„Nesijaučiam toli“: Niujorko apygardos lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Savičiūtė-Sprindys (Niujorkas, JAV)
Niujorko apygardos lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Savičiūtė-Sprindys (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Amerikoje gyvenančia Niujorko apygardos lietuvių bendruomenės pirmininke Rasa Savičiūte-Sprindys.
Rasa Savičiūtė-Sprindys: Dirbu privačioje kompanijoje, kalbuosi su į darbą priimamais žmonėmis, valstybinių institucijų duomenų bazėse patikrinu visus jų asmeninius dokumentus (pasą, socialinį draudimą, žaliąją kortą, sertifikatus), taip pat duodu užpildyti prašymą priimti į darbą, o po to su jais bendrauja jau kiti darbuotojai – koordinatoriai. Pagrindinis mūsų biuras yra Brukline, o aš esu atsakinga už visą Kvynsą, čia dirbu viena. Amerikoje yra tokia sistema, kad gali savo senelį, sergantį vyrą ar vaiką prižiūrėti namuose, kad jis negulėtų ligoninėje ir nebūtų atiduotas į kokius senelių namus. Tokių žmonių priežiūros paslaugos yra plačiai paplitusios, bet šį darbą dirbantis žmogus turi būti baigęs specialią mokyklą ir turėti sertifikatus, kad gali dirbti su ligoniais arba senais žmonėmis. Draudimo kompanijos atstovas nustato, kiek žmogui reikia priežiūros (visos paros, 12 valandų ar tik 5 valandų per dieną), ir tada į šį darbą priimtas darbuotojas juo rūpinasi. Jis neatlieka nei gydytojo, nei seselės funkcijos, dirba kaip privatus asmuo su specialiai šiam darbui gautu sertifikatu, laikydamasis griežtų taisyklių, nustatančių, ką jis gali daryti, o ko – ne. Aš visą dieną bendrauju su tais kandidatais, žiūriu, kad jie patys būtų pasitikrinę sveikatą, nes jeigu žmogaus sveikatos būklė neatitinka mūsų kompanijos reikalavimų, šio darbo dirbti jis negali.
Šioje kompanijoje dirbu jau virš 3 metų, o Amerikoje aš nuo 2009-ųjų. Prieš tai dar 16 metų gyvenau Vokietijoje: prie Kiolno, Diuseldorfe ir dešimt metų Berlyne. Iš pradžių mokiausi universitete Lietuvoje, po to institute – Vokietijoje, Berlyne, studijavau tarptautinių parodų ir pramoginių renginių organizavimą (pusmetį kurso studentai buvo išsiųsti stažuotei į Angliją). O pabaigusi buvau vienintelė ne vokietė, kuriai minėtas institutas pasiūlė likti dirbti.
Niujorko apygardos lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Savičiūtė-Sprindys (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
Niujorko apygardos lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Savičiūtė-Sprindys (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
Vokietijoje dirbau tik su vokiečiais, o čia šneku angliškai, rusiškai, lenkiškai ir vokiškai, viena mano bendradarbė – kinė, kita – iš Dominikos respublikos. Vokietijoje jaučiau, kad esu laikoma užsieniete (nors vadovavau skyriui, kuriame buvo virš 30 žmonių, mano vokiečių kalbą kartais pataisydavo ar perklausdavo – labai jautėsi jų konservatyvumas), o kai čia atvažiavau, niekas į mano kalbos klaidas nekreipė dėmesio. Būdavo, jei ko nesupranta, sako: „A, tu turėjai omeny tai“, ir viskas tvarkoj.
Čia papuoliau, kai susitikau savo vyrą, nors niekad nenorėjau gyventi už Atlanto, nes man Amerika – per toli nuo Lietuvos. Mano šeima didelė: tėvai, brolis ir sesuo gyvena Lietuvoje, kita sesuo – Vokietijoje, o aš su dar viena seserimi – Niujorke. Bet Lietuva man visą laiką buvo ir yra svarbi, todėl čia esu įsitraukusi į lietuvišką veiklą. Šešerius metus buvau Niujorko lietuvių bendruomenės pirmininkė, o prieš keletą metų buvau išrinkta ir Niujorko apygardos, kuriai priklauso visas Longailendas, Niujorkas ir Ročesteris, esantis už 8 valandų kelio nuo Niujorko, lietuvių bendruomenės pirmininke. Neoficialiais duomenimis šioje apygardoje yra apie 75 000 lietuvių, tik mes jų visų niekada nesame matę (o ir nepamatysime) vienoje vietoje. Bet kadangi aš dar dirbau lietuviškos mokyklos mokytoja (dabar jau ir Niujorko Maironio mokyklos direktore), tai matau juos skirtinguose renginiuose – mes ir bendruomenėje renginius organizuojame, ir mokykloje, ir lietuvių Apreiškimo parapijoje. Manęs visur labai daug, o, pavyzdžiui, mano sesuo tik ateina į kai kuriuos renginius, veda savo sūnų į Niujorko Maironio mokyklos darželio klasę, bet ji labai retai dalyvauja lietuviškuose susibūrimuose, nors Amerikoje ji gyvena ilgiau nei aš (ji atvyko iškart po mokyklos, laimėjusi žalią kortą, po to grįžo į Lietuvą pabaigti aukštojo mokslo, bet ištekėjo už amerikiečio ir gyvena čia).
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
