Erika Gliožerytė: pradėjau čia dirbti 2017 metų lapkričio mėnesį. Prieš tai šešis mėnesius dirbau Miunchene, bet kai sutikau dirbti kompanijoje Shire Deutschland GmbH, žinojau, kad po pusmečio reikės keltis į Berlyną. Po metų mus nupirko japonų kompanija Takeda. Mūsų profilis – retos ligos, onkologija, gastroenterologija, imunodeficito ligos, genetiniai sutrikimai. Gaminame vaistus iš kraujo plazmos. Labai kompleksinė tema, labai sudėtinga. Mūsų padalinys – komercinis, užsiimame reklama, pardavimais. Mano darbas – pardavimų vadybininkams pateikti visus šaltinius, kaip pristatyti mūsų produktą geriau, nei tai daro konkurentai. Labai įdomu, nes kiekvienais metais turime naujas reklamos kampanijas, kurios dažniausiai kuriamos mūsų globalios komandos Ciūriche. Bet mes patys galime nuspręsti, ką renkamės Vokietijai, o ko ne. Dirbam lanksčiai. Bet dirbti farmacijoje nėra lengva, nes daug visokio reguliavimo, taisyklių, procedūrų. Viskas užtrunka ilgiau, negu norėtųsi, ir mes tiesiog privalome išlaikyti kokybę, kad klientai mūsų produkcija pasitikėtų.
Užsienietei, dirbant su vokiečiais, sunku tikėtis paaukštinimo be tam tikro išsilavinimo ir popieriaus, rodančio, kad tu kažką sugebi. Ne dėl to, kad aš kažko nesugebėčiau, bet dėl to, kad jie galvoja, jog aš nesugebu, nes neturiu įrodymų. Bet mano patirtis (o šis darbas man jau ketvirtas) man sako, kad geriausiai visko išmoksti dirbdamas. Tada mokaisi iš savo ir iš kitų klaidų. O trūkstamų žinių gali susirasti internete. Šiais laikais visi dalinasi gerąja patirtimi.
Apskritai labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi dirbdama tokioj kompanijoj, nes ji yra viena iš TOP darbdavių Vokietijoje. Tikrai nebuvo lengva į ją pakliūti. Aišku, reikėjo išmokti vokiečių kalbą, nes kai atvažiavau iš Danijos, kur bendravau angliškai, jos nemokėjau. Vokietijoje atlikau praktiką tarptautinėje kompanijoje Bayer Pharma, bet ir ten visi kalbėjo angliškai, todėl nebuvo sunku prisitaikyti. Bet keisdama darbus supratau, kad be vokiečių kalbos toli nenueisiu. Tad savarankiškai po darbo mokiausi iš knygų ir ėjau laikyti testų. Taip po truputį ir išmokau (iš pradžių būdavo labai sunku, nes buvau įmonėje vienintelė lietuvė).
Dabar su visais darbe bendrauju vokiškai, o privačiai bendrauti stengiuosi anglų kalba, nes taip labiau jaučiuosi savimi. O lietuvių kalba jau darosi sunku išreikšti mintis, nes vienuolika metų negyvenu Lietuvoje.
Čia, Berlyne, tik prieš metus mes sukūrėme lietuvių Profesionalų klubą. Iki tol aš pažinojau tik vieną panelę, o per pastaruosius metus susipažinau su daug skirtingose sferose dirbančių lietuvių – pasaka!
Mano ilgalaikis tikslas – persikelti į Ciurichą. Dar kokius dvejus metus galėčiau pagyventi Vokietijoje, bet, manau, šiemet bus daug visokių pokyčių. Privačiam gyvenime jau daug kas pasikeitė: persikrausčiau į naują vietą ir noriu šiemet sugalvoti, kokie bus mano tolimesni žingsniai, ką noriu veikti, ko pasiekti. Aš dar daug noriu nuveikti, daug ko išmokti. Reikia ieškoti naujų atvirų durų, kur manęs laukia.
Esu iš Kauno. Veršvų vidurinėj mokykloj baigiau dvylika klasių ir nestojau į jokį Lietuvos universitetą. Vienintelis, kuriame norėjau studijuoti, buvo Danijoje. Į tą vienintelį išsiunčiau dokumentus ir gavau vietą. Ten baigiau International branding and marketing management, lietuviškai – rinkodara ir ženklodara. Labai džiaugiuosi savo sprendimu išvykti iš Lietuvos, nes tai tikrai praplėtė akiratį, padėjo suprasti žmones iš skirtingų šalių su skirtingais papročiais, priimt kitokius ir kitokią nuomonę be priešiškumo. Jeigu aš galvoju vienaip, tai visiškai nereiškia, kad ir kiti turi taip galvoti. Todėl manau, kad man labai tinka gyventi užsienyje: Lietuvoje neturėčiau galimybių sutikti tiek daug skirtingų žmonių iš skirtingų pasaulio kraštų, paragaut jų maisto, pamatyt jų šalį, išgirst jų istorijas, kurios galbūt nebuvo labai lengvos, kaip ir man nebuvo lengva. Iššūkiai yra gerai. Geras dalykas – išeiti iš savo komforto zonos. Taip ir gyvenu.
Danijoj studijuodama susipažinau su keliomis lietuvėmis, susidraugavom, bet po studijų išsiskirstėm. Dabar bandom kasmet suorganizuot visų penkių susitikimą, papasakot, kaip mums sekasi, kokie iššūkiai, ką veikiam gyvenime.
Mano draugai dažniausiai gyvena kažkur kitur, bet visada atrandam, kaip ir kur susitikt. Todėl visiškai nebijau keist aplinkos, bandyt kažką naujo.
Na, o retos ligos yra labai specifinės. Reikia labai ilgai ieškoti tinkamų vaistų, kurie ligą išgydytų ar pristabdytų, numalšintų jos simptomus, nes daugelis jų nepagydomos. Reikia viso gyvenimo terapijos, bet mūsų pacientai gali gyventi normalų gyvenimą.
Kelis kartus per metus pacientas ateina papasakoti savo istorijos, kaip mūsų produktai pakeitė jo gyvenimą. Tai man yra svarbiausia. Nors nesu daktarė ir mažai prisidedu prie paties gydymo, bet mūsų produktai padeda pacientui. Man tiesiog norisi dirbti kompanijoj, kuri padeda kitiems. Bayer Pharma, pavyzdžiui, dirbo didesnėje, labiau paplitusių ligų rinkoje. Tai galėjo būti ir galvos skausmas, kurį galima numalšinti paprasčiausiu paracetamoliu, – nieko naujo ar inovatyvaus. Todėl norėčiau likti dabartinėj kompanijoj, nes ji specifinė, tik tiems, kam labiausiai reikia.
Ieškodama darbo išsiunčiau 60 paraiškų, kol paskambino iš šitos kompanijos. Buvau praėjusi jau vienuolika interviu, tuo metu buvau bedarbė. Nors baigėsi mano pusės metų kontraktas ankstesnėj darbovietėj, nenorėjau eiti į pirmą pasitaikiusią kompaniją. Išėjo taip, kad nusiuntus paraišką į šitą kompaniją, teko skristi į Miuncheną pas tuometinį bosą – du daktaro laipsniai, pagal pavardę nesuprasi, iš kokios jis šalies, amazon.com parduotuvėje penkios jo parašytos knygos… Dieve mano, kaip aš vokiškai jam viską papasakosiu? Bet mane priėmė labai šiltai, išklausė, nebandė sutrikdyt klausimais, kaip dažnai būna per interviu, kai klausia to, ko tu tikrai negali žinoti, ir žiūri, kaip jautiesi. Tai buvo labai gera patirtis. Iš pradžių pasirodė keista, kad taip gali su manimi šnekėtis. O paskui dar buvo vaizdo pokalbis su to boso bosu. Taip pat vokiečiu ir nuostabiu žmogum, dar ir dabar, jeigu jis aplanko mūsų ofisą, sveikinamės vos ne kaip geriausi draugai. Va tokių žmonių reikia daugiau. Su kuriais pamiršti, ar tu jaunas, ar senas, ar moki, ar nemoki, – jie tiesiog kito neteisia.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.