Startuolyje dirbanti Austėja Subačiūtė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia Austėja Subačiūte.
Austėja Subačiūtė: Dirbu startuolyje, kuriančiame programinę įrangą finansiniam nekilnojamojo turto valdymui. Šiam startuoliui dar tiktai metai, esu jame atsakinga už į vartotojus orientuotų strategijų kūrimą ir įgyvendinimą (man kartais sunku rasti lietuviškus terminų atitikmenis, nes visą laiką dirbau užsienyje, anglakalbėje aplinkoje).
Vilniaus universitete studijavau ekonomiką, o pirmą darbą susiradau būdama Turkijoje. Dar studijuodama, pagal „Erasmus“ programą buvau išvykusi į Stambulą, kur man labai patiko. Tad nusprendžiau, kad baigusi universitetą noriu gyventi ir dirbti Turkijoje (2012-aisiais ten dar buvo šiek tiek atviresnė ir palankesnė politinė situacija). Susiradau darbą amerikiečių įsteigtoje įmonėje, konsultuojančioje rinkodaros klausimais. Vėliau su ta pačia įmone persikrausčiau į Budapeštą, po to Ameriką (New Hampshire), dar kuriam laikui buvau sugrįžusi į Budapeštą, tada krausčiausi į Krokuvą, o po pusmečio vėl grįžau į Budapeštą.
Startuolyje dirbanti Austėja Subačiūtė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Startuolyje dirbanti Austėja Subačiūtė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Pagaliau, 2014 m. atsikrausčiau į Berlyną (dirbdama vis toje pačioje amerikiečių įmonėje). Tad iš viso 7 metus dirbau strateginės rinkodaros konsultavime su įvairiomis tarptautinėmis kompanijomis. Ir atėjo laikas, kai norėjosi pokyčių, kažko naujo, tad nuo 2019 metų kovo pradėjau dirbti dabartinėje įmonėje. Mano užduotis – kurti strategiją ir diegti procesus užtikrinant, kad vartotojai ir jų poreikiai būtų pagrindinis fokusas visoje organizacijoje. Ši sritis man buvo gan nauja: dirbant startuolyje nuolat tenka atlikti daug skirtingų vaidmenų, tad ir man teko vaidmuo, kurio trūko įmonėje, nors ir ne visiškai tas, kurio tikėjausi pradėdama darbą. Bet tai ir yra įdomiausia: priimti naujus iššūkius ir patirtį, kurią turiu, konvertuoti į tai, kas šiuo metu reikalingiausia. Priimdama sprendimus, realizuodama savo viziją, turiu daug laisvės, kita vertus, ir didelę atsakomybę. Tad kiekvieną dieną išmokstu kažką naujo. Su Lietuva turbūt labiausiai sieja Berlyne veikiantis lietuvių profesionalų klubas ir projektas LT Big Brother. Tai lietuvius jungiantis mentorystės projektas, kuris prasidėjo Londone, paskui atėjo į Lietuvą, Ameriką, Skandinaviją. Projekto tikslas – įvairiose profesinėse srityse įsitvirtinusius lietuvius profesionalus suvesti su pradedančiais profesionalais.
Startuolyje dirbanti Austėja Subačiūtė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Arūnas Baltėnas: Tai Berlynas jau tapo namais?
Austėja Subačiūtė: Atvykus į Vokietiją metus gyvenau Berlyne, po to 3 metus – Heidelberge (universitetiniame mieste pietvakarių Vokietijoje), o prieš metus dėl darbo vėl grįžau į Berlyną. Turiu prisipažinti, kad mano vokiečių kalba nėra ideali, nes gyvendama Vokietijoje visada dirbau anglų kalba (o ir mano įmonėje daugiausia dirba ne vokiečiai), tad geriau išmokti kalbą trūksta laiko. Niekada neplanavau gyventi Vokietijoje, net negalvojau, kad gyvensiu užsienyje. Bet gyvenu Vokietijoje ir jau sunku įsivaizduoti, kad galėčiau gyventi kažkur kitur.
Arūnas Baltėnas: O ką veikiate po darbo?
Austėja Subačiūtė: Didelė mano laisvalaikio dalis yra susijusi su lietuviškais projektais – klubu, projektu LT Big Brother. Taip pat nemažai sportuoju. Dar kultūriniai renginiai: parodos, koncertai, restoranai. Knygos – labiau noras nei realybė, joms ne visada užtenka laiko. Darbo dieną laisvo laiko lieka nedaug, jėgų taip pat, bet man vis tiek svarbu rasti ir laiko, ir jėgų save tobulinti, kadangi sritis, kurioje dabar dirbu, man pakankamai nauja. Draugė lietuvė, kuri yra gydytoja ir gyvena Dresdene, visada sako: jei nori būti kuo nors daugiau, turi ir daryti daugiau. Labai paprastas, bet teisingas požiūris. Kartais žmonės tai pamiršta ir nori kažko pasiekti, nededami pastangų.
O į Lietuvą grįžtu kiekvienais metais, nors daug draugų jau išvykę iš Lietuvos, išsibarstę po visą pasaulį. Kartais pagalvoju, kaip būtų, jei grįžčiau visam laikui… Tačiau kol kas Vokietijoje, Berlyne, jaučiuosi kaip namuose.
2020 03 09
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
