Sociologė Monika Verbalytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia sociologe Monika Verbalyte.
– Aš esu sociologė. Lietuvoje baigiau politikos mokslus, tada atvažiavau į Berlyną studijuoti magistrantūros ir pasirinkau Europos sociologiją (tai – politinė sociologija, tad nelabai nutolau nuo politikos mokslų). Mane domina, kaip politika susijusi su visuomeniniais fenomenais, žmonių nuostatomis. O dabar daugiausia tyrinėjame europeizacijos procesus, kaip Europa tampa viena visuomene, kaip tautos artėja viena prie kitos.
– Ir stengiatės, kad tyrimai būtų objektyvūs, kas, aišku, yra sunkiai pasiekiama?
– Taip… Reiktų sakyti: visi, kurie dirba mano komandoje, yra proeuropietiškų pažiūrų. Kitaip turbūt jų nedomintų Europos sociologija. Tad mes, keturi projekto dalyviai, ieškome bendro vardiklio – ką minėti, o ko neminėti, kokios problemos vienam yra svarbios, o kitam – mažiau svarbios. Pastangos rasti bendrą vardiklį yra didesnis iššūkis nei objektyvumas.
– Jūs patys suformavote tą keturių tyrėjų komandą?
– Ne, tiesiog Magdeburgo universitete buvau priimta dirbti į projektą, kurį finansuoja Vokietijos organizacija, panaši į Lietuvos mokslų tarybą. Jis vykdomas universitete, kuriame yra šią sritį tyrinėjantis profesorius.
– Kas dirba tavo grupėje?
– Mano grupėje visi vokiečiai, turintys daugiau ar mažiau tarptautinės patirties (vienas buvo Didžiojoje Britanijoje, kitas – Nyderlanduose). Mūsų tema yra transnacionalizacija, t. y. visos tarptautinės interakcijos, tarpnacionalinės žmonių sąveikos. Svarbu, kaip mes suprantame europeizaciją, t.y. tai, kas atsiranda iš žmonių sąveikos, bendraujant su kitom tautybėm, keliaujant, vykstant emigracijai Europos viduje. Pagrindinė projekto prielaida: kuo daugiau žmonės kontaktuoja su kitais europiečiais, tuo labiau „europėja“.
Sociologė Monika Verbalytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Sociologė Monika Verbalytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
– Ar po jūsų tyrimo jau galima pasakyti, kad kito kelio nėra?
– Jei nebūtų politinio ar ekonominio Europos projekto, tai mums nereiktų ir to visuomeninio, socialinio aspekto. Bet jeigu mes norime sėkmingo politinio projekto, turi būti ir socialinis. Tad kuo daugiau interakcijų, santykių tarp tautų, tuo daugiau Europos.
Projekto pradžioje atlikome ir žmonių nuostatų tyrimus: kiek žmonių mėgsta Europą? Paradoksas buvo tas, kad šalys, kurios dabar garsiai rėkia prieš Europą (kaip Vengrija ar Lenkija), iš tiesų yra labai proeuropietiškos. Pagal nuostatas, jų piliečiai labai remia Europą, bet jų Europos suvokimas yra kitoks negu Vakarų Europoje. Jie nori tos Tautų Europos, kad atskiros tautos turėtų daugiau suvereniteto, o, tarkim, Vakarų visuomenės sako, kad turi ir toliau vykti integracija – tiek socialinė, tiek politinė, tiek ekonominė, kad būtume stiprus vienis. Tai – du skirtingi suvokimai. Turbūt didžiausia Europos problema ir yra ta, kad tie suvokimai taip smarkiai skiriasi. Rytų europiečiams Europa yra „melžiama karvė”, kuri duoda pinigų, o Vakarų europiečiams tai yra taikos projektas, kuris prasidėjo todėl, kad po Antrojo pasaulinio karo buvo norima išvengti trečiojo pasaulinio karo. Tai buvo didelis Prancūzijos, tam tikra prasme, ir Vokietijos projektas. Tad kas yra Europa? Taikos projektas ar ekonominė sąjunga?
Neseniai skaičiau tokią mintį, kad dauguma nacionalinių valstybių galvoja, kad jos yra liūtai arba vilkai, o iš tiesų tėra taksai, kurie daug loja. Iš tikrųjų jos nėra pakankamai stiprios, kad galėtų išlikti tarptautinėje arenoje. Jos gali būti stiprios tik susijungusios, bet to dažnai nesupranta ir mano, kad joms gali padėti grįžimas prie nacionalinės valstybės. Ir Didžioji Britanija mano, kad vieni britai yra stipresni negu sąjungoje, pamatysime, ar jie teisūs. O didysis Europos Sąjungos ateities klausimas – kaip Europai išlikti stipriai su tiek daug prieštaravimų, skirtingų nuomonių ir skirtingų Europos sampratų. Nes vieni nori integruotis, o kiti nenori. Čia turbūt didžiausia problema.
– Sakei, kad mėgsti keliauti?
– Keliauju. Kurį laiką daug važinėjau į konferencijas, bet ir šiaip laisvalaikiu nemėgstu sėdėti vienoj vietoj, geriau dviračiu apvažiuoti aplinkui Berlyną, išplaukti baidarėmis ar išvažiuoti į kalnus. Visko galima prisigalvoti. Kelionėse, aišku, pavargsti, bet galva pailsi. Tik sunku rasti bendraminčių – visi išeina pasivaikščioti ar važiuoja dviračiais, bet mes su draugu per dieną nuvažiuojam 100 kilometrų… Tai būdas palaikyti formą. O praeitą vasarą mokėmės buriuoti…
Sociologė Monika Verbalytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
– O koks santykis su Lietuva?
– Kiek metų svetur bepragyvenčiau, vis tiek sakau, kad tai yra gimtinė. Ar įmanoma turėti antrą gimtinę, nežinau, suprantu tik, kad dabar mano namai čia (dvasine prasme), kad aš čia gyvenu. Bet žinai, jei pajusi, kad nesiseka, viskas griūna, visada gali grįžti į Lietuvą. Ten yra kažkokios mano stiprybės šaknys, ten visada rasi, už ko užsikabinti.
O Berlynas – labai didelis miestas, turintis ir savo privalumų, ir trūkumų. Ir Berlyne mano geriausi draugai yra lietuviai. Studijų metais atsiradę draugai (bakalauro studijas baigiau Lietuvoje) yra tikri draugai, o žmonės, kuriuos sutinki darbe, jau yra kolegos, nebe draugai. Per lietuvius draugus įsitraukiau ir į lietuvišką veiklą: daug metų buvau Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungoje, bet dabar ten baigiau savo karjerą.
– Bet dalyvauji bendruomenės gyvenime?
– Kaip kada. Problema ta, kad bendruomenė yra labai heterogeniška, joje yra labai daug skirtingų žmonių ir interesų: vieni nori cepelinų baliaus, kiti – pasikviesti muzikos grupių, kurių šiaip aš neklausyčiau, treti nori eiti į klubus. Esu organizavusi sėkmingų renginių: kvietėm žmones iš Lietuvos ir su jais bendravom. Man tai buvo įdomu, o tautiniai vakarai ar cepelinai mane mažai domina. Man atrodo, kad tai, ką mes apibrėžiame kaip tautinę kultūrą, yra dirbtina. Nors pati turiu tautinį kostiumą, esu dainavusi ir lietuvių liaudies dainas (tada man jos pirmą kartą apskritai tapo artimos), bet tie cepelinų baliai – tikrai ne mano reikalas.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
