Giedrė Barauskaitė: manau, kad visi emigrantai gimsta antrą kartą – taip antrą kartą ateini į pasaulį.
Pavyzdžiui, aš labai norėjau likti Lietuvos piliete. Turiu lietuvišką pasą ir iki šiol nesiekiau Prancūzijos pilietybės, nors būtų lengva ją gauti – jau daug metų čia gyvenu.
Bet įsikabinu į kažkokius simbolinius menkniekius, ir jaučiuosi ne visai prancūze. Ir dar visą laiką kas nors man tai primena. Net ir lietuviškas vardas – Giedrė. Vien dėl jo visi pokalbiai prasideda taip pat: „Labas, aš Giedrė. “ „Kaip kaip? “ „Giedrė. “ „O iš kur čia? “ „Iš Lietuvos. “ „A, tu lietuvė. “ „Taip. “
Bet aš čia jaučiuosi labai jaukiai. O Vilniuje vaikštau atsipalaidavus, kaip vilnietė, bet kas nors prieina ir paklausia paprasto dalyko, pavyzdžiui, kur yra filharmonija? O aš nežinau (dažnai taip būna). Ir nebežinau, ar esu vilnietė. O čia, manau, jau niekas negali pagauti, kad aš ne vietinė.
Iš tiesų aš niekuo neprisidėjau prie išvažiavimo iš Lietuvos, nes čia atsiradau neturėdama nė septynerių metų. Tai mamos sprendimas. Nors ne pati nusprendžiau čia atvažiuoti, bet galima sakyti, kad pati nusprendžiau pasilikti. Kažkaip prilipau, radau savo vietą.
Jau devinti metai koncertuoju. Iš pradžių patekau į teatrą, bet neplanavau dainuoti. Tiesiog taip atsitiko, ir man patiko, tad pasilikau. Bet vis bandau rasti laiko nuveikti ir kažką kita. Tad dabar išleidau knygą – komiksą apie sovietinę Lietuvą. Man labai patiko jį rašyti, tai dabar pradedu kurti kitą.. Dar praeitais metais nusifilmavau filme – jį rodė kino salėse. Kažkaip vis norisi kažko daugiau, plačiau…
Niekada nemaniau, kad aš kokia dainininkė (kaip Mariah Carey…), aš tiesiog rašau dainas ir jas dainuoju.
2019 11 08
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.