Muzikologai Jūratė Katinaitė ir Edmundas Gedgaudas | Vaidoto Okulič-Kazarino nuotr.

Dviejų operos kritikių pokalbis apie susiklosčiusį paradoksą: kodėl scenos menų sričiai priskiriamo operos žanro spektaklių refleksija Lietuvoje rūpinasi beveik išimtinai vien muzikos kritikai? Ypač šiandien, kai operoje jau spėjo įsitvirtinti autorinio režisūrinio teatro kūrėjai. Gal tai ne tik mūsų šalies, bet ir pasaulinė tendencija? Teatrologė Rima Jūraitė kalbina muzikologę Jūratę Katinaitę.

– Ar skaitote operų recenzijas – atidžiai sekate, ką rašo kolegos?

– Stengiuosi perskaityti viską, kas rašoma apie lietuviškus spektaklius. Taip pat domiuosi ir recenzijomis, publikuojamomis tarptautinėje žiniasklaidoje, populiaresniuose leidiniuose, net tų spektaklių, kurių nesu mačiusi. Bet tai jau darau nesistemiškai, labiau pripuolamai.

– Kaip manote, ar Lietuvos kritikai skiria pakankamai dėmesio operai ir ar įvairiose medijose pasirodantys tekstai atliepia operos lauko poreikius?

– Žinoma, kad operos recenzijų yra per mažai. Tarkime, Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), vykstančių premjerų recenzijų tikrai būna – jų pasirodo ir pagrindiniuose kultūros leidiniuose, taip pat ir kai kuriose bendro pobūdžio žinių svetainėse. Bet premjeros vyksta ir Klaipėdoje, ir Kaune – joms labai stinga dėmesio; dabar, kai nebedirbu radijuje ir būnu šiek tiek laisvesnė, esu pasiryžusi tą stygių kompensuoti ir pasistengti nuvykti į Kauno bei Klaipėdos muzikinius teatrus. Kaip tik rudenį Klaipėdoje žiūrėjau Eduardo Balsio „Kelionės į Tilžę“ premjerą – norėjau, kad šio spektaklio recenzija pasirodytų dar iki jo gastrolių Vilniuje. Norėtųsi, kad Kauno premjeros nebūtų paliktos recenzuoti vien kauniečiams. Nors Kauno ir Klaipėdos teatrai yra regioniniai, jie vis tiek yra ambicingi, ypač Kauno muzikinis teatras turi savo veidą ir galingą istoriją.

Vilniuje vykstančios premjeros atsispindi kritikoje, tačiau visiškai nunykusi tradicija recenzuoti debiutus. Ir čia jau akmuo skrieja ne į teatrologų, kurie kartais taip pat rašo apie operas, o į mūsų, muzikologų, bei pačios kultūrinės žiniasklaidos daržą. Suprantu, kad nebūtina debiutantų recenzuoti bendrųjų naujienų interneto svetainėse, bet kultūrinėje žiniasklaidoje tokie įvykiai turėtų būti pastebėti bent žinučių pavidalu. O dabar debiutantas – jaunas solistas, gal net pagrindinio vaidmens atlikėjas – pasirodo operos spektaklyje, tačiau taip ir nesulaukia jokios profesionalios recenzijos, nebent savo pedagogų pastabų ar operos teatro darbuotųjų asmeninių įspūdžių. Tad norėčiau „pasitaisyti“ ir šiame žanre.

Juk nieko naujo nepasakysiu, kad visas šis darbas yra neapmokamas arba beveik neapmokamas, bet jeigu jau pasiryžti darbuotis tame lauke – tai reikia ir tam tikro pasiaukojimo, kad būtų užpildytos visos sritys.

– JAV ir Vakarų Europos dienraščių pirmuosiuose puslapiuose įprasta publikuoti recenzijas apie teatro – ypač operos spektaklių – premjeras. Šie tekstai skiriami plačiausiai auditorijai. Kokią vietą, Jūsų manymu, operos recenzavimas užima nespecializuotoje, masiniams skaitytojams skirtoje Lietuvos žiniasklaidoje?

– Kad trūksta bendrosios žiniasklaidos dėmesio operai – čia aš sutinku visu šimtu procentų. Ir, regis, iš didžiųjų žiniasklaidos priemonių tik vienintelis „Lietuvos rytas“ gana sistemiškai užsako operos spektaklių recenzijas. Žinoma, jų recenzijos yra įvairaus pobūdžio, tačiau svarbu tai, jog dienraštis vis tiek pageidauja, kad apie operą rašytų specialistas, o ne patys rengia žurnalistinį straipsnį. Tačiau net ir svetainėse delfi.lt ar 15min.lt taip pat kartkartėmis pasirodo recenzijų.

Mane nervina žurnalistų „recenzavimas“, kai jie tik aprašo, ką matė scenoje, kas ten vyko. Taip pat ir garsių žmonių fotografavimas premjerose. Tik čia turbūt nieko nepakeisi, kad fotografai kaip snaiperiai išrenka garsiuosius, dažnai net ne kultūros atstovų veidus, ir jais iliustruoja tekstus. Tokie tekstai visai neatspindi to, kas iš tiesų įvyko. Kartais dar paklausia vieną ar kitą žmogų, paprašo pasidalyti įspūdžiais – tai dar turi bent šiokią tokią dokumentinę prasmę, nes kas nors pasakyta ir apie spektaklį. Ypač jei pasisako turįs kompetenciją žmogus. Tokias publikacijas skaitytojai daugiausia ir pamato: žmonės ieško recenzijų greitai – pamatė spektaklį ir iškart nori paskaityti, kaip jis įvertintas. Tad jau tą patį vakarą jie gauna 150 premjeros dalyvių nuotraukų ir kokias penkiolika eilučių teksto – kartais viskas tuo ir baigiasi. Bet nemaža dalis auditorijos lankosi ne premjerose, o vėlesniuose spektakliuose, ir, pasirodo, yra netgi tokių žiūrovų, kurie ieško kritikų nuomonės prieš pirkdami bilietus. Šie žmonės itin svarbūs, nes jie eina į operą motyvuotai ir spektaklius renkasi ne tik pagal pavadinimus arba garsias solistų pavardes.

– Kaip manote, ar šiuo metu Lietuvoje yra tikrų operos recenzentų, šios srities specialistų?

– Kadangi skaitau visas recenzijas – matau, kad šiame žanre reiškiasi tikrai nemažai žmonių. Pastebiu, jog daugumoje tekstų justi konjunktūrinis momentas, tarsi koks nepatogumas. Suprantu tokius recenzentus, nes aš ir pati su tuo nuolat susiduriu: kai rašai iš tikrųjų nuoširdžiai, tai dažniausiai kaupi priešų batalioną. Jeigu iš recenzavimo galėtum bent pragyventi – tai būtų tarsi apsidraudimas, jog dirbi sąžiningai ir užsidirbi, o dabar tik atgręži į save ugnį. Kaip tik dėl šios priežasties negaliu smerkti tų, kurie rašo aptakiai. Tikrai tikiu, kad kokybė atsiranda iš kiekybės: kuo daugiau žmonių su skirtingomis kompetencijomis ateina į operos kritikos sritį – tuo lengviau tampa atskirti pelus nuo grūdų.

Man autoritetas yra Edmundas Gedgaudas, kuris pastaruoju metu beveik neberašo, bet jei parašo – tai būna gaivus oro gurkšnis. Jo asmenybė yra didelis pavyzdys ir mokykla operos kritikui, kad amžius – ne nuosprendis mąstymo novatoriškumui; jis ir vyresniame amžiuje geba užuosti laiko dulkes ir vertinti adekvačiai – suprasti tai, kas nauja, kas vyksta į gera ir yra operos žanro apsivalymas, kartu įvardyti ir tas tendencijas, kurios yra tuščiavidurės. Ar aš visada sutinku su jo požiūriu? Dažniausiai – taip.

Muzikologė Jūratė Katinaitė. Akimirka iš LRT rengtos tiesioginės transliacijos „100 valandų Lietuvai“ Lukiškių aikštėje, Vilniuje. | Linos Navickaitės-Martinelli nuotr.

Jeigu režisierius ar muzikos vadovas statydami operą padaro ką nors, kas galbūt atrodo nepriimtina, – nesvarbu, tai režisūrinis sumanymas, tempų ar dinamikos pokyčiai, – jeigu visa tai atrodo neįtikima, tai taip ir rašai. Bet jeigu sprendimai yra labai netikėti, lyg ir konfrontuojantys su originalia kompozitoriaus idėja, tačiau galiausiai viskas susisieja, – tai net jei tokia versija nepatinka ar žeidžia tradicijos ilgesį, – vis tiek turi įvertinti, jog darbas atliktas profesionaliai. Kritikos žanre kriterijai yra slidūs, kiekvienas sau turime juos išsivedę. Todėl net jei režisūros atžvilgiu matau, kad spektakliai yra stiprūs, nors aš nesu jų gerbėja, tai recenzijoje nedera verkšlenti, vis tiek įvertinu režisieriaus profesionalumą.

– Ar jau galime svarstyti apie Lietuvos operos kritikos mokyklą kaip tradiciją, metodiką? Kiek šioje srityje įžvelgiate tiesioginės ar netiesioginės mokytojo, autoriteto įtakos? Juk operos kritika Lietuvoje klostėsi labai chaotiškai: vienas pirmųjų buvo Balys Sruoga, toliau tęsė taip pat teatrologas Vytautas Mažeika. Vėliau operos ėmėsi muzikologas Jonas Vytautas Bruveris – jo veiklą tikriausiai galima įvardyti kaip vieną reikšmingiausių, nes aprėpė ne tik spektaklių recenzavimą, bet ir publikos edukaciją bei būsimųjų kritikų ugdymą.

– Tarp visų paminėtų pavardžių dar reikėtų nepamiršti ir Vlado Jakubėno, kuris nepriklausomos Lietuvos laikais „Muzikos baruose“ ir „Lietuvos aide“ recenzavo beveik viską – koncertus, spektaklius, vėliau darbą tęsė išeivijoje.

Be abejo, buvo ir tam tikra tradicija. Bet Lietuvos kritika šiuo atveju nėra kuo išskirtinė, nes rašyti apie operos spektaklį kaip apie muzikinį ir režisūrinį darbą yra naujų laikų dalykas. Net ir užsienyje analizuoti spektaklį – režisūrinį pastatymą – ne tik kad nebuvo tradicijos, bet ir poreikio, nes visi spektakliai iš esmės buvo „naftalininiai“, su pieštomis dekoracijomis. Kartais gražesnėmis, kartais ne tokiomis gražiomis, bet apie konceptualumą Lietuvoje nebuvo nė kalbos tikriausiai iki pat Liudo Truikio darbų. Kaip vieną pirmųjų, stačiusią ambicingus spektaklius, būtų galima paminėti dainininkę ir režisierę Vladą Mikštaitę. O štai iš ankstesnių kūrėjų itin vertinamas Mstislavas Dobužinskis, jis buvo labai talentingas dailininkas – talentingiau už kitus nupiešdavo dekoracijas. Galbūt jo kūryboje būta daugiau simbolizmo, nes jis vakarietiško tipo menininkas, tačiau tai vis tiek buvo operos dailė. Panašiai vertintinas ir teatre kūręs dailininkas Aleksandras Benua. Vis dėlto anuomet kritikai operoje neieškojo režisūrinės vizijos. Aktoriai tuo metu vaidindavo „iš savęs“, režisieriai sustatydavo mizanscenas, iš esmės atkartodami tai, kas parašyta kompozitoriaus partitūroje, tad operos režisūra buvo labiau amatas.

Muzikologė Jūratė Katinaitė per savo parašytos knygos „Karalių kuria aplinka“ apie operos solistą Vaclovą Daunorą pristatymą Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. | Raimondo Paknio nuotr.

Jūsų paminėtas Bruveris taip pat buvo autoritetas, nors mes su juo beveik prasilenkėme. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, po 1990-ųjų jis jau labai mažai rašė. Bet dar atsimenu keletą jo recenzijų, pavyzdžiui, apie Giuseppe’s Verdi „Makbetą“ (rež. Miroslav Fisher) su Adomo Jacovskio scenografija. Ši karta – ir Bruveris, ir Gedgaudas – buvo estetai; maždaug nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio jie recenzijose pradėjo rašyti ir apie režisūrą, scenografiją bei spektaklyje atskleistas idėjas. Tai buvo talentingi žmonės, dideli eruditai – du grandai, todėl mano kartos kritikai nebesijautė atėję į „tuščią vietą“.

Paskui operos kritikos ėmėsi mano kolegė ir bendrakursė Junija Galejeva. Negalėčiau teigti, kad mūsų nuomonės visada sutapdavo, bet buvo labai įdomu skaityti, ką ji rašo. Tai buvo stiprus rašantis žmogus, deja, šią veiklą nutraukė. Smalsiai skaitau absoliučiai viską, taip pat ir jaunesnės kartos autorių tekstus – tarp jų yra ir studentų, kurie pas mane radijuje atliko praktiką. Jaunoji karta vėlgi turi visai kitokį akiratį. Atidžiai skaitau ir visų teatrologų, kurie rašo apie operą, recenzijas. Jie dažnai drovisi aptarti muzikinius dalykus, savo tekstuose mėgsta iš karto apsidrausti, esą jie negali vertinti dirigento ir muzikantų atlikimo. Nors manau – teatro kritikai vis tiek turi ausis ir, jeigu jie jautrūs muzikai, išgirsta ir pastebi įdomių dalykų.

– Minėjote, kad skaitote visų teatrologų recenzijas apie operas, tačiau pati būdama teatrologė operos žanre jaučiuosi esanti bemaž viena. Kuo dar teatro kritikų recenzijos skiriasi nuo tų, kurias rašo muzikologai?

– Vienà – nes sistemiškai tuo užsiimate. Bet kartkartėmis parašo Audronė Girdzijauskaitė, Daiva Šabasevičienė ir keletas kitų. Teatrologų bendruomenė, palyginti su muzikologų, yra didžiulė, todėl mane stebina tai, jog recenzuodami dramos spektaklius jie konceptualiai tikrai daug išaiškina, bet vertinančios kritikos labai vengia. Mes, muzikologai, dažnai pasakome drąsiau. Be abejo, tam, kad sukritikuotum – nereiškia, jog turi išsityčioti, bet kritikos vis tiek turi būti, nes tai yra lyg sanitaro darbas. Kita vertus, nors ką parašytum, muzikantai visada sako, kad kritikos nėra. Jeigu tekste pamini ką nors gero – tada jie recenzentą pacituoja savo interneto svetainėse ar gyvenimo aprašymuose. O kai tik parašai nors kiek kritiškai – pareiškia, kad kritikos nėra. Šitaip buvo kalbama prieš dešimt metų, tą patį kalbės ir po dešimties, – tarsi kažkur pasaulyje egzistuotų iš esmės kitokia kritika.

– Kaip manote, kodėl susiklostė taip, kad Lietuvos operos teatro – spektaklių – kritika atsidūrė beveik vien tik muzikologų akiratyje? Nors netgi pavadinimas „operos teatras“ sufleruoja, jog tai scenos menų žanras ir jam reflektuoti taip pat reikalingos teatro kritiko kompetencijos?

– Tikriausiai taip susiklostė istoriškai. Net ir „The New York Times“ apie operą daugiausia rašo muzikos kritikai Anne Midgette ir Anthony Tommasini, – visą laiką sukasi tos pačios pavardės. Nepamirškime, kad seniau apie operos režisūrą nelabai buvo ko pasakyti, tad taip ir nutiko, jog tradiciškai opera tapo muzikologų rūpesčiu. Teatrologai nelabai prisijungė galbūt ir dėl to, kad tarp jų mažai tokių, kuriems opera būtų iš tikrųjų įdomi. Dabar gi operos teatras yra režisūrinis teatras, ir spektakliui daugiausia vadovauja režisierius (nors jie abu su dirigentu yra statytojai) – jis taria paskutinį žodį, kokia atlikėjų sudėtis dainuos premjeroje: solistų aktoriniai gabumai premjerose kartais nusveria vokalinius gebėjimus. Tad, žinoma, teatro kritikai tikrai galėtų daugiau rašyti apie operą. Kita vertus, kad ir koks stiprus režisierius statytų operą, kad ir kaip įdomiai išspręstų draminius dalykus, opera vis tiek yra muzikinis spektaklis, kuriame sąlygas diktuoja muzika. Be to, dažnai populiariųjų operų idėjinis bagažas nėra toks širdį veriantis, jog režisieriui jose reikėtų ką nors taip stipriai užkoduoti, kad kritikai paskui turėtų iškoduoti. Mano manymu, iš dalies tokią situaciją lemia ir dramaturgijos specifika.

Tie teatrologai, kurie kartkartėm parašo apie operą, daugiausia kalba apie spektaklį, jo režisūrą. Ir pastebėjau, kad operose būna tokių momentų, kurie visiškai neužkliūva teatrologams, bet vertinant muzikinio veikalo logiką režisieriaus nėra kaip reikiant apgalvoti. Pavyzdžiui, taip nutiko ir paskutiniajame „Don Karlo“ pastatyme (rež. Günter Krämer, LNOBT, 2016). Režisierius konceptualiai susiejo šiuos laikus ir inkviziciją, viduramžišką eretikų deginimą ant laužo. Šis spektaklis turi galingą jėgą, tačiau režisierius nuskurdino Pilypo monologą – operoje monologas liko tarsi tik tarp kitko. Teatro kritiko akimis – spektaklis stiprus draminiu atžvilgiu, tačiau Giuseppe’s Verdi idėjai padaryta didelė skriauda, – štai čia ir išsiskiria teatrologo ir muzikologo matymas. Vis dėlto tame nėra nieko blogo. Mane nustebino tik tai, kad šitaip sumanė būtent Krämeris, kuris puikiai išmano operą ir pats yra įgudęs klausytojas.

– Opera, regis, atsiduria ne tik teatro kritikos paraštėse, bet ir iš įvairių kartų muzikologų teko ne sykį girdėti, kad opera neva nėra ta „tikroji muzika“. Ar Jums teko patirti, kad kolegos muzikologai nuvertintų operos žanrą? Kokie jų argumentai?

– Yra jaunesnių kolegų, kuriems operos teatras visiškai neįdomus. Turbūt šiuolaikiniams jauniems žmonėms operos spektaklis turi būti aktualesnis, režisūriškai stiprus tam, kad atkreiptų dėmesį į pačią operą kaip muzikinį veikalą. Lietuvoje daugiausia statomos XIX amžiaus operos, dar repertuare turime šiek tiek XVIII amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės kanoninių kūrinių. Tad vyrauja rutininis Verdi, Puccini, Wagnerio teatras – ne visiems įdomi šio laikotarpio muzika; jauni kritikai dažnai ieško naujesnės, šviežesnės, sudėtingesnės muzikos, todėl koks nors Vincenzo Bellini niekaip negali išpildyti tokių lūkesčių. Žinoma, jeigu visas operas statytų Robertas Wilsonas ar Romeo Castellucci, arba dainuotų Asmik Grigorian ir kiti patys geriausi dainininkai – tai, neabejoju, opera būtų pats populiariausias žanras. Taigi meilės operai nepaskatina ir visokie vidutinės kokybės spektakliai bei atlikimas. Manau, kad kino filme „Graži moteris“ („Pretty Woman“, rež. Garry Marshall) pagautas labai teisingas momentas – antrepreneris į operos teatrą atsiveda prostitutę ir sako maždaug taip: „Atkreipk dėmesį, ar tau patiks, nes nuo pirmo karto, kai pamatai operos spektaklį, paaiškėja, ar visą gyvenimą būsi operos fanas, ar jau niekada nebenorėsi patekti į operą“. Tad pritarčiau, kad ir kritikui labai svarbi pirmoji patirtis.

– Kokias šiuo metu įžvelgiate stiprybes ir trūkumus Lietuvos operos scenoje? Apie tai jau esame kalbėjusios beveik prieš dešimt metų – gal kas per tą laiką pasikeitė?

– Pradėčiau nuo spragų – mūsų nacionaliniai režisieriai, kurių turime išties daug, per mažai domisi opera. Įvardyti galėčiau tik Gintarą Varną bei Kaune statantį aktorių Kęstutį Jakštą. Pavyzdžiui, Kaune esu mačiusi šmaikščių, visai žavingų Muzikinio teatro pastatymų. Tačiau operos režisieriaus profesija Lietuvoje nesiformuoja, net ir Varnas labai retai stato operas. Dabar naujoji LNOBT vadovybė jam siūlo tai daryti, tačiau Varnas nori vienokių kūrinių, teatrui labiau reikia kažko kito… Matyt, vis tiek kaip nors susitars.

Pasigendu dramos teatro režisierių domėjimosi operos scena. Štai dizaineriai, kostiumų dailininkai, scenografai – jie mielai dirba operos pastatymuose, jei tik režisieriai juos pakviečia. Opera jiems suteikia erdvės atsiskleisti, realizuoti originalesnes vizijas, tad manau, jog dailininkų ir scenografų tikrai nestinga. Bet režisierių, kurie patys būtų suinteresuoti opera, ja domėtųsi, o ne žvelgtų į žanrą tik taip, kad „teatras užsakė, todėl reikia padaryti“ – tai yra spraga, ir kur kas didesnė negu operos kritikos trūkumas.

Muzikologė Jūratė Katinaitė per savo parašytos knygos „Karalių kuria aplinka“ apie operos solistą Vaclovą Daunorą pristatymą Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. | Raimondo Paknio nuotr.

Iš gerųjų tendencijų išskirčiau tai, kad pagaliau repertuare atsiranda XX amžiaus operos klasika. Nacionalinėje scenoje jau turime Bélos Bartóko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“, Klaipėdoje – Eduardo Balsio „Kelionę į Tilžę“, užsakoma ir naujų veikalų – pavyzdžiui, Onutės Narbutaitės „Kornetas“. Taip pat Ritos Mačiliūnaitės šokio opera „Amžinybė ir viena diena“ – tai apskritai kryžminio žanro kūrinys. Svarbu, kad atsiranda naujų muzikinio teatro reiškinių, nebūtinai grynoji opera. Tokie spektakliai pritraukia naujos publikos, kuriai
Verdi ar Bellini kūryba neįdomi.

– Norėčiau sugrįžti prie pirmojo Jūsų pastebėjimo, kad garsėjame kaip pripažintų režisierių šalis, tačiau tie režisieriai Lietuvos operos scenoje kuria labai retai arba išvis nesiima operos. Kaip manote, ar tai yra teatrų pasirinktos krypties problema, ar vis dėlto liudija pačių režisierių iniciatyvos stoką? Šiaip ar taip, bandymų būta. Pavyzdžiui, 2013 metais režisierius Artūras Areima statė Charles’io Gounod „Faustą“2 – spektaklis parodytas tik vieną kartą. Tad net jeigu jauni kūrėjai ir domisi klasikine opera, tačiau tokio žanro spektaklių nepastatysi mažame kolektyve ir minimaliomis sąnaudomis, o į didžiąsias muzikinio teatro scenas tradiciškai kviečiami dirbti tik vadinamieji didieji vardai.

– Kadangi opera yra išties labai brangiai kainuojantis menas, tai teatrai nelinkę eksperimentuoti ir kviesti jaunosios kartos režisierius. Be abejo, Jūs teisi, kad jauniesiems nėra sukurta jokia bazė, nėra nuo ko pradėti.

Man kilo mintis ir apie amžiną atilsį režisieriaus Eimunto Nekrošiaus fenomeną operos teatre. Ir man atrodo, kad kaip tik dėl Nekrošiaus pastatymų labiausiai išsiskyrė muzikologų ir teatrologų nuomonės. Teatro kritikai jo operos spektakliuose vis tiek vertino metaforų teatrą, ypač Verdi „Otele“ (LNOBT, 2011). Galbūt tik Wagnerio „Valkirija“ (LNOBT, 2007) teatrologai taip pat nebuvo itin sužavėti. Tačiau man Nekrošiaus „Otelas“ patvirtino, jog tai yra režisierius, kuris negirdi muzikos arba muzika jį baugina. Opera tarsi tapo dramos spektakliu, kuriame dainininkai vis tiek turi atlikti arijas ir nebėra galimybių ištęsti arba sutrumpinti vienos ar kitos scenos – tai labai mėgo Nekrošius. Jokiu būdu negaliu tvirtinti, kad spektaklis buvo nevykęs, neteisingas ar nemokšiškas… Bet kaip operos spektaklis šis „Otelas“ turėjo labai didelių ydų, svarbūs momentai liko neišgirsti. Gaila, kad neteko matyti Nekrošiaus režisuotos Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ (Teatro del Maggio Musicale Fiorentino Florencijoje, 2005) – tikėtina, kad muzikos ir dramos dermės požiūriu tai buvo sėkmingesnis spektaklis, nes šioje operoje yra labai daug įvykių, o siužetas – realistinis, bet ten laisviau galima prigalvoti įvairių simbolių ir metaforų.

Manau, kad jaunosios kartos režisieriai į muzikinį teatrą gali ateiti kurdami naujuosius žanrus – pavyzdžiui, šokio operas arba tą žanrinę įvairovę, kuriai atstovauja prodiuserinė kompanija „Operomanija“. Kas žino, gal kada nors režisierė Rugilė Barzdžiukaitė ims ir susidomės „Faustu“ ar dar kuo nors iš tradicinio repertuaro. Kol kas jai tai neįdomu – dabar jos kitoks kūrybos etapas, bet tokiais keliais žmonės ateina ir į didžiąsias operos scenas.

– Kaip manote, kiek operos kritika(s) turi realios galios veikti teatro repertuaro formavimo kryptį arba skatinti spektaklių atlikimo kokybės pokyčius?

– Tikriausiai kažkiek gali – kiek apskritai kritiko vertinimas gali būti aktualus. Tik jeigu dainininkui nebesiseka išdainuoti partijos – tai jokia kritika nepadės, dėl to esu labai atsargi rašydama apie solistus. Vertindama režisieriaus darbą esu griežtesnė, nes režisieriaus įgyvendintos idėjos atskleidžia jo kompetencijas ir išprusimą. O dainininkas gali turėti milžinišką kompetenciją ir pačią gražiausią kūrybinę biografiją, tačiau kartais būna, kad nepavyksta išdainuoti, galbūt pasiekti aukštos kokybės atlikimo neleidžia sveikata – tai labai jautrūs aspektai. Dėl to neverta rašyti, kad spektaklis buvo sudainuotas visiškai prastai – juk solistas pats tai žino, kam jį dar ir recenzijoje sukalti į žemę? Visi dainininkai stengiasi gerai padainuoti kiekviename spektaklyje – taip yra ir dėl konkurencijos, ir dėl įvaizdžio: kas gi norės padainuoti partiją „puse lūpų“, teisindamasis, neva spektaklis rodomas mažesniame teatre, o jau žymesnėje scenoje sukaups visas jėgas ir padainuos geriau? Operos solistai bet kokiame spektaklyje – Klaipėdoje, Vilniuje ar Niujorke – stengiasi pasirodyti maksimaliai gerai, nes niekada nežinai, kas išgirs kaip tik tą spektaklį. Tad recenzentui aiškinti, jog dainininkas prastai dainuoja – beprasmiškas reikalas, taip galima žmogų tik sužlugdyti. Apsvarstyti arba kritikuoti labiau verta tam tikrus stilistinius dalykus, atlikėjo vaidybą ar vaidmens traktuotę. Užtat galima duoti velnių dirigentams. Štai savo paskutinė je recenzijoje apie Sergejaus Prokofjevo „Lošėją“ (LNOBT, 2020) aptariau dirigento ir orkestro darbą. Pasirodo, kai kurie orkestrantai įsižeidė, netgi mane pasiekė gandai, kad orkestre vyksta debatai dėl mano recenzijos. Tai jau gerai, nes debatai yra geriau negu tyla.

– Opera jau šimtmečius įvardijama kaip nepaliaujamai „mirštantis“ žanras, nors kaip tik, regis, turi net labai geras perspektyvas. O kokią numanote Lietuvoje būsiant operos kritikos ateitį? Ar kritika žengia koja kojon su operos teatro raida?

– Kažkiek gal šlubuodama, o kartais ir užbėgdama už akių – kritika išgyvena labai įvairius etapus. Bet jos perspektyvos negali būti atsietos nuo paties muzikinio teatro gyvenimo. Jeigu operos pasaulyje vyks įdomūs reiškiniai, tuomet atsiras ir tų, kurie norės apie juos rašyti. Jeigu opera bus neįdomi, tuomet ir kritikai žvelgs formaliau. Kai operinis gyvenimas klostosi dinamiškai – tai kaipmat atsispindi ir kritikoje.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Rima Jūraitė (2020 m., nr. 2)