Gytis Arošius | Asmeninio archyvo nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytojas Gytis Arošius (g. 1996). Menininką atstovauja galerija „Vartai“.   

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Kūryba man yra mano pasaulio suvokimo transliacija, požiūris į kasdienes aplinkybes. Savo kūriniais stengiuosi tyrinėti savęs kaip individo reikšmę nuolatos besikeičiančiame, įtemptame pasaulyje, būnant įkaitu laikmečio, kuriame egzistuoju. Tapybos medija padeda atskleisti jausmą, kuris būtent man ir yra svarbiausias elementas mene. Paveikslas yra nuoroda į mano pasąmonės vaizdinius. Mano kūrybos tikslas yra ne vien paveikslo vizualus aspektas – noriu, kad žiūrovas ne tik pamatytų, bet ir pajaustų. Džiaugiuosi, jog atsakomoji reakcija į mano kūrinius tokia ir būna. Ne paslaptis, jog daugybė šių dienų meno yra tamsios tematikos. Persismelkęs dramatizmas, ironija, distopijos jausmas, nihilizmas yra visuomenės reakcija į pasaulio situaciją. Tokios tematikos link pasąmoningai ėjau nuo pat pirmojo tapybos bakalauro kurso. Turėjau nuojautą, jog brutalios realybės vaizdavimas atspindės mano ir daugelio žmonių išgyvenimus.

Nepaisant sėkmės ir pozityvių dalykų, žmogus natūraliai labiau sureikšmina blogus dalykus, bet kokią grėsmę, kuri gali sutrikdyti gerovę. Daugelis iš mūsų nuolat galvojame apie savo ateitį, nežinome, kur atsidursime toliau, paranoja suglumina ir paskleidžia paniką, nesaugumo ir bejėgiškumo jausmas priverčia pasijausti sistemos įkaitais. Savisaugos instinktas skatina sunerimti ir tikėtis pragaištingo scenarijaus. Taip mano kūrybos tematikoje atsiranda kova tarp individo pasipriešinimo sukurtai, nenatūraliai aplinkai, atitolęs ryšys ir harmonija su gamta. Savo kūrybos estetiką sieju su futurizmu, industrializmu, brutaliąja architektūra. Darbuose stengiuosi pabrėžti italų futuristų keltas idėjas: greitą gyvenimo tempą, industrializaciją, ginklavimosi varžybas, mašinizmą, aklą pasitikėjimą ateitimi. Mano manymu, net ir po šimto metų keletas to laikotarpio idėjų pritaikomos ir šiuolaikinės visuomenės kontekste. Besikeičianti aplinka ir technologinis perversmas daro įtaką šiuolaikiniam individui, žvelgiant iš kultūrinio ir socialinio aspekto. Savo kūrybą apibūdinu kaip reakciją į pasaulio nepastovumą, disbalansą, tykantį blogį.

„Stagnacija“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

„Stotis“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

„Testas“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

„Where the trees gone“, 2020 | Asmeninio archyvo nuotr.

„Laiku“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

Kurti mane skatina aplinka, kasdienybės stebėjimas, įvairiausių situacijų analizavimas, kontempliacija į globalius šių dienų bei praeities įvykius. Mane įkvepia architektūros bei technologijų utopiniai projektai, turėję pakeisti pasaulį bei ateities viziją, nukreipti kita linkme. Vienas iš pavyzdžių – XX amžiaus amerikiečių architekto Frank Lloyd Wright bokštas The Illinois, suprojektuotas 1950-aisiais, galėjęs pakeisti tuometinės architektūros ir inžinerijos normas ir standartus. Pastatas, turėjęs siekti 1600 metrų aukštį, 528 aukštus, deja, taip ir liko pradinėje architekto užmojo stadijoje. Projektas pasižymėjo novatoriškais sprendimais: savo aukštingumu, plotu, atominiu kuru varomais liftais bei kitomis ypatybėmis. Idėja buvo lyg peršokimas keliais laipteliais į priekį link spartesnio tobulėjimo ir progreso. Visgi tai padėjo naujus pagrindus ir padarė įtaką ateities urbanistikai. Tokie projektai mane žavi ir įkvepia, todėl dažnai juos naudoju savo paveikslų siužetuose, paaštrindamas pasaulio nuolatinio progreso tempą ir kaitą.

– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis dailininkui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?

– Manau, jog kiekvieno dailininko didžiausias iššūkis yra išgyventi iš savo kuriamo meno bei išlikti motyvuotam. Ypač jauniesiems menininkams sudėtinga būti pastebėtiems, įvertintiems. Kūrėjui svarbu išlikti atkakliam, užsispyrusiam, negalvoti, jog niekas nesigaus, ieškoti būdų, kaip sudominti žiūrovą ir pateikti save. Taip pat yra svarbi kūrybinė erdvė, kurioje dailininkas būtų motyvuotas kurti. Turėti savo asmeninę studiją pradedančiam menininkui yra nemaža investicija, kuri ne visada atsiperka. Būdamas kūrėju nesi garantuotas, kad gausi pastovias pajamas, kad būsi finansiškai saugus. Pradėjęs savo tapytojo karjerądar mokykloje, negalvojau apie tai, kaip man iš to reikės gyventi, naiviai tikėjausi, jog rasiu kažkokį būdą. Žinojau tik viena – kad noriu kurti. Tačiau dabar tenka dažnai susimąstyti. Daugybė jaunųjų menininkų ieško išeities, siekdami gauti pastovų uždarbį ir jį skirti kūrybai, susiranda bet kokį darbą, nesusijusį su jų veikla. Pastaroji nueina į antrąjį planą, laiko jai nebelieka.

„Degalinė“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

„Reaktyvinis traukinys“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

„G.O.D“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

„Troleibusas“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

Kūrybinės krizės aplanko kiekvieną. Vieniems jos trunka neilgai, kitiems tenka ilgai sukti galvą, ko turėtų griebtis. Prasideda svarstymai dėl savivertės: ar esi pakankamai geras savo srityje, ar tavo veikla pateisina lūkesčius ir norus, ar visa tai, ką sukūrei, yra verta paaukoto laiko, nuolat savęs klausi, ar esi pasirinkęs tinkamą kelią, ar turi dar ką pasiūlyti ir ar esi patenkintas savo darbų rezultatais. Tokie pamąstymai neretai užtemdo ir mano sąmonę, tampu neužtikrintas savo kūryba, atsiranda dvejonių, nepasitikėjimu savimi. Nuolatinė kontempliacija neretai nuveda į nežinomybę ir neviltį, pasidaro sunku išbristi iš dvejonių. Atrodo, kūryboje darydamas pertrauką tu kažkur pavėluosi, atsiliksi, ir visą šį maratoną baigsi paskutinis. Visgi savo kūrybos kelyje dažnai darau pauzes, tik per daug savęs dėl to nesmerkiu. Galiausiai, suprantu, jog šie laiko tarpsniai man yra būtinybė, norint regeneruoti idėjas, permąstyti savo planus ir grįžti prie veiklos nauju žvilgsniu. Negaliu kurti vien dėl to, kad tam turiu laiko. Jeigu jaučiu, jog tapyti nenoriu, to ir nedarau. Drįsčiau teigti, jog mano paveikslai būtent ir yra kūrybinės krizės padarinys. Skamba savidestruktyviai, tačiau retkarčiais turiu panerti į nuopolio būseną, kuri mane paskatintų grįžti prie tapybos su nauja energija.

– Kur yra tavo studija, su kuo ja daliniesi? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso?

– Šiuo metu studijuoju tapybos magistrą, tad mano studija yra Vilniaus Dailės Akademijos patalpose, Jasinskio gatvėje. Joje dirbu vienas, o tai yra reikiamybė mano kūrybos procesui. Tapymas man yra asmenine patirtis, reikalaujanti susikaupimo. Žinoma, ne visada turėjau tokias idealias sąlygas. Negaliu susikaupti ir nusiteikti kūrybiniam procesui, jeigu esu ne vienas. Darbo erdvė turi priklausyti tik man, kiekvieną garsą turiu kontroliuoti pats. Didžiausią progresą kūryboje turėdavau dirbdamas vienas, visada privalau būti pats su savimi ir savo mintimis. Tapydamas klausau muzikos, kuri man padeda susikaupti ir įsilieti į kūrinių skleidžiamą emociją. Man tapyti be muzikos būtų tas pats, kas tapyti be dažų, – tai neatsiejamas mano kūrybinio proceso komponentas.

Produktyvumas gali atsirasti bet kuriuo paros metu, kartais įkvėpimas atsiranda visiškai netikėtai, tačiau dėl šviesos labiausiai naudojuosi dienos laiku. Beveik niekada nesu susidaręs dienos plano. Darbų imuosi tada, kai pajaučiu, jog turiu jėgų ir būsiu produktyvus. Imtis darbų priverčia kilusios idėjos ir sumanymai. Pajautęs, jog tam tikras kūrinys atneš gerą rezultatą, skatinu save darbą atlikti kuo greičiau.

„Above“, 2020 | Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu dar neturiu sukaupęs labai didelio kiekio darbų. Nemažą laiko dalį man užima idėjų ieškojimai: eskizai, piešiniai, kurie vėliau pasitarnauja mano vizijai įgyvendinti, o jų būna pakankamai daug. Kadangi tapyba užsiimu ganėtinai ilgą laiką, daug paveikslų esu sukūręs ir prieš įstodamas į Vilniaus dailės akademiją. Tačiau, mano manynu, didžioji dalis kūrybos kol kas tėra tik mano progreso ir tobulėjimo įrodymas. Būna įdomu iš naujo pasižiūrėti į tai, kas anksčiau buvo svarbu tapyboje, kaip keitėsi siužetai, spalvos, technikos valdymas. Daug kūrinių ir lieka užkonservuoti. Per metus sukuriu apie dvidešimt darbų, tačiau įvertinęs juos atrenku tuos, kurie turi potencialo, o kurie visgi nėra tie, kuriuos norėčiau rodyti.

– Ar jautriai reaguoji į kritiką? Kaip vertini Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie tavo kūrybos vertinimą, tau svarbiausia?

– Ko gero didžiausias kritikas sau esu aš pats. Nepavykus paveiksle įgyvendinti savo sumanymo, save teisiu ir labai stipriai išgyvenu nesėkmę. Kiekvienas atsitiktinumas ar įgūdžių trūkumas mane demotyvuoja. Esu jautrus žmogus. Bet koks netikėtas ir nenumatytas nukrypimas nuo idėjos mane labai išbalansuoja, sukrečia ir veda į didžiulę savikritiką bei kaltę. Pradedu ieškoti priežasčių, nors žinau, kad ne visada viskas turi gautis, kaip esi suplanavęs, ir kad tai yra neatsiejama tobulėjimo dalis. Bene visi paveikslai, kuriuos esu sukūręs praeityje, šiandien nutapyti atrodytų tiesiog drastiškai kitaip.

„Be pavadinimo 3“, 2018 | Asmeninio archyvo nuotr.

Man visada įdomu išgirsti nuomonę iš šalies apie savo kūrybą, nesvarbu, ar tai būtų meno kritiko, ar visiškai su menu nesusijusio asmens. Tai puikus būdas sužinoti, ar žiūrovas interpretuoja kūrinį taip pat, kaip ir aš, ar mato visai kitą naratyvą ar potekstę. Šiaip ar taip, tiek kritika, tiek pagyrimai mane veikia taip pat – tai lyg kuras, kuris padeda toliau man judėti į priekį. Stengiuosi neprisirišti prie minties, jog kažkam mano kūryba nepatiks.

Įvairias įžvalgas ir komentarus apie savo kūrybą perfiltruoju per savo prizmę. Stengiuosi atsirinkti tai, kas man būtų naudinga ir padėtų pasiekti didesnio paveikumo, labiau atskleisti idėją. Visada norisi išgirsti konstruktyvią ir argumentuotą nuomonę, kuri nebūtų pagrįsta vien negatyvumu ir nuteiktų priešiškai.

– Koks tavo santykis su lietuviškąja dailės tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai tave žavi labiausiai?

– Mane žavi XX amžiaus antrosios pusės lietuvių tapyba. Išskirčiau Vinco Kisarausko, Jono Švažo, Kosto Dereškevičiaus bei Igorio Piekuro kūrybą. Šių autorių darbai atskleidžia tuometines globalias ideologijas, kurios atsiranda ir mano kūrybos siužetuose. Vincas Kisarauskas puikiai atspindėjo tuometines aktualijas, žmogaus suvaržymus visuomeninėje santvarkoje, jo kūryba kalbėjo universalia kalba. Menininko biblinių motyvų modernizavimas sugrąžindavo amžinąsias vertybes bei problemas, pateikiat jas klasikinio modernizmo tradicija. Jonas Švažas kūryboje sužadina dviprasmį jausmą. Industrinių peizažų dinamika, levituojanti tarp abstrakcijos ir materinės aplinkos, nusidažo ryškiomis fovistinėmis spalvomis. Autorius gamyklų pastatus, cechus bet statybvietes perteikė su romantizmo dvelksmu. Darbų koloritas tapo brutalaus mašinizmo skydu. Igoris Piekuras užkabina fundamentalias pasaulio problemas – žmonijos kančią ir nuolatinį nerimą, sukeltą karų. Šių menininkų darbuose įžvelgiu ir savo paties suvokimą ir požiūrį į šaltą, nenuspėjamą bei grėsmingą pasaulį, kupiną įtampos. Manau, jog šių kūrėjų idėjos vis dar aktualios, bus svarbios ir ateityje.

– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?

– Nebandau labai toli planuoti į ateitį, neretai pernelyg griežtas ir aiškus planas neįvykdomas dėl asmeninių arba aplinkos priežasčių, tada tenka kiek nusivilti. Žinoma, tikiuosi toliau kurti, turėti tam galimybių, galbūt išbandyti kitokią mediją, paeksperimentuoti ir atrasti naują saviraiškos būdą. Šiuo metu mano tikslas yra sėkmingai baigti magistro studijas. Esu patenkintas turėdamas puikias sąlygas savo kūrybai vystyti. Šiuo metu dirbu ties naujais kūriniais, labai tikiuosi, jog greitai galėsiu parodyti naują darbų seriją. Džiaugiuosi turėdamas galimybę atstovauti galeriją „Vartai“ bei jos komandos dėka rodyti savo kūrinius platesnei auditorijai, dalyvauti įvairiose grupinėse parodose.

Gyvendami šiuo neramiu ir nenuspėjamu pandemijos laikotarpiu daugybė kūrėjų, taip pat ir aš, buvo paveikti finansiškai, planai susijaukė, teko prisitaikyt prie kitokio gyvenimo ritmo. Bet viliuosi, jog atidėti užmojai anksčiau ir vėliau bus įgyvendinti.

Daugiau G. Arošiaus darbų rasite autoriaus instagram’o paskyroje.  

Gyčio Arošiaus kūryba | Asmeninio archyvo nuotr.