitomis valstybėmis, ar sumažėjusią.   

Jurgita Semenauskienė. Galima sakyti, iki Juodosios jūros. Kolekcijoje turime ir išeivijos, litvakų darbų, Lietuvos ir Lenkijos dailininkų kūrinių. Tautybė nesvarbu. Nes galime daug diskutuoti, kas buvo Adomas Mickevičius. Lenkai pasakys, kad buvo lenkas, baltarusiai pasakys, kad baltarusis, bet jeigu paklausime lietuvių, tai greičiausiai sakys, kad lenkų poetas. Bet kodėl? Taip mes atsisakome labai didelės ir svarbios dalies savo istorijos dalies. Kuo plačiau žiūrime, tuo turtingesni esame. Todėl tikrai neužsidarome, ir nesakome, kad tai yra dabartinės Lietuvos ribos. Kalbame ir apie Baltarusiją, Lenkiją, Ukrainą – apie istorinę Lietuvą.

„Tartle“ paroda „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“. | Andriaus Stepankevičiaus nuotr.

Jau surengtos trys parodos iš lituanistinio paveldo. Ar remiatės tik  „Tartle“ kolekcija, ar skolinatės iš kitų muziejų? Kokia jūsų veiklos strategija?

Jurgita Semenauskienė. Pirmiausia norime rodyti kūrinius iš mūsų kolekcijos, nes daug metų, kol neturėjome savo erdvių, skolinome darbus Lietuvos muziejams ir vežėme į parodas. Senųjų žemėlapių kolekciją rodėme Briuselyje, Vilniaus tematikos kolekciją pristatėme Londone. Kadangi kūrinių turime labai daug, daugiau nei 7 tūkstančius, tai manome, kad kol kas esame pajėgūs parodas daryti iš savo turimų resursų. Šiai parodai pirmą kartą skolinomės kelis kūrinius iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus ir aukciono namų „Ars Via“, kad papildytume pasakojimą, nes vienai ar kitai temai atskleisti trūko vizualinės medžiagos. O su visais Lietuvos muziejais seniai ir sėkmingai bendradarbiaujame.

Minėjote, kad savo fonduose turite daugiau kaip 7 tūkstančius kūrinių. Šiandien kolekcija dar pildoma? Ar domitės tarptautinių aukcionų pasiūla?

Jurgita Semenauskienė. Taip, nuolat domimės, pildome, kolekcija auga. Visada stebime, kas vyksta tarptautiniuose ir Lietuvos aukcionuose, nemažai kūrinių į kolekciją atkeliavo net iš tokių tolimų šalių, kaip Pietų Afrika ar Argentina. Vienas iš mūsų tikslų tą po visą pasaulį išbarstytą kultūrinį paveldą sugrąžinti į Lietuvą ir padaryti prieinamą visuomenei. Šiandien jau esame išrankūs, nes kolekcija didelė, galime sau leisti rinkti muziejinio lygio darbus, nes beveik nėra autoriaus, kurio mes neturėtume. Kai atsiranda naujas darbas, jau žiūrime į bendrą kontekstą, kiek to autoriaus kūrinių mes turime, ar tai kažkaip papildys mūsų kolekciją. Kokybė tapo svarbiu atrankos kriterijumi.

„Tartle“ paroda „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“. | Andriaus Stepankevičiaus nuotr.

Kaip jums sekasi tą tartle jausmą skaidrinti? Kokiais rakursais galima pažvelgti į kolekciją? Kaip nusprendžiate, kokią parodą dabar rengsite, kokią temą atskleisite ir kokias pažinimo spragas norėtumėte užpildyti?

Jurgita Semenauskienė. Rengdami parodas pirmiausia galvojame, ką turime naujo savo kolekcijoje, kokia stiprioji mūsų pusė, o taip pat stebime ir ką daro kiti Lietuvos muziejai. Tarkime, neseniai gavome kvietimą iš Vilniaus savivaldybės pagalvoti apie artėjantį 700 metų miesto jubiliejų. 2023 metais norėtume kažką parengti Vilniaus tema. Kartais mintys kyla spontaniškai, kartais atsiremiam į tai, ką turime stipriausio, kas nebuvo rodyta. Pirmoji paroda buvo apžvalginė, pažintinė, rodėme Lietuvos dailės istoriją per kūrinius, kuriuos turime. XIX amžiaus paroda gimė iš to, kad prieš keletą metų kartu su dailės istorike Rūta Janoniene išleidome albumą, skirtą tai temai ir norėjosi paviešinti kūrinius, apie juos papasakoti. Tarpukario tema gimė bediskutuojant su „Tartle“ dailės istorikėmis, kuo dar galėtume nustebinti lankytojus. Pasirodo tarpukario Vilniaus ir Kauno mokyklų menas nebuvo rodytas kartu. Tos temos ir parodos gimsta diskusijose. Kartais lankytojai pasako, kad įdomu būtų pamatyti jūsų žemėlapių ar knygų kolekciją, tada sėdim, dėliojam, žiūrim. Tai kūrybinis procesas.

Tad kokia stiprioji jūsų meno kolekcijos pusė?

Jurgita Semenauskienė. Stiprioji kolekcijos pusė yra įvairovė.  Mes turime ne tik tapybos, istorinės grafikos darbų, bet ir skulptūrą, senąsias knygas, žemėlapius. Todėl į vieną ar kitą temą galime pažvelgti labai įvairiais pjūviais. Kaip ir šioje parodoje, matote ir tapybą, ir skulptūrą, ir periodiką, ir medalius, ir nuotraukas. Ta įvairovė – didžiulis kolekcijos privalumas. Iš įvairių perspektyvų galime pasižiūrėti į vieną ar kitą laikmetį ir ji pristatyti per meno kūrinius.

Gal yra kūrinių, kurių lankytojai dar nėra matę viešose erdvėse?

Jurgita Semenauskienė. Taip, kadangi kolekcijoje daugiau nei 7 tūkstančiai kūrinių, o šioje parodoje rodome tik 130 darbų. Dar daug metų galėsime stebinti mūsų lankytojus.

Gal kolekcijoje yra intriguojančių kūrinių, turinčių kokią nors nepaprastą istoriją? Pavyzdžiui, naujausioje parodoje „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“ mane nustebino, kaip kuratoriai atskleidė propagandinius, ideologinius rakursus tarpukario miestuose, kaip jie skyrėsi, kokių įdomių plakatų, medalių buvo sukurta. Kubistinė Juozo Mikėno skulptūra yra žymiai modernesnė, negu šiandien mūsų miestuose statomos skulptūros.

Grįžčiau prie tartle pažinimo jausmo. Pirmoje parodoje mes rodėme menininko Vlado Urbanavičiaus keletą skulptūrų. Mačiau iš lankytojų akių, kad žmogus sutrinka, kai pasakai tik autoriaus pavardę. Tačiau, kai primeni, kad čia tas pats „Krantinės arkos“ arba liaudiškai praminto „Vamzdžio“ autorius, tarsi palengvėja, kad štai ir aš kažką žinau. Gal atrodytų pats kūrinys ne tiek ypatingas, bet papasakojus istoriją, ką ir stengiamės daryti, jis pasirodo visai kitame kontekste ir suskamba naujai. Kadangi esame meno pažinimo centras, mes pasirinkome tokį pristatymo būdą, kad lankytojus vedam tarsi už rankos. Pas mus reikia užsiregistruoti į ekskursijas, kurias veda mūsų profesionalios dailės istorikės. Mūsų tikslas ne paleisti klaidžioti po sales, o papasakoti istoriją per meno kūrinius. Papasakoti apie dailininkus, laikmečio tendencijas, istorinius įvykius, kodėl dailininkai matė vienus ar kitus įvykius būtent taip. Edukacija ir yra stiprioji mūsų pusė.

Dovilė Barcytė. Mums pasisekė su tema tarpukario Vilnius ir Kaunas, nes tai viena iš stipriausių „Tartle“ kolekcijos pusių. Tai vis dar publiką dominanti tema, tačiau dažniausiai kalbama apie Kauną. Tuo tarpu „Tartle“  kolekcijoje turime nemažai vilniečių dailininkų darbų, tuo ji išsiskiria Lietuvos kontekste. Lenkų dailininkams repatrijavus po Antrojo pasaulinio karo, didelė dalis jų darbų buvo išsivežti kartu. Tapybos darbų ne tiek jau daug yra net Nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose.

Taigi, nusprendėme pristatyti ir kauniečių, ir vilniečių dailę. Beje, paskutinė didelė paroda, kai tarpukario lenkų ir lietuvių dailininkai buvo eksponuoti kartu, vyko 1996 metais Vilniuje ir Torunėje.

Šioje parodoje norėjome palyginti dviejų miestų meninio gyvenimo kontekstus, skirti daugiau dėmesio socialiniams ir politiniams procesams, parodoje persipina dailė ir istorija. Paroda ir sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji – miestų įvaizdžiai: skirtumai ir bendrumai, naujai augantis miestas Kaunas, laikinoji sostinė, ir istorinė LDK sostinė Vilnius su visai kitais akcentais. Antroji – dviejų miestų pagrindinės meno mokyklos – Kauno meno mokykla ir Stepono Batoro universitetas Vilniuje, jų panašumai ir skirtumai.

Suintrigavo parodos anotacijos sakinys: „Kuo būtumėte, jei gyventumėte tarpukariu: tradicijos ir paveldo, bei šiek tiek romantikos puoselėtojas istorinėje LDK sostinėje Vilniuje ar laikinosios, bet naujos ir modernios sostinės statytojas Kaune?“ Kaip parodoje atsispindi tokie du skirtingi poliai?

Dovilė Barcytė. Tai susiję su dviem miestų įvaizdžiais ir su juos savotiškai atliepiančiomis tendencijomis dailėje. Kaune buvo daugiau laisvės eksperimentuoti ir ieškoti. Kauno meno mokykla buvo naujai besikurianti institucija, net neturėjusi aukštosios mokyklos statuso. Daug naujovių, daug laisvės, bent jau ketvirtajame dešimtmetyje. O Vilniuje kita situacija, daugiau dėmesio skiriama praeičiai, tradicijai, jos tąsai, paveldosaugai. Kitoks požiūris į dailės stilistiką. Labai skirtinga situacija, o šie skirtingi požiūriai atsispindi ir vizualiai dailėje.

Pavyzdžiui, eksponuojame du reklaminius plakatus. Viename – Stefano Norblino Vilnius, kuris ir šiandien galėtų reprezentuoti miestą su tipiška romantiška barokine panorama. Kauną reklamuojančiame plakate matome akivaizdų dėmesį tautiškumui, yra jau modernizmo ženklų. Tie skirtumai akivaizdūs, visiškai kitur sudėliojami akcentai. Ne tik tautiškumas svarbus Kaune, buvo ir  modernizacijos ženklų. Pavyzdžiui, eksponuojame Arbit Balto kūrinio „Paroda“ reprodukciją periodiniame leidinyje. Matome Kauno art deco stilių ir, kiek netikėta, atrodo panašiau į Niujorką negu Lietuvą.

„Tartle“ paroda „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“. | Andriaus Stepankevičiaus nuotr.

Ką tik atsidariusi trečioji jūsų paroda buvo priversta užverti lankytojams duris.  Šiuo metu muziejams ir galerijoms kyla didelis iššūkis, kaip neprarasti ryšio su žiūrovais. Ar čia gali padėti virtualios parodos, ekskursijos?

Jurgita Semenauskienė. Apie tai pradėjome galvoti dar pavasarį, pirmo karantino metu, kai teko laikinai užsidaryti. Esame sukaupę daug žinių, įdomios informacijos, norėjosi tuo pasidalinti. Iš pradžių aprašomuosius tekstus dėjome į tinklapį ir į socialinius tinklus. Vėliau nusprendėme nufilmuoti ekskursijas, taip suteikdami lankytojams galimybę aplankyti parodas neišeinant iš namų. Visos ekskursijos, kurias veda mūsų dailės istorikės šiuo metu jau yra įrašytos, sukeltos į tinklapį ir viešai prieinamos. Galima virtualiai pasivaikščioti po „Tartle“ ekspozicines sales, perskaityti tekstus, apžiūrėti eksponatus.

Šiuo sunkiu laiku muziejai labiau bendradarbiauja, keičiasi idėjomis. Galiu paminėti naują  Nacionalinės dailės galerijos ir „Tartle“ iniciatyvą suorganizuoti moksleiviams pažintines ekskursijas po Vilniaus miestą. Jos, deja, irgi persikėlė į virtualią erdvę. Mes bandome per meno kūrinius papasakoti moksleiviams Vilniaus miesto istorijas. Kas savaitę bus skelbiamas meno kūrinys vis nauja Vilniaus vieta, kviečiant ją atpažinti. Šalia bus detalus aprašymas su pasakojimu, kaip tuo metu atrodė Vilnius, kas viename ar kitame name buvo įsikūrę, dėsime ir nuotrauką, kaip tas vaizdas atrodo šiandien. O tada, tikimės, kai sušvelnės karantino sąlygos, norėsis gyvai išeiti į miestą ir pamatyti tuos kūrinius šiuo metu veikiančioje parodoje „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“.

„Tartle“ parodą „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“ virtualiai aplankyti galima čia.

„Tartle“ paroda „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“