„Nesijaučiam toli“: pianistas Gabrielius Alekna (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Niujorke gyvenančiu pianistu Gabrieliumi Alekna.
Gabrielius Alekna: aš vilnietis, atvykau iš Lietuvos į Niujorką studijuoti Juilliardo mokykloje. Paprastai sakau, kad prieš 20 metų, bet iš tiesų jau prieš 22 metus, 1996-aisiais (visada norisi tą skaičių sumažinti). Atvykau studijuoti, toje aukštojoje mokykloje praleidau nemažai laiko, ir likau. Dabar su šeima gyvename Niujorke, aš groju ir dėstau privačiai, taip pat mokau Niujorko miesto universitete (CUNY) bei vienoj privačioj Niujorko mokykloje.
Man atrodo, kad čia pripratau labai greitai. Lengva prisitaikyti, kai atvažiuoji studijuoti į puikią mokyklą, esi apsuptas tokio pat amžiaus kolegų, kurie turi tuos pačius interesus, tuos pačius siekius. Žodžiu, aš jaučiuosi namie ir Niujorke, ir Vilniuje. Bet tuo pat metu vis pagalvoju ir jaučiu, kad esu toli nuo Lietuvos, kad norėtųsi būti arčiau. Tad niekada neatmetu galimybės gyventi ir kitur, ypač arčiau Lietuvos. Nors ir dabar neretai grįžtu, palaikau kontaktus su savo šeima ir, žinoma, profesinius.
„Nesijaučiam toli“: pianistas Gabrielius Alekna (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
„Nesijaučiam toli“: pianistas Gabrielius Alekna (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
„Nesijaučiam toli“: pianistas Gabrielius Alekna (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
Visgi Niujorkas kultūrine prasme neįtikėtinai, fenomenaliai įspūdingas ir tarptautinis. Visa Rytų pakrantė yra ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai arčiau Europos. Ir šiaip tai labai draugiškas gyventojams miestas. Man patinka, kad čia galima pasiekti įvairius taškus pėsčiomis arba dviračiu, net lengviau negu Vilniuje. Nebent Vilniuje gyveni pačiame Senamiestyje.
Man, kaip koncertuojančiam, įrašinėjančiam pianistui, turbūt smagiausia yra atliekamos muzikos įvairovė: galiu groti vienas ar kaip solistas su kitais žmonėmis, arba grupėje su kitais. Žinoma, kiekvienas iš tų žanrų turi savų pliusų ir minusų. Tad man vis dėlto smagiausia groti kaip solistui su orkestru, kai jauti nepaprastą kitų muzikantų, viso orkestro ir dirigento energiją. Tiesiog grodamas su orkestru jaučiu didžiausią įkvėpimą. O koncertuoti vienam, groti solo rečitalius yra turbūt aukščiausias pilotažas, tai yra sunkiausia. Todėl suprantama, kodėl, bėgant metams, dalis muzikų nusigręžia nuo solo programų ir renkasi groti vien kamerinę muziką, kuri taip pat yra nuostabi, bet sukelia šiek tiek mažiau streso, nes daliniesi atsakomybe su savo scenos draugais, turi palaikymą, turi, kam pasiguosti, su kuo pasikalbėti. Ne visi instrumentininkai groja rečitalius, bet pianistai yra vieni iš tų, iš kurių dažnai reikalaujama įrodymo, kad tai gali.
Į klausimą, kurie autoriai labiausiai patinka, sunku atsakyti. Dažniausiai tikimasi atsakymo, kad man patinka tas ar anas kompozitorius. Tikrai yra labai daug kompozitorių, kurių muzika man patinka vienu ar kitu metu, ar net visada. Tiesiog fortepijono repertuaras yra toks platus, kad praktiškai neįmanoma net jį visą žinoti. Ne veltui pianistai, studijuodami aukštojoje mokykloje, turi fortepijono literatūros kursą – net savo instrumento literatūrą reikia studijuoti, kad žinotum, kas yra sukurta, jau nekalbant apie tai, kad ją visą išmoktum. Aš sakyčiau, kad jau kuris laikas mane labiausiai žavi XX amžiaus pradžios laikotarpis. Nes, man rodos, niekada daugiau nebuvo tokios proporcijos tarp stilių įvairovės ir kokybės. Prieš 200–300 metų, kaip ir visuose menuose, vyraudavo labiau vientisas stilius, tuo tarpu šiais laikais yra pribloškianti įvairovė, bet nebūtinai išliekanti kokybė. O XX amžiaus pradžia buvo tas laikas, kai praktiškai buvo sukurti, stilistiškai išsišakojo neįtikėtini modeliniai kūriniai, įtvirtinantys skirtingus muzikinio kalbėjimo būdus.
„Nesijaučiam toli“: pianistas Gabrielius Alekna (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
Šiuo metu daugiausia ruošiuosi artėjantiems koncertams su Mettis kvartetu. Mes grosime kamerinę muziką Niujorko Merkin Hall salėje, Toronte Glenn Gould Studio ir Vašingtono Nacionalinėje galerijoje. Tai puikus jaunas, bet jau daug nuveikęs kvartetas, su kuriuo bendradarbiausiu pirmą kartą. Šie koncertai susiję su Lietuvos šimtmečiu, jam skirti, ir tai bus, man atrodo, labai gera lietuviškos temos ir paties geriausio pripažinto repertuaro kombinacija. Tad aš, žinoma, šių koncertų labai laukiu.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
